Neramios žinios pasiekė iš Lietuvos, rašė eg.ru korespondentė Jana Gordejeva. Kaip sužinojome, aktorius R.Adomaitis, tas pats kilnus sukčius iš TV mini serialų „Trestas, kuris žlugo“ („Trest, kotoryj lopnul“) ir „Miražas“ („Miraž“), vienas elegantiškiausių Baltijos šalių aktorių sovietiniame kine, švelniai tariant, nekaip jaučiasi.
2011-ųjų vasarą jis palaidojo žmoną – aktorę ir dainininkę Eugeniją Bajorytę („Jausmai“, „Ave, Vita“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Smokas ir Mažylis“), o dabar nerimą kelia lietuviškojo Jacko Nicholsono, kaip jį praminė kolegos, sveikata.
– Dabar aš namuose Vilniuje, – per mobilųjį telefoną paaiškino R.Adomaitis. – Sveikata, tiesą sakant, nelabai. Ko norėti – man netrukus bus 84 metai.
Atėjo senatvė ir niekur nuo jos nepabėgsi. Užtat jaunystė ir apskritai visas mano gyvenimas buvo ryškus, nėra ko skųstis.
O senatvė – ne džiaugsmas. Tai šen, tai ten skauda. Ir kuo toliau, tuo labiau. Tačiau to dar niekas nesugebėjo išvengti.
– Šnekama, jog galynėjatės su sunkia liga.
– Taip. Man onkologinė liga. Nelabai norisi aptarinėti šią temą.
Iš pradžių gydžiausi, kelis kartus mane operavo čia, Vilniuje. Dabar lioviausi kovoti.
Kiek Dievas duos, tiek ir gyvensiu. Aš optimistas, gyvenu šia diena.
– Ar darbo nepasiilgstate?
– Seniai nebedirbu teatre. Į kiną kartais kviečia atlikti epizodinių vaidmenų. Juk pinigai ne pro šalį.
Trumpam filmuotis vykau į Gruziją ir Ukrainą. O į Rusiją nekviečia. Kam jums ten toks senis reikalingas?! Ir savų užtenka.
O ir sveikata nebe ta, kad kurtum didelius vaidmenis ir važinėtum tai šen, tai ten. Žodžiu, aš savo jau atvaidinau! Dabar iš pensijos gyvenu ir man užtenka.
Šalia – jauniausias sūnus (aktorius su žmona susilaukė trijų sūnų, kuriuos patriotiškai pavadino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais Vytautu, Gediminu ir Mindaugu. – Red.).
Mindaugui 40 metų, jis automobilių meistras. Oficialiai vedęs, bet, kaip dabar madinga, gyvena ne kartu.
Tik savaitgalį susitinka ir vyksta į sodybą kaime. Ten dviese praleidžia poilsio dienas.
Vaikų kol kas neturi. O darbo dienomis Mindaugas šalia manęs. Laukiu jo grįžtančio iš darbo, kad kartu pavakarieniautume. Beje, sugebu skaniai gaminti ir jau kurį laiką save vadinu kulinaru, o ne aktoriumi.
– Ar išeinate pasivaikščioti?
– Beveik ne, retai. Kojas skauda. O ir orai dabar nekokie. Į sanatorijas ar poilsio namus nevažinėju.
Kadaise už darbą man davė butą, kuriame gyvenu, ir man pakanka. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi, o ne krimstis dėl to, ko neturi!
Manęs gatvėje seniai neatpažįsta. Čia, namuose, aš jokia žvaigždė.
O ir atrodau kitaip negu anksčiau: senas, barzdotas... Tik ir belieka prisiminti praeitį...
Mano žmonos Eugenijos nėra jau devynerius metus. 2011-aisiais, vos atšventusi savo 70-ąjį jubiliejų, išėjo anapilin.
Ji sirgo hepatitu, neišgydoma liga. Kažkaip kraujas užsikrėtė, ilgai sirgo ir kovojo iki galo.
– Kaip susipažinote su žmona?
– Jaunystėje, 1968 metais, kartu vaidinome filme „Jausmai“. Štai tuos jausmus visą gyvenimą ir išsaugojome. Mūsų santuoka buvo tvirta.
Pavydas? Neduodavau pagrindo. Gerbėjos, žinoma, užversdavo mane laiškais, na, ir kas? Aš juk aktorius.
43 metus praleidome kartu. Trys sūnūs – ne juokas. O ir scenoje su Eugenija ne kartą pasirodėme.
Mano 50-mečiui parengėme koncertinę programą dviem.
Aš išmokau Antono Čechovo apysaką „Nuobodi istorija“ ir ilgiau nei valandą atmintinai skaičiau ją lietuviškai.
Antroje dalyje mano žmona dainavo Georgijaus Sviridovo romansus ir dainas. Po to šią programą vežiojome po Lietuvą.
– Apie jauniausią sūnų papasakojote. O ką veikia kiti du?
– Viduriniam, Gediminui, 43 metai. Jis gyvena Londone su žmona ir dukra, kuriai šešeri metai.
Pasuko tėvų keliu, tapo aktoriumi, Lietuvoje baigė aktorystės studijas.
Bet mūsų profesija klastinga: mažai kam viskas iškart pavyksta, todėl tenka uždarbiauti tai šen, tai ten.
Nors vaidmenų, tegul ir epizodinių, jis gauna, dabar šeimą maitina iš fizinio darbo.
Anūkė Clarice nekalba lietuviškai, tik angliškai ir prancūziškai.
Tad senelis, kuris per savo karjerą suvaidino dešimtis amerikiečių, iš visų jėgų bando įsiminti angliškus žodžius, kad su ja susikalbėtų.
Angliškai aš nemoku, tad šiaip taip bendraujame prancūziškai.
– O ar vyriausias sūnus Vytautas jums padovanojo anūkų?
– Vytautas, kuriam 48 metai, turi keturis vaikus: tris dukteris ir sūnų. Taigi aš turtingas senelis.
Jis studijavo JAV, bet dabar gyvena Vilniuje. Vadybininkas, kažkas susiję su kompiuteriais, aš apie tai nieko nenusimanau.
– Ar Rusijoje liko draugų aktorių?
– Anksčiau artimai draugavau su Nikolajumi Karačencovu, kai kartu nusifilmavome juostoje „Trestas, kuris žlugo“.
Bet kai jis pateko į avariją, nebebendravome. Sunkus buvo jo likimas.
– Kokį savo vaidmenį šiltai prisimenate?
– Visus kaip vaikus myliu. O prisimenu turbūt pirmąjį filme „Niekas nenorėjo mirti“.
Parengė Eleonora Bačytė
