„Buvo patėvis. Žinomas dailininkas ir truputį psichas. Visokios bausmės būdavo. Aš nenoriu skųstis čia, kad visi muša vaikystėje, bet ir to būdavo. Pas mus visus, kiek aš kalbu su savo bendraamžiais vyrais, būdavo kažkokios griežtos auklėjimo taisyklės“, – dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ apie vaikystę pradeda pasakoti žinomas dizaineris Aleksandras Pogrebnojus.
„Iš mūsų visų galėjo „čikatilas“ (Andrejus Čikatila – serijinis rusų žudikas, maniakas – red. past.) padaryti, nes nuo smurto šeimoje gimsta smurtas toliau, bet kažkaip išaugome visi, nieko neatsitiko. Jei iš tikrųjų, tai mūsų gyvenimais niekas nesidomėjo“, – apmaudo neslepia vyras.
Ne ką linksmiau būdavo ir mokykloje: „Jei parašydavo blogą pažymį tušinuku – tai su skutimosi peiliuku gali nutrinti, jei su parkeriu – tai su kalio permanganatu panaikinti įmanoma. Aš turiu kelias pažymių knygeles, tai matosi įvairių pridaryta dalykų“, – šypsosi Aleksandras, tačiau tuoj pat vėl surimtėja, – bet ir mokytojai buvo tik keli normalūs, visi kiti – sovietiniai.
Kur dabar pamatysi, kad eina fizikos mokytoja ir su liniuote vaikams per nagus daužo. Dabar tai sunku įsivaizduoti, o pas mus tai įprastas dalykas buvo. Pedagogai sakydavo „iš jūsų nieko nebus, eisit gatvių šluoti“ – tokia būdavo gero mokymosi motyvacija, jų nuomone.“
Aštriais pasisakymais pagarsėjęs dizaineris pripažįsta: tai – jo gyvenimas ir vargu ar ką nors jame keistų: „Jeigu mano gyvenimo grandinė būtų kitaip ėjusi, sakykim, buitiškai geriau, tai pas mane nebūtų nei tų moterų atsiradusių, nei tų žmonų, nei to vaiko. Viena veda link kito. Kartais atsitinka taip, kad, atrodo, yra labai blogai, bet tai duoda papildomą stimulą.
Jeigu tu staiga prarandi savo namus ne dėl savo kaltės, o esi pripratęs gerai gyventi, tada tu pradedi domėtis, kodėl taip atsitiko, o vėliau kažkaip kapanojiesi ir išsikapanoji.
Aš nesakau, kad gali atstatyti taip, kaip buvo, bet gali įdomiai pradėti gyventi ir suprasti, kad niekas už tave nieko nepadarys.
Nes iš tikrųjų tu niekam nereikalingas: ką pats padarai, tą ir gauni. Žinoma, nagrinėji, kas įvyko ir ką darytum kitaip, bet dabar jau nebegali, neturi laiko mašinos.
Visi būtume labai gudrūs grįžti 20 metų atgal ir viską sutvarkyti, bet tu negali būti toks, kaip tada – tu esi kitoks. Nei geresnis, nei blogesnis, bet kitoks“, – pasakoja A. Pogrebnojus.
