Susitikimas su Romanu konkurse „Lietuvos šokių dešimtukas“ Aistės gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Tarp partnerių vos ne akimirksniu įsiliepsnojo meilė. Aštuonerių metų amžiaus skirtumas nebuvo kliūtis.
Dvi dukteris – Elzę (10 m.) ir Sofiją (6 m.) su sutuoktiniu auginanti A.Jasaitytė-Čeburiak apie šeimos džiaugsmus, išgyvenimus ir atradimus papasakojo LNK televizijos laidoje „Bus visko“.
T.Bauro nuotr.
Grupės SEL gerbėjai puikiai žino dainą „Parašyk man laišką iš Paryžiaus“, kurioje pasakojama apie mergaitę, kurios svajonėse – tolimi kraštai.
Grupės solistas Egidijus Dragūnas šią dainą kažkada parašė savo draugei A.Jasaitytei-Čeburiak. Jos svajonė vieną dieną išsipildė. Dar tada, kai lietuviai mažai keliaudavo, Aistė turėjo galimybę pagyventi Tokijuje, Niujorke, Londone ir Paryžiuje.
Bet galiausiai moteris atsisakė svaiginamos modelio karjeros. Ji prisipažino, kad norėdama išlaikyti santykius su Romanu privalėjo pasikeisti.
„Išmokau įsiklausyti, palaikyti. Anksčiau buvau labai geros nuomonės apie save. Manydavau, kad kiti yra netobuli, jiems reikia tvarkytis. Vėliau supratau, kad ir aš turiu daug trūkumų“, – kalbėjo A.Jasaitytė-Čeburiak.
V.Balkūno nuotr.
Vaikystėje Aistė buvo skatinama lankyti įvairius būrelius, o šokiai nuo mažens buvo jos aistra. Tačiau šokių partneriui įnikus į kompiuterinius žaidimus ir pasitraukus nuo parketo nustojo šokti ir ji.
Todėl sulaukusi pasiūlymo dalyvauti viename pirmųjų TV šokių konkursų, mergina iškart sutiko.
Pradėję draugauti Aistė ir 8 metas jaunesnis Romanas tapo populiarių žurnalų herojais. Imta juokauti, kad populiarumu mergina gali varžytis su broliu krepšininku Simu Jasaičiu.
„Tai, kad pradėjau artimai draugauti su vos 18 metų vaikinu, man pačiai buvo labai netikėta,– prisiminė A.Jasaitytė-Čeburiak. – Bijojau amžiaus skirtumo, tačiau Romanas nebuvo paprastas jaunuolis.
Mane sužavėjo tai, kad jis buvo labai disciplinuotas, rimtas, turėjo stiprų atsakomybės jausmą.
Pakerėjo Romano branda, jaučiausi už jį jaunesnė.“
Aistė prisipažino, kad iki pažinties su Romanu jos gyvenimas buvo kitoks.
Paauglystėje ji laimėjo konkursą, kurio rengėjai ieškojo naujų modelių. Vaikystėje dėl laibų kojų užgauliota mergina ne tik ėmė puošti žurnalų viršelius, bet ir pradėjo skintis kelią į pasaulinį pripažinimą.
R.Neverbicko nuotr.
„Vaikystėje visiems kiemo vaikams pasakodavau, kaip užaugusi keliausiu, – prisiminė moteris. – Vėliau mano šeima net prilipdė Varlės Keliauninkės pravardę.
Yra tokia animacinio filmo herojė, kuri vis kalba, kad kažkur skrenda. Vieną dieną aš tikrai išskridau.“
Paauglė iš Lietuvos pradėjo savo kelionių maratoną nuo Londono, kuriame gavusi miesto žemėlapį turėjo nepasiklysti, iki Japonijos, kur prie cepelinų ir kepsnių pripratusiai merginai teko valgyti žalią žuvį ir bendrauti su visai kitokio mąstymo žmonėmis.
Moteris prisiminė ir savo patirtį Afrikoje.
T.Bauro nuotr.
„Turėjome skristi į Senegalą. Kai anksti ryte atvykome į oro uostą, muitinės darbuotojai pareiškė, kad aš neturiu reikalingos vizos.
Komanda nusprendė skristi, o aš gavusi vizą turėjau viena atskristi vėliau. Skrydžio metu užmigau, o atsibudusi pamačiau, kad keleiviai ruošiasi išlipti.
Greitai susiruošiau ir aš. Lauke buvo tamsu, pamačiau kažkokį medinį namelį – laukiamąjį. Šviesa nedegė, manęs niekas nepasitiko.
Staiga atbėgo stiuardesė ir paklausė: „Ar jūs skrendate į Senegalą?“
J.Stacevičiaus nuotr.
Patvirtinau ir išgirdau, kad čia ne mano oro uostas. Grįžau į lėktuvą“, – daug įtampos sukėlusį nuotykį prisiminė moteris.
Tuo metu nebuvo mobiliųjų telefonų, todėl Aistė net neįsivaizduoja, kaip viskas galėjo baigtis, jei stiuardesė jos nebūtų sulaikiusi.
Laidoje „Bus visko“ A.Jasaitytė-Čeburiak prisiminė ir nemalonius karjeros epizodus.
„Buvau jauna, naivoka ir neturinti patirties. Aplinkui buvo žmonių, kurie turėjo blogų kėslų, – pasakojo ji. – Su jaunomis, populiariomis merginomis daug kas norėjo leisti laiką.
Atsimenu vieną fotografą, kuris siūlė draugauti ir gyventi kartu. Jis gyrėsi, kad fotografuoja Amerikos apatinio trikotažo bendrovės „Victoria’s Secret“ modelius, ir tokiu būdu bandė mane suvilioti.
Kartais priėmusi pasiūlymą dirbti po kurio laiko suprasdavau, kad užsakovai turi kitokių tikslų.
Tuomet tekdavo greitai susirinkti daiktus ir sprukti.
Džiaugiuosi, kad visada kliaudavausi savimi ir žinojau, kad santykiuose svarbiausia meilė, o ne daiktai, lėktuvai, namai.“
Nors modelio karjeros pavydėtų daug bendraamžių, vieną dieną Aistė suprato, kad ilgisi kitokio gyvenimo. Tokiam jos apsisprendimui daugiausiai įtakos turėjo gyvenimas Niujorke ir ten sutikti žmonės, kurie išpažino kitokias vertybes.
„Kuo daugiau aplink mane buvo spindesio ir prabangos, tuo labiau svajojau apie paprastus dalykus.
Aplinkui pastebėjau daug netikrumo, liūdesio, tuštumos.
Tada pasijutau vieniša, ėmiau ilgėtis tėvų, draugų, giminių, esančių Lietuvoje. Pradėjau branginti Lietuvos ežerus, gamtą, savo močiutę. O juk anksčiau ji mane erzindavo savo folklorinėmis dainomis“, – kalbėjo Aistė.
Gyvenimas užsienyje manekenei suteikė neįkainojamos patirties, tačiau ir subrandino norą dirbti psichologe. Jis kilo bendraujant su skirtingų kultūrų žmonėmis.
Moteris išmoko stebėti žmones, matyti jų akis, nuotaikas, reakciją.
Jai vis dažniau kildavo klausimas, kodėl pasiturintys, sėkmės lydimi žmonės nėra laimingi.
Baigusi studijas ir pradėjusi dirbti psichologe Aistė ir į savo gyvenimą ėmė žiūrėti kitomis akimis, įžvelgti laimę ne tik džiaugsmingose akimirkose.
„Gyvenimas su Romanu nebuvo labai sklandus, bet supratau, kad suartina net krizės, įvairūs iššūkiai. Būti drauge yra kūrybinis darbas.
Kai būna sunku, mąstau, ko dar turiu išmokti.
Jei kas nors nesiseka, suvokiu, kad gal ne visada moku žmogų mylėti ar priimti jo kitoniškumą.
Labai svarbu mokėti kalbėtis, rasti reikiamą toną, būdą, laiką. Nekaltinti, nepeikti.
O tai nėra taip paprasta“, – aiškino Aistė.
Sveikus santykius ji stengiasi puoselėti ir su savo dukterimis.
Meilę joms demonstruoja ne perdėtai, stengiasi parodyti, kad pasaulis gali būti visoks.
Taip ji tikisi užauginti gyvenimui pasiruošusias asmenybes.
Susiję straipsniai
Kalbėdama apie pasaulį pristabdžiusią koronaviruso pandemiją Aistė sakė, kad šį gyvenimo etapą stengiasi vertinti kaip puikią galimybę.
„Džiaugiuosi, kad turiu daugiau laiko sau, galiu bendrauti su vaikais, vyru, skaityti.
Kas dar yra svarbu gyvenime? Darbas, karjera? Ką paskutinę gyvenimo dieną žmogus prisimena?
Artimuosius ar darbą? – retoriškai klausė buvusi garsi manekenė. – Kai man buvo 15 metų, nebuvo mobiliųjų telefonų, sporto klubų, šiandienės pramogų kultūros, bet mes turėjome ką veikti.
Žiūrėdavome filmus, bendraudavome, žaisdavome, daug kalbėdavomės, svajojome.
Paauglystę prisimenu kaip puikų laiką. Dabar yra galimybė tai susigrąžinti, sustoti, pabūti čia ir dabar.
Jeigu nenorite susirgti psichikos ligomis, turite aštuonias valandas skirti miegui, aštuonias – darbui ir aštuonias – laisvalaikiui.
Gyvybinė energija ateina, kai žaidžiame, mėgaujamės, kuriame.
Reikia prisiminti vaikystę, negalvoti apie rezultatus, bet išmokti mėgautis procesu.“
Visą laidą „Bus visko“ galite žiūrėti čia.
Parengė Rūta Peršonytė