Labiau už viską ji vertina nepriklausomybę, todėl niekada nebuvo ištekėjusi. Tačiau tai aktorei nesutrukdė su trimis vyrais susilaukti trijų dukterų.
Lumir (44 m.) gimė iš meilės prancūzų aktoriui Dominigue’ui Leverd’ui (79 m.). Su prancūzų režisieriumi François Truffaut (1932–1984) ji susilaukė Josephine (36 m.). Baladine Ardant (29 m.) tėvas – italų prodiuseris Fabio Conversi (70 m.).
Visi trys vyrai ėjo iš proto dėl F.Ardant ir siekė jos rankos.
Aktorė taip pat yra sakiusi, kad yra meilės vergė, tačiau kaskart pridurdavo: „Vedybos – ne man.“
Neseniai Lietuvoje buvo rodoma komiška drama „Nuostabi epocha“ („Belle Epoque“), kurioje F.Ardant herojė – šiuolaikiška psichologė, kurios vyras gyvena praeitimi.
„Mano herojė Mariana – žiauri moteris. Ji nuolat niuksi savo sutuoktinį Viktorą: „Nagi atsibusk, būk koks anksčiau“, – pasakojo aktorė.
– Ar tikrame gyvenime ši pora pajėgtų susigrąžinti praeityje buvusią meilę? – paklausė žurnalistai aktorės.
– Manau, kad dėl meilės visada verta kovoti. Niekada nereikia prarasti vilties. Jeigu nuleidi rankas ir pasiduodi, esi jau senas.
– Būdama kovotoja dėl meilės niekada nebuvote ištekėjusi. Kodėl?
– Nepriklausomybę laikau dideliu gėriu. Tačiau jis – labai trapus.
Juk visi baiminamės dėl rytojaus, kad nebebūsime mylimi, gąsdina mintis likti vieniems. Visuomet siekiau laisvės. Nemanau, kad antspaudas pase padeda sustiprinti jausmus.
Vedybos turėtų prasmę, jei suvokčiau, kad su tuo žmogumi būsiu iki gyvenimo pabaigos.
Geriau oficialiai neįteisinti, bet sąžiningi santykiai nei melu grįsta santuoka. Ji anksčiau ar vėliau baigiasi skyrybomis.
Bet žaviuosi poromis, kurios ir po daugelio kartu pragyventų dešimtmečių vis dar įsimylėjusios. Restorane tokias poras apžiūrinėju kaip meno kūrinius. Mano tėvai taip pat išsaugojo vienas kitam beprotišką meilę.
– Režisierius F.Truffaut, kuris jus išgarsino filmu „Kaimynė“, yra jūsų antros dukters tėvas. Ar tai buvo taip pat beprotiška meilė?
– Didelė meilė. F.Truffaut yra antras vyras mano gyvenime (po tėvo), turėjęs tikrai laisvą sielą. Intelektualus, viskuo domėjosi, viskuo žavėjosi ir viską darė su dideliu užsidegimu.
F.Truffaut turėjo neįtikėtinai turtingą vaizduotę.
Nors buvo didis režisierius, išsaugojo vaikiškų bruožų. Kiekvienas filmas buvo tarsi naujo gyvenimo pradžia. Ir tai mane labai žavėjo.
– Praėjusiais metais jums sukako 70 metų. Ar sunku buvo su tuo susitaikyti?
– Ne. Visiškai ne.
– Daugelis Paryžiaus moterų taip neatsakytų.
– Jau būdama 30-ies ėmiau galvoti apie savo amžių, nes žurnalistai klausdavo, kaip reaguoju į bėgančius metus.
Anksti pradėjau galvoti apie mirtį. Ji man nesukelia niūrių minčių. Mirtį suvokiu kaip neįveikiamą priešininką bokso ringe. Žinai, kad neišvengiamai būsi nokautuotas, bet iki tol smūgius gali sušvelninti.
Mirtis vis labiau artėja, ji – galutinis viso gyvenimo taškas.
– Atrodo, kad jūsų ši mintis nebaugina.
– Mane visada supo moterys, kurios seno garbingai.
Būtent taip gyveno mano močiutė, mama ir kitos mūsų giminės moterys. Man tai labai patiko.
– Mūsų pokalbiui pasirinkote restoraną, kuriame patiekiamos organizmą valančios sultys ir šviežios salotos. Ar labai rūpinatės savo sveikata?
– Šį restoraną pasirinkau tik todėl, kad jis yra netoli mano namų. Bjauriuosi perdėtu rūpinimusi savo kūnu. Bjauriuosi tais, kurie sako: „Fu, valgai mėsą“, „Fu, geri vyną“, „Jokiu būdu negalima vartoti glitimo“.
Man patinka žmonės, kurie nevengia pavojų. Dėl to valgau mėsą ir geriu vyną. Rūkau, bet tik kitų cigaretes. Rūkalų neperku, nes esu sirgusi tuberkulioze.
– Kodėl taip piktinatės tais, kurie propaguoja sveiką gyvenimo būdą?
– Nemėgstu nurodinėjančių, ką reikia valgyti, kuo užsiimti. Yra žmonių, kurie tikrai neapsiribos draudimu vartoti glitimą. Netrukus jie uždraus vartoti kokius nors žodžius.
– Ką turite omenyje?
– Mane nervina politinis korektiškumas. Pernelyg uolūs moralės sergėtojai yra pavojingi visuomenei.
Nebeliko politinių dogmų, bet vietoj jų plinta subtiliai peršami nurodymai, kas gerai ir kas blogai.
– Turite galvoje ir #MeToo judėjimą?
– Man nepatinka, kai žarstomasi įtarimais. Negaliu pritarti judėjimui, kuris prisiima teisėjų vaidmenį.
Turime pasitikėti teismais. Priešingu atveju demokratijai – galas.
– Prieš porą metų Catherine Deneuve ir kitos garsios prancūzės išreiškė nuogąstavimą, kad #MeToo judėjimas gali varžyti laisvę, daryti neigiamą įtaką vyrų ir moterų santykiams. Ar pasirašėte jų laišką?
– Ne, ne, ne! Nekenčiu grupių, nekenčiu grupinio mąstymo. Suprantu, kad prieštarauju pati sau, nes žinau, kad tik kartu galime būti stiprūs.
– Prieš kelis mėnesius pasigirdo naujų kaltinimų artimam jūsų bičiuliui Romanui Polanskiui. Prancūzų fotografė ir buvusi aktorė Valentine Monnier teigė, kad režisierius ją išžagino 1975-aisiais, kai jai tebuvo 18 metų.
– Man sunku kalbėti apie R.Polanskį, nes šį vyrą labai myliu.
Mylimus žmones palaikau tol, kol jų galva atsiduria po budelio kirviu.
– O jeigu kaltinimai pasitvirtintų?
– R.Polanskį vis tiek mylėčiau. Besąlygiškai. Jis – tarsi mano šeimos narys.
O savo šeimą ginčiau bet kokiu atveju. Jeigu kuri nors mano duktė ką nors nužudytų, tikrai slėpčiau ją nuo policijos.
Suprantu, kad tai būtų nemoralu, bet kitaip elgtis tiesiog negalėčiau.
– Ką veikiate, kai nedirbate?
– Vaikštinėju po Paryžių. Aš myliu šį miestą, nekreipiu dėmesio į tai, kad jis yra parduotas turistams ir jau tapo didžiuliu šviesų muziejumi.
Einu į kiną, skambinu pianinu arba guliu lovoje ir kramtau šokoladą.
Dažnai susitinku su savo dukterimis ir anūkais.
Mes esame labai artimi. Iki kaulų smegenų esu šeimos žmogus.
Parengė Ona Kzcėnaitė
