Daug televizijos žiūrovų E.Katauskaitę įsiminė iš šou „Chorų karai“, „Lietuvos balsas“.
Pastarajame 2015 metais ji iškovojo trečią vietą.
Atlikėja kurį laiką dainavo ir grupėje „Magnit“. Vėliau išvyko į užsienį, kur išsikovojo pripažinimą. O neseniai jai teko kovoti su koronavirusu.
– Tikriausiai dėl ligos turėjote pakeisti daug planų?
– Į Lietuvą iš Londono sugrįžau kovo 13 dieną. Ketinau paviešėti savaitę, planavau aplankyti artimuosius ir vykti į Egiptą, kur buvau pakviesta dainuoti prabangiame renginyje.
Be to, savo 30-mečio proga (mano gimtadienis gegužės 2 d.) buvau suplanavusi ilgesnę kelionę į Braziliją.
Vėliau sužinojau, kad tėvai man buvo paruošę gimtadienio dovaną – neilgą išvyką su šeima ir giminėmis į Romą. Tačiau susiklostė taip, kad gimtojoje Tauragėje įstrigau ilgam.
Mokslai Londone BIMM (Britų ir airių moderniosios muzikos institute) vyksta nuotoliniu būdu. Be to, nuplaukė darbo pasiūlymas.
Savijauta blogėti pradėjo palaipsniui. Grįžus į Lietuvą maždaug po trijų dienų ėmė laužyti kaulus.
Maniau, kad tai peršalimas ar nuovargis po kelionės. Bet tada pradėjo skaudėti gerklę, pakilo ir temperatūra – virš 37 laipsnių.
Apėmė silpnumas, dingo apetitas. Paskambinau į karštąją liniją.
Kadangi tuo metu Jungtinė Karalystė dar nebuvo įtraukta į rizikos šalių sąrašą, mane patikino, kad tai viso labo peršalimas.
Maždaug po savaitės ėmė kankinti stiprus kosulys.
O diena, kai telefonu pranešė, kad esu užsikrėtusi koronavirusu, pavirto košmaru. Apėmė panika, ėmė daužytis širdis, trūko oro.
Iš išgąsčio nesugebėjau suprasti, ką sako gydytojas. Padėjau ragelį, atsikvėpiau ir perskambinusi dar kartą visko išklausinėjau.
Manęs į ligoninę neguldė, tačiau kasdien konsultavausi su šeimos gydytoja. Man buvo pasakyta, kad į ligoninę guldytų tuo atveju, jeigu pradėčiau dusti, trūktų oro. Gėriau vaistus nuo varginančio kosulio, slogos, kartais nuo karščiavimo.
Vartojau daug įvairių vitaminų, papildų, nes organizmas buvo išsekęs.
Manau, kad koronavirusą pasigavau oro uoste arba lėktuve skrisdama į Lietuvą. Ironiška tai, kad iki tol labai saugojausi: dėvėjau kaukę, dezinfekuodavau rankas.
Lėktuve dėl kaukės mane net varstė pašaipūs žvilgsniai.
O Londone kurį laiką nebesinaudojau viešuoju transportu, visur vaikščiodavau pėsčiomis, daugiausia laiko leisdavau namuose.
– Ką prognozavo medikai?
– Mano būsena tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Gydytoja sakė, kad šis virusas kankina žmogų tiek, kiek jam patinka.
Praėjus dviem savaitėms po pirmojo testo nuvažiavau pasitikrinti į mobilųjį punktą – testas vėl buvo teigiamas.
Buvo baisu – klausiau, ar gali būti blogiau. Man nemelavo, sakė, kad visko gali būti. Izoliacijoje gyvenau kartu su mama.
Mes kartu laiką leidome ir tada, kai dar nežinojau, kad esu užsikrėtusi.
Mamai gal tik tris dienas paskaudėjo gerklę, šiek laužė kaulus, ji jautė nuovargį. Jos savijauta ėmė gerėti, o mano blogėjo. Kelis kartus per dieną viską dezinfekuodavome, kasdien skalbdavome rūbus, patalynę, rankšluosčius.
Po trečio testo paaiškėjo, kad esu sveika. Iš džiaugsmo net apsiverkiau, ėmiau šokinėti, šaukti. Mano kova su COVID-19 truko net 36 dienas.
– Lietuvoje baigėte teisės studijas, dirbote nemėgstamą darbą skolų išieškojimo kompanijoje.
Metus įvairioms pasaulio koncertų organizatoriams siuntinėjote savo pasirodymų įrašus. Ir sulaukėte „Music Hall“ pasiūlymo trims mėnesiams atvykti koncertuoti į Libaną. Palikote teisininkės darbą ir ryžotės avantiūrai, kuri pakoregavo jūsų muzikinę karjerą.
– Tai, kad palikau teisę nuošaly ir ryžausi siekti muzikinės svajonės, buvo vienas geriausių sprendimų.
Kurį laiką dvejojau, ar verta vykti į pavojingą šalį, kur klesti korupcija, nusikaltimai, grobiami žmonės.
Nuo išvykos į Libaną mane atkalbinėjo tėvai, draugai.
Mama su ašaromis maldavo, kad nevažiuočiau, bijojo, kad mane pagrobs, parduos, kad niekada negrįšiu.
Organizatoriai pažadėjo gerą atlygį, apsaugą, apartamentus. Tačiau atvykusi į Libaną patyriau kultūrinį šoką. Ten pažintys ir pinigai labiau vertinami net už gyvybę.
Žadėtų apartamentų negavau, mane apgyvendino ne itin gerame rajone. Matydavau, kad daug kas vaikšto ginkluoti, o atskirtis tarp turtuolių ir vargšų milžiniška.
Pirmą mėnesį buvo labai sunku, praliejau daug ašarų užsidariusi kambaryje, buvau pradėjusi ieškoti lėktuvo bilietų namo.
Tačiau bėgant laikui nerimas ir liūdesys mažėjo, o ir gyvenimo sąlygos pagerėjo.
Buvau įkurdinta septynių aukštų name, skirtame tik „Music Hall“ atlikėjams iš įvairių šalių.
Libane „Music Hall“ – prestižinė, prabangi koncertų salė.
Atlikėjai prilyginami pasaulinio lygio žvaigždėms. Visi turėjome pasirašyti griežtas sutartis.
Atlikėjams buvo draudžiama per daug artimai tarpusavyje bendrauti, megzti pažintis ne darbo metu, lankytis naktiniuose klubuose, po pasirodymų bendrauti su gerbėjais ar priimti iš jų gėles.
Kartą norėjau su draugais susitikti už „Music Hall“ durų, bet prisistatė apsauga, mane nusivedė atgal į darbo vietą, o draugams liepė išeiti.
Viena iš mano koncertinių programų buvo parengta pagal prancūzų atlikėjos Dalidos dainas, man buvo sukurtas panašus sceninis įvaizdis.
Kartą su libaniete drauge nuėjau į naktinį klubą. Ten mane atpažino viena moteris ir sušuko: „Dalida.“
Visi sužiuro, pradėjo prašyti kartu nusifotografuoti.
Po to turėjau rimtą pokalbį su koncertinės organizacijos direktoriumi.
Man paaiškino, kad lankytis viešose pramoginėse erdvėse yra draudžiama, nes norima išlaikyti atlikėjų paslaptingumą.
Man sakė: „Tu turi būti kaip tikra žvaigždė. Mes žiūrime į dangų, matome žvaigždes, bet paliesti jų negalime. Nes jei paliesime, greitai neliks paslapties ir bus neįdomu.“
Libane man pavyko kaip moteriai ir kaip atlikėjai atsikratyti kamavusių kompleksų. Ten į gražią dainininkę žiūrima kaip į dievaitę.
Ten išlaisvėjau, pamilau save. Išvykau trims mėnesiams, bet ten gyvenau daugiau kaip dvejus metus.
Per tą laiką koncertavau ne tik Libane, keliavau po pasaulį ir koncertuodavau privačiose galingiausių žmonių šventėse.
– Kartą jums teko skristi į centrinėje Afrikoje esančią Pusiaujo Gvinėją, kur koncertavote šios šalies diktatoriui Teodoro Obiangui Nguemai Mbasogo.
– Iki paskutinės akimirkos nežinojau, kam koncertuosiu.
Kai nusileidau mažame oro uoste, mane iškart palydėjo į VIP zoną, kur laukė ginkluoti vairuotojas ir apsaugininkas.
Atvykusi į renginio vietą sužinojau, kad vieno žiauriausių pasaulio diktatorių žmona švenčia gimtadienį ir man teks koncertuoti.
Be manęs, pasiruošę laukė dešimtys įvairių žanrų artistų iš viso pasaulio.
Prezidentas ir jo svečiai vėlavo septynias valandas. Jau buvau su koncertine suknele, bet teko ją nusirengti.
O mergina, kuri grojo arfa ir turėjo pradėti šventę, privalėjo visą laiką stovėti scenoje, jai neleido net nueiti į tualetą.
Vadybininkas perspėjo, kad nenustebtume ir nenuliūstume, jei renginys tiesiog neįvyktų – esą tie žmonės gali per sekundę apsigalvoti.
Prezidentas vis dėlto atvyko ir aš turėjau progą pasirodyti scenoje. Tačiau ne visiems atlikėjams pasisekė, nes vidury koncerto prezidentas atsistojo ir išėjo iš salės, svečiai pasekė juo.
Tokių dalykų nei knygose perskaitysi, nei filmuose pamatysi. Įvairūs iššūkiai man ne tik suteikė daug muzikinės patirties, bet ir padėjo pažinti žmones, įvairias kultūras.
– Nors sutartis varžė jūsų galimybes bendrauti, Libane susipažinote su pasiturinčiu verslininku, kuris užkariavo širdį.
– Bėgant laikui draudimų, taisyklių kampai šiek tiek apsigludino. Be to, per tą laiką keletą mėnesių praleidau Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai), koncertavau „Music Hall“. Ten turėjau daugiau laisvės.
Draugystė su arabu verslininku baigėsi po aštuonių mėnesių.
Didžiausia kliūtis buvo kultūriniai skirtumai.
Turtingi arabai labai gražiai moka asistuoti moterims, teikia dovanas, lepina. Tačiau jie nori, kad išrinktoji priklausytų tik jiems vieniems.
Nesakau, kad blogai turėti turtingą vyrą, bet nebūčiau galėjusi paaukoti laisvės dėl turtų. Negalėčiau atsisakyti muzikinės karjeros. Dauguma arabų tikrai nesutiktų su tokia savo moters scenine veikla.
– Kodėl nutarėte palikti Libaną?
– Pajutau pasiekusi savo galimybių ribas. Jaučiau, kad netobulėju.
Ten buvo gera, jaučiausi saugi, pripažinta, įvertinta. Tačiau suvokiau, kad jei niekas nesikeis, liksiu toje pačioje vietoje. Norėjau keliauti paskui svajones. Galutinį tašką padėjo avarija, po kurios vos likau gyva.
Automobilį vairavusi draugė nesuvaldė mašinos, ji apvirto. Patekau į ligoninę ir vienintelis dalykas, kurio troškau, – vykti namo.
– Už koncertus gautus ir sutaupytus pinigus nutarėte išleisti studijoms Londone.
– Studijuoti nusprendžiau dar prieš grįždama į Lietuvą. Sutartį su „Music Hall“ nutraukėme abipusiu sutarimu, išsiskyrėme draugiškai, tad iki šiol reguliariai sulaukiu pasiūlymų koncertuoti įvairiuose renginiuose.
Jei galiu, vykstu. Londone mokausi muzikos: dainavimo, kurti aranžuotes, vadybos, kūrybos, muzikos istorijos, harmonijos.
Taip pat mokausi vokalo pedagogikos. Vienas dėstytojų – Enrique Rodriguezas, kuris yra Celine Dion vokalo mokytojas.
– Ar turite širdies draugą?
– Gerbėjų netrūksta. Londone yra daug galimybių sutikti įdomių, kūrybingų žmonių, bet vidinis balsas man kužda, kad rimtiems santykiams dar ne laikas.
