Sero S.Connery gyvybė užgeso naktį į spalio 31-ąją Bahamų salose. Prieš du mėnesius jis paminėjo 90-metį.
Pirmasis ekrano Džeimsas Bondas, nuoširdžiai nekentęs savo herojaus, išlaikė 2014-aisiais duotą pažadą negrįžti į gimtąją Škotiją: neva kol ji nusimes britų jungą, o gal – kol sureguliuos aktoriaus mokesčių problemas.
Jeigu S.Connery nebūtų buvę, jį būtų reikėję išgalvoti: tokia iracionali jo istorija. Pirmiausia neaišku, kaip apskritai pateko į kiną šis beveik dviejų metrų ūgio proletarų riteris: valytojos ir darbininko sūnus, iki senatvės atmintinai žinojęs visas Edinburgo gatves, kuriose nuo aštuonerių uždarbiavo išnešiodamas pieną.
Beje, kuo tik jis nedirbo: mėsininko padėjėju, akmentašiu, karstų poliruotoju, vaikų prižiūrėtoju, pozuotoju: „tikras Adonis“, prisiminė Edinburgo menų mokyklos studentai.
Jūreivis, atleistas iš laivyno dėl dvylikapirštės žarnos opos, su legendinėmis tatuiruotėmis: „Mamytė ir tėvelis“ („Mum & Dad“) ir „Škotija visada“.
Atletas, skaldęs kaip arbūzus galvas per kvailumą ant jo užsirovusiems legendinės gaujos smogikams, o vėliau nuginklavęs į filmavimo aikštelę įsiveržusį įnirtusį gangsterį Johnny Stompanato ir taip išgelbėjęs nuo jo savo kolegę Laną Turner.
Šioje gyvenimo mozaikoje praslysta lūžio momentas. Na, taip, atsirado geras žmogus, kuris sudomino S.Connery Henriku Ibsenu, Bernardu Shaw, Antonu Čechovu.
Nuo 1954-ųjų jis šmėkščiojo epizoduose ir štai jau gavo rimtus vaidmenis TV filme „Rekviem sunkiasvoriui“ („Requiem for a Heavyweight“) bei melodramoje apie karo korespondentų meilę „Kitas laikas, kita vieta“ („Another Time, Another Place“, 1958 m.). Ir staiga – kaip joks kitas aktorius – per vienus 1961-uosius jis suvaidino TV filmuose Makedonietį, Makbetą, Vronskį.
Istorija apie tai, kaip jį patvirtino Džeimso Bondo vaidmeniui, apaugo legendomis. Tiksliai žinoma viena: esminį vaidmenį suvaidino režisierius Terence’as Youngas. Jis filmavo S.Connery juostoje „Action of the Tiger“ (1957 m.) ir nuo tada akies krašteliu stebėjo jo darbą kine ir televizijoje. Ypač didelį įspūdį padarė TV filmas „Ana Karenina“, kuriame S.Connery vaidino Vronskį.
Vėliau T.Youngas buvo paskirtas pirmojo filmo apie Bondą „Daktaras Ne“ režisieriumi ir tvirtai žinojo, kad pagrindinio vaidmens atlikėju mato tik S.Connery.
„Daktaro Ne“ biudžetas buvo kuklus, todėl išlaidauti superžvaigždei prodiuseriai nenorėjo, o S.Connery finansiškai jiems tiko.
Bet jis atėjo į susitikimą nelygintomis kelnėmis ir paprastais rudais marškiniais (visi tikėjosi, kad vilkės kostiumą, kaip tuomet buvo įprasta), iškart pareiškė, kad filmą laiko „rafinuota komedija“ ir nedalyvaus kino bandymuose. („Tai panašu į mėsos turgų, ir vis tiek per kelias minutes nesugebėsiu jums parodyti, ką sugebu!“)
Jis tarsi darė viską, kad jam neskirtų šio vaidmens. Bet kai aktorius išėjo, prodiuseriai puolė prie lango ir stebėjo, kaip jis eina per gatvę. Prodiuseris Albertas Broccoli pasakė, kad S.Connery juda kaip pantera, ir pridūrė: „Ir kaip Supermenas.“
Šis aktorius pulsavo tikra gyvybe – kiti pretendentai šalia jo atrodė kaip statulos.
Jį patvirtino, nepaisydami škotiškos tarties ir prasčiokiškų manierų. T.Youngas, dabita ir hedonistas, vėliau pats vedžiojo S.Connery pas savo siuvėjus, kad šie pasiūtų jam kostiumų, ir aiškino, kaip susigaudyti vyno įvairovėje.
Taigi proletarą išmokė dėvėti smokingą ir nutaisyti pokerio lošėjo veidą. Ir štai jums kelis dešimtmečius nenuginčijamas pasaulio sekso simbolis, pavyzdinis aristokratas žudikas ir kartu – pasityčiotojas iš tikrojo Bondo.
Paskutinis Šaltojo karo riteris Iano Flemingo romanuose – rūsti, sadomazochistinė figūra.
Septyniuose bondiados filmuose – nuo „Daktaro Ne“ (1962 m.) iki „Niekada nesakyk „niekada“ (1983 m.) – žavingas klounas, nenugalimas aukštuomenės liūtas, šiek tiek arogantiškas, ironiškas ir sarkastiškas. Tai S.Connery, o ne I.Flemingas padarė agentą 007 vienu ryškiausių XX a. kultūros istorijos herojų.
Tačiau šis herojus jam gana greitai atsibodo. „Manau, kad joks kitas vaidmuo negali taip pakeisti žmogaus kaip Bondo. Jis tampa tau kryžiumi, privilegija, pokštu, išbandymu. Ir persekioja tave kaip nakties košmaras, – guodėsi S.Connery. – Žmonės, kuriuos sutikdavau gatvėse, vadino mane Bondu.
Nebuvo įmanoma pabėgti nuo įsiaudrinusios minios ir fotoaparatų blyksčių. Bitlams, žinoma, irgi reikėjo slėptis už apsauginių nugarų, bet jų bent jau buvo keturi!“
Vaidindamas imperijos sarginį šunį, S.Connery niekada nepamiršo savo škotiško anarchizmo. Bondiados vaidmenis jis atsverdavo sunkiasvorių maištininkų vaidmenimis Holivudo kairiųjų pažiūrų režisierių filmuose.
Sidney Lumeto „Kalvoje“ („The Hill“, 1965 m.) jis – vyresnysis seržantas, maištaujantis prieš sadistinį režimą drausmės stovykloje Libijoje, „Andersono juostose“ („The Anderson Tapes“, 1971 m.) – policijos pasiklausomas senstantis vagis, „Įžeidime“ („The Offence“ 1972 m.) – savitvardą praradęs policininkas, mirtinai sumušęs smurtininką.
Martino Ritto juostoje „The Molly Maguires“ (1970 m.) – šachtininkas, XIX a. 8-ojo dešimtmečio anarchistinės slaptosios organizacijos vadas, prieš mirties bausmę pažadantis policininkui provokatoriui susitikimą pragare.
O štai Alfredo Hitchcocko „Marnėje“ („Marnie“, 1964 m.) škotų mačas virto vagilę beviltiškai įsimylėjusiu turtingu našliu. Maža to, Bondą išvydusios moterys pačios lįsdavo į jo lovą, o „Marnėje“ S.Connery herojui savo mylimąją teko tiesiog išprievartauti.
Siurrealistiškiausias S.Connery biografijos epizodas – pagrindinio vaidmens atsisakymas nuostabiajame Michelangelo Antonioni „Fotopadidinime“ („Blow-Up“). Matote, jam nepatiko, kad scenarijų režisierius sutalpino ant suplėšyto cigarečių pakelio.
Karjeros pabaigoje išsiskyrimą su M.Antonioni S.Connery sulygino su atsisakymu vaidinti „Matricoje“ ir „Žiedų valdove“: girdi, šiuose vaikiškuose scenarijuose jis nieko nesuprato.
O juk S.Connery už „Žiedų valdovą“ siūlyta 30 mln. dolerių ir dar negirdėti 15 proc. sumos, surinktos už filmo rodymą pasaulyje.
Tuomet dar niekas nežinojo, kad trilogija taps superhitu, o dabar apskaičiuota, kas S.Connery iš tų procentų būtų uždirbęs 450 mln. dolerių.
Anarchiškiausias S.Connery, pagaliau išsivadavusio iš bondiados pančių, vaidmuo – Zedas naikintojas Johno Boormano antiutopijoje „Zardozas“ („Zardoz“, 1974 m.).
Sukryžiuotomis ant krūtinės kulkosvaidžių juostomis, plikai nuskustas, su nutįsusiais ūsais jo Zedas prasiskverbė iš atstumtųjų pasaulio į išrinktųjų antžmogių rojų, kad supažindintų juos su aistra ir mirtimi.
Finaliniuose kadruose Zedas ir jo mylimoji virsta skeletais, ir šis epizodas turėjo savą, aktorinę, prasmę: S.Connery ekrane pernelyg greitai seno ir lygiai taip pat darėsi senstančios imperijos simboliu.
Naujas S.Connery mitas prasidėjo nuo Rudyardo Kiplingo ekranizacijos – Johno Hustono šedevro „Žmogus, norėjęs tapti karaliumi“ („The Man Who Would Be King“, 1975 m.).
Nutrūktgalvis avantiūristas prasiskverbė į mitinę šalį Kafiristaną, besiribojančią su karingomis afganų gentimis, kurioje jį ėmė garbinti kaip Aleksandro Makedoniečio įsikūnijimą, kol galiausiais viskas baigėsi savižudybe.
Beje, kai 1988-aisiais S.Connery buvo apdovanotas „Oskaru“ už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Neliečiamieji“, atsiimdamas statulėlę scenoje ištarė: „Aš –Connery! Seanas Connery!“
„Joks kitas vaidmuo negali taip pakeisti žmogaus kaip Bondo. Jis tampa tau kryžiumi, privilegija, pokštu, išbandymu.
Parengė Milda Augulytė
