Keturių mėnesių Bardas – išdaigininkas, jau spėjęs sugraužti kelis mobiliųjų telefonų įkroviklių laidus.
Šuo – dovana šešiolikmečiam Giedrės sūnui Teodorui.
„Sūnus juokauja, kad augintinis jam yra tarsi kyšis, kad greičiau pritaptų Maskvoje“, – kalbėjo Giedrė.
Vasaros pabaigoje G.Žickytė su sūnumi ir keturkoju draugu išvyko į Maskvą, kur nuo pavasario pabaigos Lietuvos Respublikos ambasadoje reziduoja E.Bajarūnas.
Teodoras Rusijos sostinėje pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą, kurioje pamokos vyksta anglų kalba.
„Teodoras labai seniai prašė nupirkti jam šuniuką. Aš pati vaikystėje turėjau šunį. Tačiau anksčiau dėl mano ir vyro užimtumo apie gyvūną nedrįsome net pagalvoti.
O per karantiną tempas sulėtėjo ir svajones apie augintinį nutarėme paversti realybe. Bardas tapo visos šeimos džiaugsmu“, – sakė režisierė.
Giedrė džiaugėsi, kad dabar Teodoro ir jo draugų nebereikia prašyti tvarkingai susidėti batų. Visi žino, kad matomoje vietoje paliktus batus Bardas su malonumu apkramtys.
Drąsus, linksmas nenuorama keturkojis miega savo guolyje atskiroje patalpoje. Jam draudžiama lipti ant sofos ar stalo.
„Bardui kaip mažam vaikui pripirkome įvairiausių žaislų. Net nustebau, kiek parduotuvėse yra visokių mielų niekučių, skirtų gyvūnams“, – kalbėjo Giedrė.
Šuo pakoregavo namiškių dienotvarkę. Nors G.Žickytė mėgsta pamiegoti, vos išgirdusi anksti ryte krebždantį ir inkščiantį augintinį tuoj pat pakyla iš lovos, rengiasi ir išveda jį pasivaikščioti.
„Dabar nebepavyksta išsimiegoti iki soties. Bet seniai svajojau išmokti anksti keltis, tik be priežasties trūko valios atsibusti šeštą ryto“, – sakė Giedrė ir pridūrė, kad daug dėmesio augintiniui skiria ir jos vyras.
