J.Čekuolis Vilniaus universitete studijavo istoriją, vėliau Danijoje – politikos mokslus, tačiau jaunas absolventas 1993-iaisiais buvo pakviestas dirbti ne pagal išsilavinimą, o tapti laikinuoju radijo stoties „Radiocentras“ žinių tarnybos redaktoriumi.
Priežodis, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą, tąsyk Jonui itin tiko ir „Radiocentre“ jis dirbo šešerius metus. Greta radijo netrukus atsirado ir televizija – jis tapo komentatoriumi ir su tuometės Lietuvos televizijos sporto redakcijos komanda dirbo 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Sezoną J.Čekuolis vedė Baltijos televizijos politinių debatų laidą „Ringas“, kurį laiką buvo šios televizijos žinių redaktorius, kol 1999 m. birželį tapo tuomečio premjero Rolando Pakso atstovas spaudai.
Kaip viskas netikėtai prasidėjo, taip staiga ir baigėsi – J.Čekuolis pasitraukė iš radijo ir televizijos eterio ir daugiau niekada ten negrįžo.
„2000-aisiais dar turėjau pasiūlymą vykti dirbti kaip komentatorius į Sidnėjaus olimpines žaidynes ir teko rinktis – priimti šį pasiūlymą ar mėginti kandidatuoti į Seimą, nes rinkimų kampanija kaip tik vyko per olimpiadą. Pasirinkau rinkimus ir niekada dėl to nesigailėjau“, – „TV Antenai“ tvirtino J.Čekuolis.
Žingeidus vyras vėliau taip pat ryžtingai tapo emigrantu – beveik dešimtmetį jis dirba ir gyvena Azijoje.
– Kaip klostėsi jūsų karjera, kai pasitraukėte iš radijo ir televizijos? – paklausiau J.Čekuolio.
– 2000 metais su Lietuvos liberalų sąjunga patekau į Seimą – buvau vienas šios sąjungos steigėjų. Parlamente dirbau dvi kadencijas. Sąmoningai apsisprendžiau pasitraukti iš žurnalistikos, nes mane visada domino politika, kurią suprantu kaip visuomenės organizavimą, kaip institucijas, kaip demokratinės sistemos dalį.
2008 m. kandidatavau ir trečiai kadencijai, bet per plauką į Seimą nepatekau. Tada pradėjau tarptautinę karjerą, kuri irgi susijusi su parlamentarizmo stiprinimu pasaulyje.
2009-2011 m. dirbau Azerbaidžane, Europos Sąjungos parlamentiniame Dvynių (Twinning) projekte. Tai – Azerbaidžano parlamento ir Lietuvos Seimo kanceliarijos daugiau kaip dvejus metus trukusi bendra veikla, per kurią mūsų šalies Seimas ir ekspertai su dar aštuonių Europos valstybių ekspertais padėjo Azerbaidžano parlamentui kurti teisinę sistemą, padedančią derinti nacionalinius įstatymus su ES teisės normomis.
Dabar jau aštuntus metus gyvenu Jordanijoje – dirbu amerikiečių nevyriausybinėje organizacijoje NDI (National Democratic Institute). Esu biuro Amane direktoriaus pavaduotojas ir programos direktorius. Mano pagrindinis uždavinys yra konsultuoti Jordanijos parlamentą ir paspartinti demokratinius procesus šioje šalyje.
– Ar pasiilgstate televizijos, žinomumo?
– Visiškai nepasiilgstu. Aš niekur nebuvau dingęs, nesislapsčiau, tiesiog gal mažai kas domėjosi, ką dabar veikiu. Dažnai man paprasčiau kai esu nežinomas – tada svarbi ne mano pavardė, o kompetencija tam tikrose srityse.
– Gyvenate toli nuo Lietuvos – Jordanijoje, kur žmonės išpažįsta kitą religiją, kurių kitoks mentalitetas ir kultūra. Ar buvo sunku priprasti?
– Apie tai, kad žmonės skirtinguose žemynuose yra skirtingi daugiau prirašyta nei yra tiesos. Visas pasaulis – daugiau mažiau vienodas. Bendri principai, tokie kaip žmogaus teisės arba demokratija, pagarba vienas kitam, yra vienodai svarbūs visame pasaulyje.
Nuo mokyklos gerai mokėjau užsienio kalbas, tad nebuvo sunku išvykti. Gerai kalbu angliškai ir rusiškai, kiek prasčiau lenkiškai ir daniškai, šiek tiek pramokau arabų. Kalbos praversdavo sporto žurnalistikoje, jos svarbios ir užimant dabartines pareigas.
– Bet sutikite, kad ir kavos skonis Jordanijoje kitas, ir maistas kitoks, tad skirtumų tikrai yra. Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar jos pasiilgstate?
– Kaip išeina. Nesijaučiame, kad būtume kur nors išvykę, tad grįžimo nesureikšminame. Juk ir su jumis mesendžeriu kalbamės lyg būtume gretimuose kambariuose.
Mes skaitome lietuviškus naujienų portalus, vakar žiūrėjau lietuvių ledo ritulininkų žaidimą lyg sėdėdamas namuose Vilniuje. Dabartinės technologijos naikina atstumus. Formuluotę, kad esi išvykęs, reikėtų pamiršti, nes ji buvo svarbi tuomet, kai bendrauti galėjai tik laiškais ar telegrafu.
Žinoma, Jordanijoje ir kava kitokia, ir klimatas kitoks. Bet sekti įvykius Lietuvoje ar bendrauti su draugais atstumas netrukdo. Mes net dalyvaujame visuose Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose – paštu arba patys nuvykstame į Lietuvos ambasadą Egipte.
– Ką Jordanijoje veikia jūsų šeima?
– Žmona Gabrielė yra rinkodaros specialistė ir individualiai konsultuoja. Taip pat veda ekskursijas turistams – juos globoja, parodo įdomybes, pasakoja apie šalies tradicijas, vietinių gyvenimo būdą ir papročius.
Ji pati Jordanijoje gyvena aštuntus metus ir žino daugiau nei turistams skirti vadovai. Gabrielė puikiai kalba angliškai ir rusiškai, gerai – arabiškai. Feisbuke ji sukūrė grupę „Jordanija kitaip“, kur dalijasi įdomybėmis apie šalį, komentuoja arabų gyvenimo būdą.
Auginame du šaunius vaikus. Penktokui Jokūbui – dešimt, pirmokei Danielai – šešeri. Daniela gimė Jordanijoje, Jokūbas – Lietuvoje.
Abu vaikai Amane lanko tarptautinę mokyklą, bet beveik visi jų klasės draugai yra vietiniai, pamokos vyksta ir anglų, ir arabų kalbomis. Tad vaikai geriausiai šeimoje kalba arabiškai. Aš nuo visos šeimos gėdingai atsilieku.
Mūsų siekis buvo, kad vaikai itin gerai išmoktų arabų kalbą ir ateityje jos nepamirštų.
Šeimoje kalbamės lietuviškai, o vaikai tarpusavyje dažnai kalbasi trijų kalbų – arabų, anglų ir lietuvių – mišiniu.
