Šiemet „Nuo... Iki..“ švenčia 25 metų gyvavimo eteryje sukaktį ir yra seniausia LNK laida. Per tą laiką gimė ir užaugo nauja jaunimo karta, keitėsi vertybės, technologijos, garsenybių reitingai.
G.Talmantienė juokaudama sako, kad laidos ilgaamžiškumas ir neblėstantis populiarumas prilygsta savotiškai mistikai, o gal tai dėl geros karmos. Tačiau iš tiesų paslaptis kur kas žemiškesnė – laidos kūrėjai deda daug pastangų, kad sėkmė nenusisuktų.
„Savaitgaliai, šventės, naktys neegzistuoja, jei yra galimybė nufilmuoti įdomią istoriją. Kiekvieną kartą siekiu padaryti geriau, negu jau yra padaryta.
Daugelis laidos herojų yra davę ne vieną interviu. Žiūrėk, prieš kelis metus žmogus pasakojo kaip tuokėsi, mėgavosi medaus mėnesiu, o po kelerių metų kalba jau sukasi apie skyrybas, neištikimybę ar naują meilę. Pakilimai ir nuosmukiai ryškiai atsispindi ilgame laidos dienoraštyje. Jeigu atverstume mūsų archyvą, iš kai kurių žinomų žmonių gyvenimų būtų galima nupiešti labai išsamų ir vientisą paveikslą“, – kalbėjo Giedrė.
Naujame „Nuo...Iki“ sezone žiūrovams kaip ir ankstesniais metais bus rodomos gyvenimiškos, nepagražintos istorijos. Keisis tik tai, jog G.Talmantienė iš ekranų sveikinsis ne iš studijos, bet iš skirtingų vietovių, susijusių su filmuotais reportažais.
Pavyzdžiui, pristatydama pokalbį su dainininke ir penkių vaikų motina Rūta Ščiogolevaite, Giedrė įsiamžino sostinės Bernardinų sode, stumdydama vežimėlį su pašnekovės jauniausia dukterimi Areta – šis parkas mėgstama tėvų ir vaikų poilsio vieta.
Kitame siužete, kur buvo pasakojama kaip šalies pajūrio prekeiviai, viešbučių, privačių namų savininkai užsidirbo iš poilsiautojų, laidos vedėja filmavosi geležinkelio stotyje su čebureku rankoje.
– Esate laidos „Nuo...Iki...“ senbuvė. Kaip joje atsidūrėte?
– Iš pradžių laidą kūrė ir vedė Rūta Mikelkevičiūtė su Andriumi Kunčina. Aš tuo metu LNK kartu su Marijumi Gradausku vedžiau laidą „Holivudo žinios“. Su Rūta prasilenkdavome grimerinėje, tačiau nebuvome geros pažįstamos.
Po kelerių metų, kai jau pusmetį dirbau „Srovėse“, kartą einančią į bufetą pietauti, mane sustabdė R.Mikelkevičiūtė ir pakvietė išgerti kavos. Ji sakė, kad jos partneris žada netrukus palikti televiziją ir pasiūlė dirbti kartu. Dirbdama „Srovėse“ jau buvau įgijusi nemažai reporterio darbo patirties, išmokau užduoti nepatogius klausimus, nesutrikti.
Tad mano nenutrūkstamas darbo stažas „Nuo... Iki...“ jau daugiau nei 20 metų. Kažkada su Rūta diskutavome kodėl tiek metų trunka mūsų draugiški santykiai, niekada nebuvo trinties, pykčių. Mums padėjo, kad iš pradžių buvome tik kolegės, kurios gerokai vėliau susidraugavo. Visada sutapo mūsų požiūris į darbą. Abi esame perfekcionistės.
Dirbdama „Nuo … Iki“ pagimdžiau dukterį Unę, ji jau spėjo užaugti. Šiemet baigė dvylika klasių ir išvyko į Angliją mokytis grafinio dizaino.
– Kol kojos nebuvo pakišęs koronavirusas, nemažai reportažų parengdavote užsienyje. Dabar durys į platųjį pasaulį bent laikinai užsivėrė. Neišvengiamai siaurėja ir pašnekovų ratas. Ar nebijote, kad bus vis sudėtingiau rasti įdomių temų?
– Taip, kol kas dėl pandemijos teks migruoti po Lietuvą, be to netrūksta laidų, kurios gvildena gyvenimiškas temas, tad nemenkas iššūkis nuolat stebinti žiūrovus.
Tačiau susidariusios situacijos nedramatizuoju, nes manau, jog čia svarbiausias kūrybiškumas, kai galima įvairiai pakreipti tas pačias gyvenimiškas temas, paieškoti naujų kampų.
– Ar lengvai pavyksta atpalaiduoti, paruošti pašnekovą atviram, sklandžiam pokalbiui. Juk į eterį išsakytos minties neišbrauksi, kaip nepatinkančio sakinio tekste?
– Su žmogumi prieš interviu pasikalbu. Pašnekovas iš anksto žino į kurią pusę bus kreipiamas pokalbis. Jei žmogus pasako, kad tam tikrų dalykų nenorėtų viešinti, nelendu ten, kur jam būtų nemalonu, skaudu.
Kai kada laidos herojai nustebina drąsiais atviravimais. Kartais norisi savo pašnekovus, žengiančius plona nuoširdumo riba pasaugoti, kad vėliau nesigailėtų pasakytų frazių.
– Gal iki šiol širdį paglosto į atmintį įstrigę reportažai?
– Jei kalbėtume apie pozityvumą, mane labiausiai traukia sėkmės istorijos. Nes visada noriu išgirsti dar vieną receptą, kaip žmogui tas ar anas pavyko. Ypač įdomu klausyti žmonių, kurie į gyvenimą išėję iš didelio vargo, blogų šeimų.
Įstrigo meilės emigrančių istorijos, kai vyrai kilę iš musulmoniškų kraštų, kur visiškai kita kultūra ir kitos taisyklės, iš motinų atimdavo vaikus, neleisdavo susitikti ir bendrauti. Su viena lietuve kartu keliavome į vyro šalį, ten bandėme jai padėti rasti vaikus.
Mane paveikia žmonės, pasakojantys apie sunkias ligas. Atsimenu ne vieną interviu su aktoriumi Daliumi Mertinu. Kai pirmą kartą kalbėjome, jis buvo linksmas, vylėsi, kad vėžys visam laikui atsitraukė, vaidino filmuose, serialuose.
Po kiek laiko vėl teko matyti, kaip žmogus vėl krenta į bedugnę. Atsimenu vieną paskutinių jo interviu. Iš balso jaučiau, kad jam yra sunku kalbėti, tad pasiūliau pokalbį nukelti vėlesniam laikui. Bet jis nenorėjo atidėlioti, sakė, kad vėliau gali iš viso nieko nepasakyti. Užduodavau klausimą, o akyse tvenkėsi ašaros.
Drausminau save nenorėdama prieš pašnekovą atrodyti silpna. Matėsi kiek aktoriui tą kartą reikėjo pastangų atrodyti stoiškam, sukaupti jėgas ir duoti interviu. Tai pokalbiai, kai atsisveikinus lieki gniaužiama širdimi.
– Ar būna, kad jaučiatės išsisėmusi?
– Taip, bet reportažus apgalvojame su komanda. Nėra buvę, kad sėdėčiau su tuščiu bloknotu ir nežinočiau ką daryti. Įkvėpimo pasisemiu iš labai įvairių dalykų, kad ir iš socialinių tinklų. Pavyzdžiui, pamatau kokio nors žmogaus, gal ir nepažįstamo, žinutę apie jo kelionę. Tada nuo tos žinutės imu vystyti scenarijų – pasižiūriu kas yra keliavęs po neįtikėtinus kraštus ir gal turi video medžiagą. Taip pradedi kurti siužetą iš kitos pusės – nuo vaizdo, o ne nuo istorijos.
Kartais nuotaiką pakelia smagūs atsitiktiniai dalykai. Šiandien važiavau Šeškinėje iš LNK biuro ir sustojau prie perėjos praleisti žmonių. Matau eina vidutinio amžiaus vyras garbanotais plaukais ir nešasi abejose rankose laikydamas rožes. Staiga jis į mane atsisuko, nusišypsojo ir ėmė kilnoti rankas su rožėmis, imituodamas pamojavimą. Nuo tokių, kad ir mažų dalykų, pasikrauni energijos.
– Tikriausiai, per ilgą laidos „Nuo ...Iki...“ gyvenimą nutiko ne vienas kuriozas?
– Visko yra buvę, ypač kelionėse. Būna, kad naktį atsiduri nežinia kur, pasiklysti. Kartą Anglijoje traukinyje palikome kuprinę, kurioje buvo sudėtos kasetės su nufilmuota medžiaga. Apmaudu, bet kitą dieną laukė skrydis namo.
Ispanijos miestelyje, kuriame gyvena vyndarių Toresų šeima, dalyvavome derliaus nuėmimo šventėje. Buvo sudarytos komandos ir visi turėjo atlikti įvairias rungtis. Aš su dar trims komandos nariais turėjau kojomis kubile minti vynuoges.
Reikėjo minti labai greitai, kad prisispaustų kuo daugiau sulčių. Mes buvome permirkę tomis sultimis, nuo plaukų varvėjo mėlynas skystis. Bet didžiausias smagumas buvo tuomet, kai išlipus iš kubilo, visi siekė tave apkabinti, nes esą tai neša laimę.
Su Rūta Kroatijoje vos nepakliuvome į policiją. Dėl įtaigesnio filmavimo susikūrėme laužą, vėliau jį užgesinome. Tačiau pamatėme kaip atvažiuoja policijos ir gaisrinės mašinos su įjungtais švyturėliais. Mums buvo pasakyta, kad dėl sausros kurti laužus draudžiama ir kad turėsime sumokėti kelių tūkstančių eurų baudą. Nuo baudos išsisukome, nes su Rūta kaip dvi pradinukės ėmėme labai nuolankiai atsiprašinėti.
– Gal kai kada pašnekovai už malonius pasikalbėjimus atsidėkodavo maloniomis dovanomis ar vaišėmis?
– Ypač pirmaisiais su Rūta darbo metais daug keliaudavome po Lietuvą, filmuodavome paprastų žmonių istorijas. Atvažiuojame, bet apie tai, kad pravėrus duris įjungsi kameras, net kalbos nebūdavo.
Kavos, pyragėlių ar torto ant stalo visada rasdavome padėta, bet neretai pašnekovai laukdavo privirę cepelinų, balandėlių ar prikepę karbonadų. Stalas nuklotas, visa giminė susibūrusi, nes nori į televizijos žmones pažiūrėti. Išvažiavę filmuoti iš Vilniaus neapsisukdavome per keletą valandų. Dar ir lauktuvių įdėdavo. Kiek kartų esame grįžę su medumi, obuoliais, pomidorais.
– Ši vasara visiems buvo išskirtinė. Kaip ją praleidote?
– Daug laiko buvau Vilniuje, su šeima ilsėjomės Latvijos pajūryje. Vasara man buvo nerami, nes dukra baiginėjo mokyklą, laukė egzaminai. Taip pat planavau darbus. Su kolegomis interviu mėnesiui į priekį nufilmavome iš anksto, nes baiminomės, jog gali nutikti taip, kad vėl negalėsime bendrauti gyvai.
– Ar televizijoje akylai laikomasi grožio standartų?
– Moterys, kurios pasirodo ekrane, supranta kokia kamera yra negailestinga. Jei būdama vidutinio ūgio sveri 55 kilogramus, tuomet gražiai atrodysi ekrane. Nes jei svoris slenka link 60 kilogramų, kas yra visiškai normalu, televizijoje tai jau tragedija. Kamera prideda svorio.
– Kaip ilsitės, kokių turite ritualų?
– Man patinka sekmadieniais po pietų įsijungti detektyvinį serialą „Puaro“ ir žiūrėti užsiklojus pledu. Tą serialą mačiau jau keliolika kartų ir visada žinau kuo baigsis serija, bet vis tiek žiūriu, nes mane jis veikia kaip meditacija. Mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas, klausytis muzikos. Į keliones visada įsidedu bent jau kišeninio formato knygą.
Gyvenu prie miško, tad mėgstu eiti pasivaikščioti. Kartasi su vyru Ramojumi išvažiuojame pasivažinėti dviračiais. Smagu kartas apsilankyti kokiame nors SPA.
– Ruošdamasi pokalbiui su jumis atradau labai keistą dalyką. Jūs negalite pakęsti uogienių.
– Tai tam tikras ypatumas, kuris atsirado nuo vaikystės. Aš ne tik, kad į burną negaliu įdėti nė šaukšto uogienės, bet ir jos kvapo nepakenčiu. Pasidaro bloga.
Teoriškai suprantu, kad aviečių ar vyšnių uogienės kvapas gardus, daug kam primena vaikystę, močiutę kaime. O man primena, kai kaime mano dėdės žmona dideliame puode virdavo laukines, aitriai kvepiančias avietes, aš išeidavau iš namų, nes nuo kvapo pasidarydavo silpna. Nežinau kodėl taip yra.
Niekada nesu paragavusi uogienės, negeriu kompotų, negaliu pakęsti trintų uogų. Šeimos nariai uogienes valgo su malonumu.
Kai jie atidaro indelį, aš pasitraukiu tolėliau. Dar negaliu pakęsti kefyro. Bet pavyzdžiui, bulvinius blynus valgau su cukrumi. Dievinu saldumynus, visokius pyragėlius. Anksčiau juos valgiau dideliais kiekiais, stebiuosi kaip nesusirgau diabetu. Dabar saikingiau smaližiauju.
– Esate kalbinusi daugybę įvairių žmonių. Apie kokius personažus svajojate?
– Mane imponuoja taip vadinami vizionieriai, ateities projektuotojai. Neretai svarstau kas verda jų galvose, kad jie sugeba įsivaizduoti, nuspėti, sugalvoti svarbius ateities dalykus. Norėčiau pasikalbėti su žmogumi, kurio pasaulis išplitęs už įprastų ribų.
Lietuvoje man patinka kalbinti jaunosios kartos atstovus, sukuriančius verslus iš nieko. Dažnai daug nuveikę, pasaulyje garsūs žmonės veikia magnetizuojančiai.
Kai kalba su tavimi, jauti kaip visą tave jie apgaubia savo stipria energetika. Tai nesusiję nei su amžiumi, nei su lytimi. O kartais kalbiesi su kokia garsenybe ir nusivili, nes išjungus žavesio mygtuką, daugiau nieko nėra už fasado.
