Atlikėją G.Sidiniauską televizijos žiūrovai puikiai atsimena iš įvairių TV šou. Jis dalyvavo „Dainų dainoje“ (LRT), „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje (LRT), ,„Chorų karuose“ (TV3).
O LNK konkursuose „2 minutės šlovės“ ir „Lietuvos balsas“ vaikinas laimėjo trečiąsias vietas.
2018-aisiais prieš „Lietuvos balso“ finalą jis pirmą kartą viešai prabilo apie savo homoseksualumą.
Talentingo dainininko likimas nelepino. Tėvas gyvenimą baigė savižudybe, o motina įklimpo į alkoholizmą.
Broliai ir sesuo išvyko dirbti į Airiją, o Gražvydas liko su močiute, kuri jam visada buvo didžiausias šviesos spindulys.
Negandos nenuslopino G.Sidiniausko ryžto siekti dainininko karjeros.
– Kaip atsidūrėte Šiaurės Airijoje? – paklausiau G.Sidiniausko.
– Nuo sausio ėmiau dažniau keliauti į šią šalį dėl užgimusios meilės bendraamžiui vietos gyventojui Darrenui.
Mudviejų jausmai įsiliepsnojo pernai prieš Kalėdas. Tuo metu aš buvau atvykęs atostogų pas seserį Jurgitą ji jau kelerius metus gyvena Markethilo miestelyje Šiaurės Airijoje.
Su Darrenu susipažinau viename portale. Jis tuo metu buvo vos 120 metrų nuo manęs. Vėliau paaiškėjo, kad jis viešėjo pas savo tėvus, kurie gyvena netoli mano sesers.
Darrenas parašė, kad norėtų su manimi susipažinti. Pagalvojau, kad vis tiek nieko rimta neveikiu, tad naujam bičiuliui pasiūliau pasivaikščioti. Taip pradėjome bendrauti.
Per Kūčias vienas kitam pasakėme daug gražių dalykų.
Tą dieną atsėdėjome su namiškiais prie vaišių stalo ir vienuoliktą valandą vakaro išlėkėme pasilinksminti.
Laiką leidome netoliese esančiame restorane, kalbėjomės.
Suliepsnojo meilė, norėjosi kuo daugiau laiko praleisti su Darrenu.
Jis gyvena Belfaste. Tad ėmiau dažnai skraidyti į Šiaurės Airiją ir atgal.
Reikėjo pinigų, o šių metų pradžioje Lietuvoje turėjau pakankamai darbų – koncertuodavau su šaunia kompanija aklųjų bendruomenės projekte „Dialogas tamsoje“.
– Ar jūsų draugas taip pat susijęs su muzika?
– Ne, Darrenas yra slaugytojas. Prieš karantiną jis rengėsi keisti darbą, tad dabar išgyvena, kad jo neturi.
Buvo miela žiūrėti, kaip bandydamas praskaidrinti kasdienybę jis per dvi dienas perdažė pusę namo. Jis neturi regėjimo negalios.
Gerai, kad jo kitokia profesija negu mano muzikantų emocijų man kartais būna per daug.
Jei ir mano antroji pusė būtų menininkas, mes vienas kitam greitai nurautume stogus. Skirtumai partnerystėje suteikia daugiau kūrybinės laisvės. Be to, taip įdomiau.
– Gal Šiaurės Airijoje turėjote ir kūrybinių planų?
– Ten į lietuvių bendruomenės narius nesikreipiau. Apie koncertus restoranuose ar baruose net negalvojau.
Tikėjausi griebtis kažko rimtesnio. Užpildžiau prašymą dalyvauti Didžiosios Britanijos „X faktoriuje“.
Buvau priimtas, tačiau karantinas sužlugdė mano viltis iškopti į tarptautinę areną.
Vasario pabaigoje buvau nusipirkęs lėktuvo bilietą į Lietuvą, nes turėjo įvykti du koncertai. Bet dėl koronaviruso skrydį atšaukė.
– Taip ir užstrigote?
– Po to, kai buvo paskelbtas karantinas, nebebūčiau galėjęs parskristi, nes bilietų kainos tapo milžiniškos, o pinigų per daug neturiu.
Pagalvojau, gal tai likimas, kad turiu likti draugo namuose Belfaste.
Tačiau vėliau mūsų santykiai ėmė klostytis ne taip romantiškai, kaip pradžioje. Praėjusį mėnesį iš tiesų užstrigau – tiek fizine, tiek emocine prasme. Mūsų santykius ištiko krizė.
Išsigandau, kad gali sugriūti tai, ką mes taip gražiai užauginome per trumpą laiką.
– Gal per greitai nėrėte į jausmų sūkurį vienas kito gerai nepažinodami?
– Gal perdegėme, nes abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio trenkė kaip žaibas. Vėliau nuslūgus jausmų kvaituliui, būdami vienoje erdvėje ėmėme vienas kitą geriau pažinti. Ir išaugo dygliai.
Pastebėjau, kad draugui po mano sparnu tapo labai gera.
Manau, kad jis ėmė naudotis mano geranoriškumu.
Tuomet supratau, kad santykiuose skubėti nereikia, o anksčiau visada skubėdavau. Gal dėl to, kad mano Zodiako ženklas Avinas, gal dėl to, kad esu išsiblaškęs.
Bandėme susėdę ramiai pasišnekėti, nes atvirumas yra karkasas, ant kurio lipdomi santykiai.
Tačiau pastaruoju metu Darrenas buvo nelabai kalbus. Galbūt jis tiesiog ne toks jautrus kaip aš. Galiausiai neturėjome vienas kitam ką pasakyti.
Pastarąjį mėnesį abu išgyvenome kančią ir nežinomybę. Aš ėmiau ilgėtis namų.
Mano sesuo, matydama, kad pykstamės, pasiūlė pagyventi pas ją, kol audros nurims.
Draugas nenorėjo, kad išvykčiau, bet pasakiau, kad dabar kitaip nebus, kad turime pabūti atskirai.
Pas seserį Markethile ramu, gera. Darrenas irgi atsikraustė į šį miestelį pas savo tėvus. Bet mudu nesusitinkame.
– Ar daug jūsų artimųjų yra emigravę?
– Airijoje gyvena du broliai, dėdė, o Šiaurės Airijoje – sesuo. Artimieji emigravo prieš kelerius metus ir puikiai susitvarkė gyvenimą.
Šiuo metu Airijoje svečiuojasi ir mano močiutė. Džiaugiuosi, kad visiems svečioje šalyje sekasi, kai kas turi ir vaikų.
Kartais pagalvodavau, kad man lemta per gyvenimą eiti vienam. Guodžia tai, kad muzikinėje veikloje kelią sau jau pramyniau.
Gal ir gerai vienam, nes visas jėgas galiu skirti mėgstamai veiklai.
Pasiimu kuprinę ir keliauju per pasaulį. Darrenas manęs klausė, kodėl turiu tiek mažai daiktų.
Vilniuje nuomojuosi mažytį, gal 26 kvadratinių metrų, butą, bet ten telpa tai, kas būtiniausia.
Darrenas nustebo, kad tokie maži butai iš viso egzistuoja. Jo virtuvė didesnė nei 20 kvadratinių metrų.
– Ar keliaudamas vienas nesusiduriate su pavojais?
– Aš nesu patyręs labai daug baisių situacijų. Gal laikui bėgant viskas pasikeis ir aš tiesiog suaugsiu.
Kita vertus, man nebaisu atsidurti svetimame mieste, orientuotis padeda navigacija.
Aš ir dviračiu važinėjuosi. Airijoje to dar nedariau, bet reikės pabandyti.
O prieš porą metų šokau parašiutu. Nebuvo baisu.
Ekstremalus sportas manęs negąsdina. Nors kartais gal be reikalo nepamąstau apie pasekmes.
– Nuo vaikystės sergate glaukoma. Kažkada jūsų regėjimas buvo 75 procentai. Būdamas 11 metų nėrėte į vandenį ir patyrėte traumą – atšoko tinklainė, ištisus metus beveik nieko nematėte.
Po operacijos regėjimas liko apie 15 procentų. Vėliau vėl vykdavote nardyti į tą pačią vietą, kur atsitiko nelaimė. Kipre šokote į vandenį nuo keliolikos metrų uolos. Ar iki šiol nardote iš tokio aukščio?
– Jau seniai to nedarau pasimokiau atsargumo.
Tačiau jei atsitinka nelaimė, nebūtina atsisakyti mėgstamos veiklos.
Reikia tobulinti sprendimus.
– Koks dabar jūsų regėjimas?
– Nei gerėja, nei blogėja. Ir anksčiau, ir dabar matau apie 10 procentų.
Lietuvoje vienas geras gydytojas, nuodugniai ištyręs mano akis, sakė, kad stebuklų būti negali.
Jei būtų atlikta operacija, kuriam laikui regėjimas gal šiek tiek pagerėtų, bet galiausiai grįžtų į ankstesnę padėtį. Tad kol kas esu nusiteikęs viską palikti taip, kaip yra.
– Ar šiuo metu randate laiko kūrybai?
– Pas seserį apsigyvenau dar ir dėl to, kad galėčiau kurti. O karantinas tam labai trukdo.
Man reikia judėti, kad galvoje vyktų kūrybiniai procesai. Štai vieną dieną eidamas į parduotuvę sukūriau dainą. O tarp keturių sienų sunku prisivilioti kūrybinius impulsus.
– Jei atvirai, meilė padeda kūrybai ar trukdo?
– Kai kada santykiai užgožia viską. Kūrybą – taip pat.
Įkvėpimą buvau pajutęs įsimylėjimo pradžioje, bet nieko nekūriau, nes visas mintis ir emocijas skyriau mylimam žmogui.
O dabar įkvėpimas tarsi sustabarėjo jaučiuosi kaip prie suskilusios geldos.
Bet reikia atsisėsti ir bandyti dirbti. Norėčiau rasti vadybininką, kuriam būtų priimtina mano muzika, kūrybinė laisvė.
– Esate prisipažinęs, kad kartais įkrentate į emocines duobes. Kaip pavyksta iš jų išlipti?
– Į tas duobes įkrisdavau dėl per didelio savikritiškumo, savigraužos ir savivertės trūkumo.
Turbūt tai atėjo iš vaikystės, kai trūko dvasinės šilumos. Gal įtakos turėjo tai, kad mokiausi internatinėje mokykloje, iš kurios net artimiesiems paskambinti būdavo sunku.
Jaučiausi vienišas, patyriau bendraamžių patyčias. Dėl to išmokau būti autsaideriu, man puikiai sekėsi nekristi aplinkiniams į akis.
Vėliau pradėjau dainuoti ir tapau labai matomas.
Bet savikritiškumas ir kompleksų puokštė mane lydi iki šiol. Net kai muzikoje šypsosi sėkmė, aš savęs vis klausiu – ar tikrai esu toks geras, kaip apie mane kalbama? Ar tikrai viską padariau tobulai, kad galėčiau savimi didžiuotis?
Kai atsiranda savigrauža, nevisavertiškumo jausmas, išlenda visi kiti baubai.
Džiaugiuosi, kad turiu nuostabių draugų, kurie mane palaiko, turiu gerbėjų ratą, kuriems patinka mano dainos.
– Kai valstybių sienos atsidarys, ar liksite Šiaurės Airijoje, ar sugrįšite į Lietuvą?
– Būdamas čia supratau daug dalykų. Žinau, kad negalėčiau gyventi be mylimo Vilniaus.
Lietuvoje mane žmonės pažįsta, norėčiau grįžti su didele jėga.
Jei santykiai susiklijuos, meilė juk niekur nedings. Atstumas – ne kliūtis, skrydžiai pigūs.
Darrenas man sakydavo: „Kaip toli tu keliauji!“ Koks čia tolumas? Vos trys valandos lėktuvu.
