Stano atvėrė širdį apie pašlijusius santykius su žmona ir kodėl jie susipyko per antrąsias vestuves

„Pats niekada nebūčiau sugalvojęs tokios istorijos. Tad autoriaus teises reikėtų dalintis su kažkuo iš aukščiau“, – rodydamas pirštu į dangų, kalbėjo kompozitorius, dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano (38 m.). Jis išleido autobiografinį romaną „Kodėl aš?“ apie skausmingą gyvenimo kelionę su vėžiu užantyje.

Stanislavas Stavickis-Stano.<br> LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br> LR archyvo nuotr.
S.Stavickis-Stano 2018 metų rugsėjį antrą kartą vedė savo trijų vaikų motiną Indrę.
S.Stavickis-Stano 2018 metų rugsėjį antrą kartą vedė savo trijų vaikų motiną Indrę.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br> LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br> LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>LR archyvo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>V.Skaraičio nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>V.Skaraičio nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Dec 24, 2019, 9:41 AM

Saulėtą 2018 metų gegužės dieną Stano iš gydytojo išgirdo: kraujo vėžys. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Ką pasakyti namiškiams? Kaip pereiti ligoninės koridorius iškritusiomis blakstienomis, kai tave atpažįsta daugybė akių? Kaip nepalūžti ir rasti atsakymą į skaudžiausią klausimą: kodėl aš?

Vyrą iš emocinės bedugnės traukė rašymas. Išgirdęs diagnozę, jis savo išgyvenimus norėjo palikti vaikams: sūnums Ričardui (9 m.), Adomui (5 m.) ir dukteriai Joanai (2 m.).

Bijojo, kad jie gali nesužinoti, koks buvo jų tėvas. Romaną jis įpusėjo gydymui artėjant prie pabaigos, o rašyti baigė ligai atsitraukus šių metų spalį ir aiškiai suprasdamas, kad vaikai apie tėtį turi sužinoti ne iš knygos.

– Kol rašėte, turėjote intymų santykį su kiekviena ant popieriaus išguldyta pastraipa. Koks jausmas apima į pasaulį paleidus savo kūrybos kūdikį?

– Jausmas panašus į suvokimą, kurį patiri po kokio penktojo savo vaiko gimtadienio.

Iki tol atrodo, kad vaikas yra lyg ir tavo nuosavybė, kad gali lipdyti jo charakterį pagal savo modelį, bet po to staiga supranti, kad jis užaugo toks, koks pats nori būti.

Knyga panaši į vaiką tuo, kad gali tik kažkokias gaires nubrėžti, bet kaip viskas klostysis ateityje neįmanoma net įsivaizduoti.

– Ar nemanote, kad per atvirai išsipasakojote?

– Kai vyko intensyvus gydymas, išsiliejus ant popieriaus, pasidarydavo lengviau.

Pagerėjus savijautai rašymas virto vos ne kankinančiu darbu.

Ateidavau į studiją, nuvežęs sūnus į darželį bei mokyklą, ir per jėgą kompiuteryje atsiversdavau rankraštį.

Neretai pažiūrėdavau į jį valandą ir nė žodžio neparašęs išjungdavau kompiuterį.

Gal būčiau nustojęs rašyti, bet mano gyvenime, kaip kokiame nuotykių filme, pradėjo dėtis keisti dalykai.

Prieš pradėdamas rašyti romaną susitikau su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi. Po to pokalbio žinojau, kad turiu rašyti maksimaliai atvirai, nes kitaip nėra prasmės.

Norėjau, kad skaitytojui būtų įdomu – jis juoktųsi, verktų ir užvertęs knygą ilgam išsaugotų su ja susijusį vidinį jausmą.

– Ar ir dabar, kaip rašėte knygoje, jaučiate nerimą laukdamas tyrimų rezultatų?

– Pas gydytojus turiu apsilankyti kas keturis mėnesius. Ar dabar ramiau? Ne, niekas nepasikeitė.

Daugeliui pacientų yra baisu laukti tyrimų atsakymų.

Dėl to kai kurie medikai mano, kad būtų protinga atsisakyti dažno tikrinimo, užtektų stebėti žmogų ir jei jis turi nusiskundimų, tada tikrinti.

Šiuo metu mano fizinė ir dvasinė savijauta yra ideali. Pradėjau nuolat lankytis sporto salėje. To reikėjo ne šiaip sau. Pasibaigus gydymui buvo depresijos periodas.

Sutikęs pažįstamą gydytoją uždaviau klausimą, kurį užduoda visi pacientai: ką daryti, kad liga negrįžtų?

Gydytojas atvirai pasakė, kad nieko nepadarysi: gali nevalgyti cukraus, judėti, kabėti žemyn galva nuo ryto iki vakaro, bet jei ląstelė mutuos, liga grįš. Tačiau tam tikri dalykai gali sumažinti tą tikimybę.

Svarbiausia – fizinis aktyvumas. Jis užkuria imunitetą ir būtent limfomos atveju neleidžia atsinaujinti ligai. Iš tiesų nuėjęs į sporto salę po kelių dienų pasijutau kur kas geriau.

– 2018 metų rugsėjį, praėjus dešimčiai metų po pirmų vestuvių, antrą kartą vedėte savo trijų vaikų mamą Indrę Stavickienę (31 m.). Ar vestuvės būtų įvykusios, jei ne liga? Kita vertus, praėjusį rudenį jūsų santykiai su Indre buvo įtempti. Vestuvių ceremonijoje pasirodėte vilkėdamas sportinį kostiumą. Norėjote paerzinti žmoną?

– Dar iki ligos planavome vestuves. Nors ką dabar sakyti – jos būtų ar nebūtų buvusios. Tada ceremonija buvo labiau formalumas Indrei ir vaikams apsaugoti nuo teisinių nemalonumų, jeigu aš mirčiau.

Tuo metu liga buvo atsitraukusi ir mūsų šeimoje buvo įsisukęs nesusikalbėjimų ratas.

Suveikė kvaili principai ir aš tyčia apsivilkau sportinį kostiumą.

Žmona dėl mano išsišokimo buvo baisiai supykusi, per vestuvių vakarėlį picerijoje beveik nebendravome.

– Pirmosios vestuvės buvo slaptos, bažnyčią saugojo apsaugininkai, fotografai po skėčiais besislepiančius svečius bandė įamžinti užsikorę ant tvorų. Užklupus ligai jūsų požiūris į atvirumą pasikeitė: nevengiate rodyti emocijų, pasakojate, kaip jums susirgus ir sveikstant jautėsi artimieji?

– Tiek anksčiau, tiek ir dabar laikausi pozicijos, kad mano veikla ir šeima yra atskiri dalykai. Atsimenu, gal aštuonerius metus iš eilės gruodį skambindavo iš vieno žurnalo ir siūlydavo per Kalėdas mudviejų su žmona nuotrauką įdėti ant viršelio.

Sakydavau, kad jei nutiks kas nors prasminga, jei mes savo pasirodymu viešumoje galėsime pasakyti ką nors svarbaus, padėsime išspręsti problemą, tada sutiksime pasiviešinti.

Gyvendamas su vėžiu supratau, kad baimę, skausmą, išbandymą santykiais šeimoje, psichologinius išgyvenimus patiria kone visi sergantys ir esantys šalia jų.

Savo 37-ojo gimtadienio popietę sutikau vieną hematologijos mediką. Papasakojau jam viską, kas susikaupę, – kalbėjau apie pašlijusius santykius su žmona, apie tai, kaip viskas apsivertė po sėkmingo gydymo, kad nutariau skirtis.

Gydytojas pasakė, kad normalu tai, kas dabar vyksta tarp manęs ir žmonos, kad daugelis onkologinių ligonių tai pereina. Ir primygtinai prašė nesiskirti.

– Atrodo neįtikėtina, kad didžiausios problemos asmeniniame gyvenime atsirado ligos atsitraukimo metu.

– Kai šeimos narys suserga, visi susitelkia į vieną tikslą – kad tas žmogus gyventų. Kai ligonis pasveiksta, prasideda juodžiausias laikotarpis, nes nebėra dėl ko gyventi.

Kvailai skamba, bet nebelieka tikslo. Tada pradeda griūti šeimos. Mes per tai perėjome.

Ko nesupranta ligonis? To, kad ne tik jam sunku ir baisu.

Kai sirgau, žmonai buvo morališkai nelengva, reikėjo prižiūrėti tris vaikus, visą buitį. O man atrodė, kad ji nesidžiaugia man pasveikus. Tada suimdavo pyktis.

Klibančių santykių priežastys yra skirtingos.

Galbūt, jei kalbama apie ligą, dirgiklis yra vėžys, bet priežastys, kurios išbalansuoja santykius, šeimose gali skirtis.

Mūsų atveju reikėjo įsisąmoninti, kad viskas tūno viduje – pyktis, neigiami jausmai kitam žmogui kyla tik todėl, kad atrodo, jog tokia yra tiesa.

Bet atsibudęs iš ryto gali nuspręsti, kad tie jausmai yra geri, nubraukti viską ir paleisti.

– Ar be psichologo pagalbos būtų pavykę patiems įveikti sunkumus?

– Gal ir ne. Neseniai kalbėjau su pažįstamu verslininku, kuris yra apsikrovęs darbais, dėl visko nerimauja, piktinasi. Patariau nueiti pas psichologą. Jis ėmė mosuoti rankomis: oi ne, kaip čia dabar. Man tai natūralu ir suprantama.

Manau, žmona su vyru negali visko aptarti, dėl visko sutarti, kartais reikia, kad iš šalies juos kas nors išklausytų. Kai iš pradžių su Indre apsilankėme pas psichologę, mane apėmė dviprasmiški jausmai: o gal psichologė su žmona susimokė prieš mane, tad bando mane viskuo apkaltinti.

Mano pagrindinė problema ta, kad kai pykstuosi su žmona ar su kuo nors kitu, manau, kad esu teisus. Kai girdžiu, kad gal nesu teisus, tada mano ambicijos paaštrėja, atrodo, kad manęs nesupranta. Tačiau geras mano bruožas yra viskuo abejoti. Savimi – irgi. Tai lyg gelbėjimosi ratas, nes viską ramiai apgalvojęs randu objektyvių svertų.

Psichologas man padėjo suprasti, kodėl noriu kontroliuoti žmoną ir viską aplinkui. Su šeima vaikystėje gyvenau Sočyje (Rusija), po to tėvai mane devynerių atvežė į Lietuvą ir paliko čia mokytis. Kai tave mažiuką palieka artimieji, manai, kad nusikaltai ir už tai esi nubaustas.

Su šia nuoskauda gyvenau visą gyvenimą. Vėliau tai turėjo įtakos bendraujant su antrąja puse, draugais. Nuolat noriu visus kontroliuoti, įsiskverbti ir laikyti, kad jie neišvažiuotų ir manęs nepaliktų.

Kai supranti, kad tavo kategoriškumo, kartais despotizmo šaknys yra toli praeityje, tada gali sau lengviau atleisti, atidžiau sekti ir kontroliuoti savo veiksmus.

Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Indrės elgesį. Ji irgi atėjo iš tam tikros aplinkos, kur irgi gal patyrė kokių nors vaikystės nuoskaudų.

Liga ir įvykiai, kurie vyko po jos, kalbu ir apie mamos ligą, ir mirtį, padėjo ištraukti į paviršių visus sopulius. Neįtikėtina, bet tarsi ne aš pats, o kažkas esantis aukštybėse dėliojo įvykius man po kojomis ir be mano įtakos kūrė gyvenimo scenarijų.

Ar tai gali būti tiesiog sutapimų virtinė? Man atrodo, kad negali. Atrodo, lyg matyčiau filmuojamą filmą apie save, bet nebūčiau jo režisierius.

Anksčiau viskas buvo aišku ir pagrindinis dievas buvau aš.

Reikia – padarysime, reikia – nedarysime. Bet daugiau kaip metus viskas dėliojosi savaip. Tas tarpsnis yra absoliutus aukštesnės dvasinės esybės įrodymas.

Labai nustebau netikėtai sulaukęs kunigo Ričardo Doveikos telefono skambučio. Gal dešimt, o gal daugiau metų jis yra mūsų šeimos kunigas – krikštynos, laidotuvės, vedybos. Jis niekada neimdavo pinigų, sakydavo, ateis laikas ir man paskambins.

Kodėl tas laikas atėjo būtent tada? Kunigas nežinojo apie vėžį ir paskambinęs paprašė pagalbos popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje proga.

Padėjau į šventinį koncertą pakviesti atlikėjų, su bažnyčios bendruomene gaminome suvenyrus, po to juos pardavinėjau. Ką tai davė?

Pasijutau reikalingas. Juk kol gydžiausi, neliko koncertų, aktyvaus bendravimo su visuomene.

– Jautriai knygoje atskleidžiate santykius su mama. Jaučiama, kad jus skiria aukšta siena ir nebėra vilties, jog kada nors ji išnyks. Jai taip ir nepasakėte apie ligą. Ar pavyko mamai atleisti?

– Nežinau, ar atsakiau į klausimą, kas man yra mama ir kokie santykiai mus sieja.

Keista, nes kai pradėjau rašyti knygą, žinojau visus atsakymus, o ją baigęs nežinojau nei kodėl susirgau, nei kodėl viskas būtent taip susiklostė.

Tačiau atsirado ramybė. Kai žinai atsakymus, pasąmonė tave verčia tuo žinojimu abejoti. Kai pripažįsti, kad nieko nežinai, gyveni ramiau.

Gaila, kad su mama nepavyko atkurti artimo ryšio. Mamos namuose Sočyje spintoje radau savo pradinių klasių sąsiuvinių, piešinių, žaislų. Parsivežiau į Lietuvą, gražiai supakavęs padėjau atokiai. Turi praeiti nemažai laiko, kol šios relikvijos mano vaikams turės tam tikrą prasmę.

– Knygą skyrėte mamai, su ja buvote iki jos mirties. Gal mama aplanko jus sapnuose?

– Ji iškeliavo ne tik fiziškai, bet ir iš mano sapnų. Anksčiau dažnai sapnuodavau vaikystę. Ne tik mamą, bet ir mokyklą, savo kambarį, tėvą.

Tėvas buvo alkoholikas ir labai bijojau, kad kas nors tai sužinos, ypač karjeros pradžioje. Bijojau, kad kas nors jį nufotografuos girtą ir pasakys, kad tai Stano tėvas. Šioje knygoje pirmą kartą apie tai kalbu.

– Sūnus taip pat paveikė jūsų liga, jie per trumpą laiką buvo priversti suaugti.

– Pavyzdžiui, sūnūs, pamatę per televizorių šiuo metu kraujo vėžiu sergantį premjerą Saulių Skvernelį, neklausia, kas yra tam dėdei be plaukų, bet rimtais veidais žvelgia į ekraną ir aš matau jų akyse atsispindint keistą supratimą.

Įdomu, kaip ta patirtis juos paveiks, kai užaugs?

– Iš knygos puslapių matyti, kad esate mylintis tėtis, nevengiantis su vaikais žaisti, bendrauti, jų apkabinti, skaityti knygų.

– Žinau geresnių tėčių pavyzdžių. Dienotvarkė su vaikais yra tokia: iš ryto juos vežu į darželį, į mokyklą, mašinoje pasikalbame, jei nebūna pikti ir mieguisti.

Vakare juos pasiimu, vėl kalbamės. Valandą prieš miegą bendraujame, žaidžiame loginius žaidimus. Negalėčiau su jais būti visą dieną, o po kokių trijų dienų išprotėčiau. Todėl nėra net ką lyginti mano ir žmonos indėlio į vaikų auginimą.

– Kai pasveikote, jus piktino, kad žmona lyg ir nesidžiaugia jūsų pagerėjusia savijauta, nerodo trykštančių emocijų?

– Na, mano liga pasitraukė, o jai šeimos rūpesčiai nesibaigė.

Šiaip pasąmonėje ir geresnėmis prošvaistėmis suprantu, kad žmona yra didvyrė, kaip ir daugelis moterų, pasiaukojusių šeimai.

Bet tos prošvaistės nebūna dažnos. Dažniau sakau: „Na va, sėdi namuose, tai kodėl nepadarei to ar ano.“

– Kokia buvo žmonos reakcija skaitant knygą?

– Indrė skaitė knygą prieš ją išleidžiant. Pagrindinė pastaba buvo: „Tu knygoje esi per geras.“ Ginčijausi ir aiškinau, kad stengiausi rašyti kuo autentiškiau.

Juolab ne viena skaitytoja sakė, kad knygoje yra scenų, kur mano elgesys jas gerokai supykdė ir jos solidarizavosi su mano žmona.

Gal ateityje bus galima parašyti knygą apie mudviejų su žmona santykius – pakilimus ir nuosmukius, supratimo ir harmonijos paieškas.

Tikras stebuklas, kad esame kartu. Kai pirmą kartą išsiskyrėme, net sapnuose neaplankydavo mintys, kad vėl būsime kartu.

Gal likę jausmai mus suvedė. Tikrai keistas dalykas du kartus vesti tą pačią moterį. Vadinasi, mano žmona tikrai yra pati geriausia.

– Ar liga turėjo įtakos jūsų kūrybai?

– Atrodo, kažkas turi pasikeisti iš esmės, bet nieko panašaus neatsitinka. Labiausiai džiaugiuosi supratęs, jog nesu nemirtingas, kad reikia gyventi ir džiaugtis šia diena.

Tai paprasta. Prisimeni, kad tau vėžys, ir toji mintis sukelia norą veikti dabar, neatidėliojant darbų rytdienai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.