Kas dainuoja slėpdamasis po kauke? Į tokį klausimą teks atsakyti naujo LNK muzikinio šou „Kaukės“ žiūrovams ir komisijos nariams: dizaineriui Aleksandrui Pogrebnojui, radijo laidų vedėjai Livijai Gradauskienei, krepšininkams broliams Kšištofui ir Darjušui Lavrinovičiams, televizijos laidų bei renginių vedėjai I.Kavaliauskaitei-Morkūnienei ir grupės „The Roop“ lyderiui Vaidotui Valiukevičiui.
Kas tie žmonės, nežinos ir laidos vedėjas aktorius Giedrius Savickas.
Iš visos kūrybinės grupės visus dalyvius žinos vos keli žmonės, kurie laikyti paslaptį įsipareigos pasirašydami sutartį.
– Anksčiau vesdavote pramogines laidas. Dabar būsite komisijos narė. Ar naujasis vaidmuo jums didelis iššūkis? – paklausiau I.Kavaliauskaitės-Morkūnienės.
– Tai nėra įprastas televizijos dainų projektas, jame pagrindinis klausimas – kas po kauke?
Tad mes kartu su kitais komisijos nariais ir žiūrovais mėginsime spėlioti, o kiekvienos laidos pabaigoje po vieną kaukę atidengsime.
Komisijos nario kėdėje sėdėsiu pirmą kartą, bet džiaugiuosi, kad nereikės vertinti pasirodymų, o tik kurstyti visų smalsumą.
Jau nufilmuotos pirmosios laidos. Užduotis iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasta, bet atsisėdus į komisijos nario kėdę viskas ima atrodyti kitaip. Tampi labai įtarus.
Paslapties atmosfera ten tvyro visur. Dalyvius atveža paskutinę sekundę prieš filmavimą. Jų veidai būna aklinai uždengti.
Kai jie užsimaskavę eina į aikštelę, niekam negalima net nosies iškišti iš persirengimo kambarių. Net dalyvių šeimos nežino, kad jie čia dalyvauja.
Sėdime su broliais Lavrinovičiais, žiūrime į vieną iš dalyvių ir svarstome – ar tai ne Kšištofo žmona Tatjana, „Misis pasaulis 2017“?
Skiriasi mūsų, komisijos narių, patirtis, žinios, požiūriai.
Tad, patikėkite, per filmavimą kyla audringos diskusijos.
Kartais nesugebame susitarti net dėl to, ar prieš mus vyras, ar moteris.
Po kaukėmis gali slėptis bet kas. Taigi projekto metu bus be galo įdomu išgirsti tuos, kurių niekas negirdėjo dainuojant.
– Kaip reagavote sulaukusi kvietimo dalyvauti šiame šou?
– Po karantino ir vasaros atostogų grįžti į televiziją – didelis malonumas. Tad apmąstymų beveik nereikėjo, laidos kūrėjai jau tapę mano draugais.
Labai nekantravau visus pamatyti ir buvau tikra, kad su jais liūdna nebus, visi esame pasiilgę darbų ir didelių projektų.
– Televizijos žmones per vasaros atostogas dažnai slegia nežinomybė – ar sulauks kvietimo dirbti kokioje nors laidoje, ar ne. Kaip jūs išgyvenote šį laikotarpį?
– Pirmą kartą televizijoje pasirodžiau naujienų laidoje bene prieš 10 metų.
Tą kartą sau labai aiškiai buvau pasakiusi, kad nusifilmuosiu ir neliūdėsiu, kai viskas baigsis.
Televizijoje pastoviausias dalykas – nepastovumas. Ir dabar sau kartoju: jei nebus laidos, neliūdėsiu, nes turiu begalę kitų projektų, o galvoje – visą eilę idėjų.
Be televizijos, dar daug ką darau: vedu ir organizuoju renginius, rengiu įvairias akcijas, buvau atsakinga už tiesiogines bušido transliacijas „Eurosport“ televizijoje.
Vis ieškau laiko „Mamyčių klubui“. Tai didelė bendruomenė, net ir nefilmuodama laidų sukviečiu tūkstančius šeimų į dideles šventes Vilniaus rotušėje.
Tiesa, dabar dėl koronaviruso tenka kai kuriuos planus atidėti.
– Esate baigusi teisę. Gal studijų metais įgytas žinias pritaikysite laidoje bandydama atskleisti užsimaskavusio dalyvio asmenybę?
– Studijuodama teisę žinojau, kad jokio teisinio darbo nenoriu dirbti.
Juokavau, kad „Kaukių“ kūrėjai gal manė, jog galėčiau būti kriminalistė.
Laidoje mūsų vaidmuo – it kokių privačių detektyvų.
Bet nors labai norisi atspėti, kas slepiasi po kauke, linksmiausia, kai absoliučiai prašauname pro šalį.
– Į televiziją bando patekti daug kas. Kaip manote, ko reikia, kad būtum geras ir įsimintinas laidos vedėjas?
– Į televiziją patekti lengva. Sunku ten išsilaikyti.
Visi nori ko nors šviežio. Nepakeičiamų nėra, yra tik dar nepakeisti.
Todėl į bet kokį darbą scenoje visada žiūriu atsakingai, gerbiu visus, su kuriais dirbu, ir stengiuosi kasmet tobulėti.
Šio darbo niekur kitur neišmoksi – tik stovėdamas prieš filmavimo kameras.
– Kaukės pastaruoju metu tapo kasdienybe. Ar jums sunku buvo priprasti jas dėvėti? Gal per karantiną išmokote jas siūti?
– Karantino metu atradau sodininkystę. (Juokiasi.) Pirmą kartą pati pasisodinau daržovių, daug laiko praleidome užmiestyje.
Pavasarį į karantiną grįžome iš ilgų atostogų, kurias su vaikais praleidome Indonezijoje. (I.Kavaliauskaitė-Morkūnienė augina ketverių metų dukrą ir dvejų metų sūnų, kurių susilaukė su renginių organizatoriumi ir vedėju Jogaila Morkūnu. – Red.).
Juokiausi, kad grįžau jau pasitreniravusi būti šiokioje tokioje atskirtyje.
Gal išėjo net į gera tai, kad nereikėjo stačia galva pulti į renginius.
Jei kalbėsime apie kaukes, nemėgstu tų, kurios tapo kasdienybe.
D.Umbraso nuotr.
Bet kai svarstau apie tas, kurias matau šiame televizijos projekte, manau, jog kartais reikia užsidėti kaukę, kad galėtum iš tikrųjų būti savimi.
Nežinau, kas slepiasi po kaukėmis, bet žmonės scenoje atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis.
– Esate viena stilingiausių Lietuvos moterų. Kaip pavyksta visada atrodyti pasitempusiai, originaliai ir madingai? Kas geriausiai apibūdina jūsų stilių? Kokiems moteriškiems dalykams jaučiate didžiausią silpnybę?
– Mano didžiausia silpnybė – geri batai. Mano stilius kintantis.
T.Bauro nuotr.
Moku džiaugtis spalvomis bet kokiu oru. Juk esame turtingi, turime keturis metų laikus!
– Turite liekną figūrą. Kas padeda ją išlaikyti?
– Žinau, kad sunku patikėti, bet apvalgyti galiu turbūt visus. Valgau daug ir tai daryti mėgstu.
Nežinau – dėkoti ar liūdėti reikia, kad maistas neprideda jokių kilogramų. Jau įpratau, kad man nuolat kas nors siūlo pavalgyti.
V.Skaraičio nuotr.
Aš niekada neatsisakau nei „Kijevo“ kotleto, nei keptų bulvyčių, nei gero kepsnio, o tarpuose – dar ir skanių užkandėlių.
– Ar turite jus stiprinantį ir palaikantį posakį?
– Nuo seno mano mėgstamiausia sentencija yra iš Lewiso Carrollo knygos „Alisa Stebuklų šalyje“: „Kartais reikia pasiutusiai greitai bėgti vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje.
O jei nori kur nors nueiti, reikia bėgti dvigubai greičiau.“
Susiję straipsniai
Šia tiesa vadovaujuosi ir gyvenime. Todėl stengiuosi daryti dvigubai daugiau, nei manau, kad būtų pakankama.