Vaikystėje svajojęs tapti karatistu ir krepšininku V.Baumila žvilgsnį kreipdavo ir į sceną.
Mokykloje vaikinas nuolat dalyvaudavo skaitovų konkursuose. Tėvai, pastebėję sūnaus talentą, jį skatino.
Pramogų pasaulyje V.Baumila pirmą kartą ryškiau sužibėjo 2005 metais, kai muzikiniame realybės šou „Dangus“ iškovojo trečią vietą.
Tuo metu Vaidas mokėsi dvyliktoje klasėje, o sėkmė scenoje nulėmė jo apsisprendimą siekti artisto karjeros.
Iš pradžių V.Baumila Vilniaus kolegijoje menų ir kūrybinių technologijų fakultete baigė muzikinio teatro aktoriaus bakalauro studijas, vėliau aktorinio meistriškumo mokslus krimto Anglijoje, kur įgijo magistro diplomą.
2014 m. žiūrovai turėjo progos įvertinti V.Baumilos vaidybą filme „Valentinas už 2rų“. Pernai pavasarį jis miuzikle „Lituanica“ suvaidino lakūną Steponą Darių.
Praėjusių metų pabaigoje Rusų dramos teatre įvyko miuziklo „Gilyn į mišką“ premjera, ten Vaidas sukūrė vieną pagrindinių herojų.
Prieš kelerius metus jis vaidino serialuose „Bruto ir Neto III“, „Pasmerkti“. V.Baumila džiaugiasi, kad pasiūlymų dirbti pagal specialybę pastaruoju metu daugėja.
Netrukus gerbėjai jį išvys komiškame „Lietuvos ryto“ televizijos seriale „Brangioji, aš perskambinsiu“.
Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė aktorius Marius Jampolskis -- jis vaidina aktorių Ramą. Kažkada maudęsis šlovės spinduliuose jis prasigeria, netenka vaidmenų, tačiau už paskutines santaupas atidaro barą. V.Baumila seriale įkūnija jo pažįstamą aktorių Darių Garnėną.
Pasikalbėti su V.Baumila susitikome viename Vilniaus senamiesčio restorane. Jis atsivedė rusvaplaukę anglų kokerspanielių veislės kalytę Bitę.
Patupdęs trejų metų augintinę po stalu artistas baiminosi, kad restorano darbuotojai gali būti nepatenkinti keturkoje viešnia. Mus aptarnavusi padavėja pasakė, kad čia negalima lankytis su šunimis, tačiau Vaidui padarė išimtį.
O po kurio laiko priėjęs kitas padavėjas atnešė Bitei dubenėlį vandens.
– Kai kurie aktoriai skeptiškai vertina televizijos serialus, esą neretai scenarijai būna lėkšti, tad sunku juose atskleisti savo meistriškumą.
– Gal taip vertina tie, kurie į juos nekviečiami. Serialai yra puiki platforma treniruotėms – mokomasi nebijoti kamerų, tenka greitai išmokti tekstus. Serialų biudžetai nedideli, tad aktoriui reikia iš pirmo bandymo suvaidinti kuo geriau. Serialų menkinimas man siejasi su snobizmu, kurio reikia atsikratyti.
– Studijavote užsienyje, kodėl ten nebandėte siekti aktoriaus karjeros?
– Anglijoje praleidau ne vienerius metus. Bandžiau prasimušti, tačiau ten didžiulė konkurencija, daug kur reikia perlipti per save. To neįstengiau.
Ten jausdavausi vienišas. Rūpėdavo dažnai grįžti pas tėvus, senelius, kurie tuo metu dar buvo gyvi. Daug pinigų išleisdavau kelionėms į Lietuvą, todėl pamaniau, kad man lemta sėkmės siekti gimtinėje. Nesigailiu, nes dabar turiu pakankamai vaidybinės bei muzikinės veiklos.
– Ar naujajame seriale jūsų personažas panašus į jus?
– Visiškai nepanašus. Vaidinti į save panašius veikėjus yra žymiai sudėtingiau nei kurti personažą su svetimomis vertybėmis. Pirmu atveju iš savęs turi pareikalauti daugiau atsakomybės, pasibelsti į savo vidų ir dvasiškai apsinuoginti. O antru atveju galima daugiau improvizuoti, personažo charakterį nuspalvinti kokiomis nors įsivaizduojamomis spalvomis.
– Neretai serialus žiūrintys žmonės ima tapatinti aktorius su jų kuriamais personažais.
– Seriale „Pasmerkti“ vaidinau įsiskolinusį ir prasilošusį personažą. Kartą gatvėje mane sustabdė kažkoks žmogus ir sako: „Kada pinigus tiems žmonėms gražinsi? Matosi, kad mėgsti lošti kazino“. Kaip reagavau? Juokiausi.
Gyvenime niekada nesu lošęs. Net lankydamasis Las Vegase į kazino buvau užėjęs tik pasižvalgyti.
Neretai paaugliai, mėgstantys žiūrėti televizorių, bet nesusipažinę su mano muzika, praeidami šnibždasi: „O, čia tas aktorius iš „Bruto ir Neto“, „Čia tas iš „Pasmerktų“. Smagu, kad žmonės atpažįsta, bet būna šiek tiek keista, nes mano pagrindinė veikla vis dar yra susijusi su muzika.
– Kokių dar kuriozų yra nutikę su gerbėjais?
– Per koncertus man patinka bendrauti su publika. Paskutiniame koncerte viena moteris pasakė, kad jos pažįstamas nori padainuoti. Pakviečiau jį į sceną. Vyras drebėdamas atsistojo prie mikrofono ir uždainavo mano dainą. Ją atliko neįtikėtinai puikiai, visi klausėmės nuščiuvę.
Yra viena labai šauni vyresnio amžiaus moteris iš Klaipėdos, kuri nepraleidžia praktiškai nė vieno mano koncerto, dažnai apsilanko ir kituose miestuose. Po pasirodymo ji visada man įteikia gėlių, kartu nusifotografuojame.
Neretai gaunu dovanų. Žaislus, saldainius atiduodu dukterėčioms, kaimynų vaikams. Gėles dažniausia įteikiu scenos kolegėms.
Kai koncertuoju Alytuje, mano krikšto mama pasirūpina, kad po koncerto gaučiau savo mėgstamą šimtalapį su varške.
Miestuose, kurie garsėja aludaryste, žiūrovai dovanoja alaus. Vietovėse, kurios žinomos mėsos ar sūrio gaminiais, gaunu šių gėrybių.
Artisto darbas neatsiejamas nuo dovanų ir dėmesio, kuriuo kitų profesijų žmonės negali pasigirti.
Tai labai vertinu. Man patiko amerikiečių aktoriaus Matthew McConaughey frazė, kurią jis pasakė atsiimdamas „Oskarą“: „Aš niekada nieko neprašau už tai, kas esu. Bet jei žmonės patys siūlo malonių dalykų, kodėl nepriimti.“
– Stebėdama, kaip padavėjai rodo rūpestį jūsų augintinei, pagalvojau, gal neretai sulaukiate lengvatų.
– Mano mama įsitikinusi, kad pardavėjos ją maloniau aptarnauja, kai kartu einame į parduotuvę. Tad prašo, kad dažniau eitume kartu apsipirkti. Aš nieko išskirtino savo atžvilgiu nepastebiu, tikiuosi, kad pardavėjos visus žmones aptarnauja tinkamai.
Yra buvę, kad pasiūlo užleisti be eilės. Atsisakau, nes nenoriu atrodyti išskirtinis. Juk stovinčiam man kojos nenukris.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų asmeninis gyvenimas?
– Dabar laukiu būsimos kelionės. Sausio pabaigoje išvykstu trims savaitėms į Šiaurės Tailandą. Neblogai padirbėjau, tad galiu sau leisti pailsėti.
Man patinka vaikščioti pažintiniais keliais, pravėdinti galvą. Praėjusį rugpjūtį ėjau Ispanijoje Šv.Jokūbo keliu. Turėjau dvi savaites atostogų, tad nuėjau tik pusę kelio -- 420 kilometrų. Kad nueitum visus 800 kilometrų, reikia mėnesio. Ateityje planuoju nueiti likusį atstumą.
– Maždaug prieš metus išsiskyrėte su stiliste Monika Jasionyte, su kuria draugavote daugiau kaip dvejus metus. Ar dabar namais ir buitimi dalijatės tiktai su keturkoje augintine?
– Kažkada buvome trise, dabar likome dviese. Bitę daugiau kaip prieš trejus metus padovanojo mano buvusi mergina. Po išsiskyrimo mūsų su Monika santykiai liko šilti ir draugiški. Kol viešėsiu Tailande, buvusi draugė paglobos Bitę.
Visą gyvenimą svajojau apie šunį, bet tėvai jo įsigyti neleido. O dabar jie irgi džiaugiasi mano augintine, klausinėja apie ją, siūlosi pagloboti.
Be to, šuo mane užgrūdino pasivaikščiojimams bet kokiu oru. Anksčiau per šaltį ar lietų manęs nebūtų buvę galima ištraukti iš namų.
Bitė dažnai užmiega savo guolyje, bet vos atsigulu į lovą, tuoj pat ateina ir pasiprašo po antklode prie kojų.
– Jeigu gražiai sutariate su buvusia mergina, gal nereikėjo skirtis? Gal atnaujinsite santykius?
– Oi, nežinau, kaip gali būti gyvenime. Jei nuolat galvosime, ką reikėjo arba ko nereikėjo daryti, tikrai susirgsime depresija. Svarbu judėti į priekį ir per daug nesigręžioti. Svarbiausia, kad šiandien sutariame, esame geri bičiuliai.
– Kas naujo meilės fronte?
– Galima sakyti, kad esu susižavėjęs, vaikštau į pasimatymus. Man patinka šis etapas.
– Ar ilgai gyja širdies žaizdos?
– Žinoma, kad nutrūkus santykiams kurį laiką būna sunku ir liūdna. Vadinamasis gedėjimo periodas trunka įvairiai. Kai kurie žmonės stengiasi kuo greičiau pamiršti nemalonius išgyvenimus, bet aš nebandau per jėgą visko užglaistyti. Liūdesį reikia išgyventi, nes tai padeda tapti geresniam ir stipresniam.
– Esate minėjęs, kad vis dažniau pagalvojate apie šeimą. Norėtumėte vaikų? Kokia moteris turėtų būti šalia jūsų?
– Neturiu susikūręs stereotipų. Man svarbiausia, kad antra pusė būtų geras žmogus ir mus sietų tvirtas ryšys. Juokaudamas galiu pasakyti, kad širdies draugei reikės kantrybės konkuruojant su Bite dėl mano dėmesio.
Neseniai į svečius atėjo Monika ir mes atsisėdome ant sofos vienas šalia kito. Tai pamačiusi Bitė įsliuogė tarp mūsų ir atsigulė šalia manęs.
Apie vaikus vis dažniau pagalvoju. Manau, kad būsiu geras tėtis. Jau dabar tėvystę repetuoju su dukterėčiomis (brolio Donato dukromis –Red.) – devynmete Smilte, kuri yra ir mano krikšto duktė, ir dvimete Mėta.
Sauskelnių keitimo praktikos neturiu, tačiau man puikia sekasi būti vaikų žaidimų draugu.
Kartais prižiūriu dukterėčias, kai namuose nėra brolio ir jo žmonos. Prisigalvojame įvairiausios veiklos, žiūrime animacinius filmus, žaidžiame stalo žaidimus. Jos mėgsta dūkti su Bite.
Brolio namuose man patinka dar ir dėl to, kad ten yra daug saldumynų. Nuvykęs į svečius būtinai pasmaližiauju. Dukterėčios juokais skundžiasi dėl to, bet nieko nepadarysi – atvažiavo dėdė valgytojas.
Noriu šeimos, bet nenoriu šio statuso siekti strimgalviais, nes paskubėjus galima greitai pasigailėti. Skyrybų statistika Lietuvoje negailestinga.
– Šou pasaulio atstovai mėgsta rašyti knygas: kulinarines, vaikams, atsiminimų, pamokymų kaip prisijaukinti sėkmę ar tapti turtingam? Gal ir jūs ateityje norėtumėte išleisti kokią nors knygą?
– Eidamas Šv.Jokūbo keliu rašiau dienoraštį. Kol kas apie knygą negalvojau. Gal kai turėsiu vaikų, jiems parašysiu knygą apie keliones ir nuotykius.
– Ar jūsų karjerą daugiau lėmė atsitiktinumai ar sunkus darbas?
– Be abejo, esu gavęs nemažai likimo dovanų. Bet man atrodo, kad siūlymų koncertuoti ir filmuotis sulaukiu dėl to, kad kažką gerai darau.
Žinau ir nesėkmės skonį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kasdien vaikščiodavau į atrankas. Daug kartų girdėjau žodį „ne“. Išmokau pažaboti savo ego ir dėl kiekvienos nesėkmės stipriai nesigraužti. Kai būna dėl ko nors skaudu, nusiraminimą ir įkvėpimą randu knygose.
