Dainininkė, žinoma sceniniu Monikos Marijos vardu, dalyvauja muzikiniame šou „Dainuok su manimi“ (LRT televizija), kuriame rungiasi aštuoni profesionalių atlikėjų ir jaunųjų talentų duetai.
Monikos Marijos partnere tapo 15-metė alytiškė Kotryna Ciunytė.
„Tie, kurie buvo mano gerbėjai konkurse „Lietuvos balsas. Vaikai“, prisimena mano komandoje buvusią Kotryną.
Tai – išskirtinė mergaitė, ne veltui ji pasiekė finalą.
Labai džiaugiuosi, kad ji atėjo į konkursą „Dainuok su manimi“ ir tęsia muzikinį kelią“, – sakė Monika Marija.
– Kokio žanro dainas rinksitės pasirodymams? – paklausiau Monikos Marijos.
– Labai smagu, kad mes su Kotryna esame visapusiškai panašios. Dėl to greitai atradome tarpusavio ryšį.
J.Stacevičiaus (LRT) nuotr.
Mums patinka visi muzikos žanrai, stiliai. Mėgstame kokybišką muziką.
Manau, kad tokiu keliu eisime ir šiame projekte.
– O kaip jums pačiai einasi muzikiniame kelyje?
– Nors per pandemiją esame uždaryti, sugebėta išleisti nemažai naujų kūrinių, renginiai vyko nuotoliniu būdu.
Šis karantinas mano gyvenime atnešė daug pozityvių vėjų. Džiaugiuosi, kad dirbu prie antro albumo.
Daug dainų jau yra įrašyta. Turiu daug tokių kūrinių, kuriuos pati dar vertinu. Analizuoju, ar jie man patinka, ar noriu jais dalintis su klausytojais.
– Esate ir profesionali vizažistė. Kaip sekasi šioje srityje?
– Tai – aprimusi sritis. Anksčiau beveik kasdien į socialinius tinklus keldavau nuotraukas su makiažo pavyzdžiais. Dabar nustojau tai daryti.
J.Stacevičiaus nuotr.
Šiuo metu daugiau dėstau. Dirbau dviejose makiažo akademijose.
Vienoje iš jų pati mokiausi. O dabar ten dėstau grimą ir specialiuosius efektus.
Man patinka tiek pačiai dažytis, tiek gražinti klientus arba mokyti juos šio amato paslapčių.
Niekada nesiekiau, kad grimavimas virstų mano profesija, bet turiu su tuo susijusių planų. Norėčiau atidaryti makiažo akademiją arba įkurti grožio namus.
J.Stacevičiaus nuotr.
– Kokia jūsų kasdienybė per pandemiją?
– Tebėra tie linksmieji emocijų kalneliai, kurie mano gyvenime buvo ir anksčiau. Gera nuotaika aplanko tada, kai viena ramiai sėdžiu su knyga.
Būna ir nuosmukių, kai viskas atrodo blogai, pasaulis griūva, nėra kam dainuoti, kam kurti.
Stengiuosi ilgai nebūti slogios nuotaikos. Nuosmukius, liūdesį priimu kaip pamokas, o teigiamas emocijas – kaip varomąją jėgą.
V.Skaraičio nuotr.
Pasiilgau žmonių. Kita vertus, man labai patinka būti vienai. Manau, kad ir vienam žmogui gali būti linksma.
– Bet jūs nesate viena. Šalia – sutuoktinis (aktorius ir muzikantas Dovydas Laukys, 28 m.), su kuriuo pernai sumainėte žiedus. Ar per pandemiją laiką leidžiant namuose nekyla trinties?
– Mano vyro darbas toks, kurį jis gali atlikti savo darbovietėje – Socialinių mokslų kolegijoje. Jis dėsto ir vadovauja jaunimo akademijai „Vibelift“.
Dovydas irgi yra įsisukęs į įvairius kūrybinius procesus. Mes tikrai neturime kada vienas kitam atsibosti.
V.Skaraičio nuotr.
Daug dažniau vienas kito pasiilgstame. Namuose nėra pykčių, trinties.
– Ar per pandemiją atradote naujų pomėgių? O gal prisiminėte užleistus, pavyzdžiui, keramiką, rankdarbius?
– Kol kas prie rankdarbių dar negrįžau, bet šiais metais vėl pradėjau intensyviai skaityti – taip, kaip skaitydavau vaikystėje.
Turiu tikslą per metus perskaityti 50 knygų. Skaitau viską – grožinės literatūros klasiką, nekilnojamojo turto ekspertų rekomendacijas, knygas apie meno istoriją, dainų rašymo paslaptis, architektūros stilius.
R.Danisevičiaus nuotr.
Ėmiau domėtis interjero dizainu, asmeninėmis investicijomis.
Be to, pradėjau studijuoti Kalifornijos Berklio universitete, nuotoliniu būdu mokausi dainų rašymo ir vokalo paslapčių.
Dabar stengiuosi tobulėti muzikoje, koncertuojant tam nelikdavo laiko.
Net planuoju suburti savo nedidelį vokalo kursą, kuris padėtų tiek man pačiai, tiek mano draugams.
T.Bauro nuotr.
– Vos prieš trejus metus laimėjote „Lietuvos balsą“. O tada lyg iš gausybės rago pasipylė siūlymai koncertuoti, dalyvauti įvairiuose televizijos šou. Kas galėjo pamanyti, kad iš Kelmės kilusi niekam nežinoma mergina per trumpą laiką taip išgarsės.
– Aš dažniau pagalvoju, kiek mažai per šį laiką spėjau. Privalau ne tik pasidžiaugti savo sėkme, bet ir savikritiškai į viską žiūrėti.
Jei galėčiau grįžti į praeitį, daug ką keisčiau – nuo dainų pasirinkimo, tekstų rašymo iki savo įvaizdžio.
Antra vertus, nenorėčiau grįžti į praeitį, nes manau, kad ateitis gražesnė.
V.Skaraičio nuotr.
– Patyrėte nemažai išbandymų. Praėjus metams po pergalės „Lietuvos balse“ dėl kraujo užkrėtimo atsidūrėte akistatoje su mirtimi.
– Sveikata yra svarbiausias dalykas, bet kartais ją užleidžiame dėl pašalinių dalykų arba tiesiog užsimirštame, nes per gerai gyvename.
Aš to etapo stengiuosi neprisiminti, bet apibendrindama sakau, kad už sunkius etapus reikia būti dėkingam, nes jie mus formuoja kaip asmenybes, įkvepia, atveria naujas galimybes.
– Praėję metai jums buvo įsimintini. Ryžotės išvaizdos pokyčiams, atsisakėte bendradarbiauti su ankstesniais prodiuseriais, dalyvavote šou „Šok su žvaigžde“, ištekėjote.
– Taip, 2020-ieji buvo ganėtinai sodrūs. Be to, buvo dar vienas džiugus įvykis – pirmą kartą gyvenime teko būti dainininke ir aktore operoje „Mažvydas“. Tai buvo svarbus patyrimas – dirbau scenoje su kitais atlikėjais, choru, šokėjais.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Minėjote, kad į šou „Šok su žvaigžde“ ėjote su didele baime, bet prisivertėte, nes norėjote atsikratyti senų kompleksų. Ar pavyko?
– Svarbiausias dalykas, kurį suvokiau po šio projekto, – niekada nenorėsiu būti šokėja.
Mačiau, kaip šokėjai kiekvieną dieną turi treniruotis, kad nedingtų gebėjimai ir talentas. Pradėjau juos dar labiau gerbti.
Antra vertus, pasirodymas šokių aikštelėje buvo svarbus mano gyvenimo įvykis. Manau, kad kompleksų turiu nemažai, daugelį natūraliai priimu ir nesiekiu pakeisti.
G.Bitvinsko nuotr.
Aišku, yra dalykų, į kuriuos reikia įdėti labai daug laiko, pastangų. Pavyzdžiui, sportuoti reikia kasdien. Jei patingiu, labai ant savęs supykstu.
– Jūsų amžiaus merginos tekėdamos paprastai nori baltos suknelės, puotos, gražių nuotraukų. O jūs su Dovydu susituokėte slapta, be šventės. Kodėl?
– Manome, kad gražiausi dalykai yra labai asmeniški. Nesinorėjo atsakingai žengiamu žingsniu dalintis su visais.
Bet ateis laikas, kai būsime atsidžiaugę saldžiuoju gyvenimo periodu, tada norėsime daugiau papasakoti apie savo meilės kelionę.
V.Skaraičio nuotr.
– Ar jau galvojate apie šeimos padidėjimą?
– Dabar mano vaikas yra muzika. Aš jį kasdien auginu, rengiu, pykstuosi su juo, taikausi. Kol kas norėčiau įgyvendinti užsibrėžtus muzikinius tikslus, o po po bus matyti.
– Romantika su laiku dažnai išblėsta, ją užgožia buitis. Kaip puoselėjate santykius?
– Manau, vienintelis būdas nekonfliktuoti nei su šeimos nariais, nei su partneriu – turėti savo asmeninį kelią, tikslą ir jo siekti. Kai esi užsiėmęs, nelabai lieka laiko trinčiai, konfliktams.
V.Skaraičio nuotr.
Aš stengiuosi tobulintis, būti laiminga su savimi, spinduliuoti geras emocijas. O tada esu laiminga su kitais žmonėmis.
– Ar ištekėjusi tapote ūkiškesnė? Pavyzdžiui, ar išmokote gaminti maistą?
– Man atrodo, kad karantinas visus išmokė gaminti maistą.
Man tai buvo didelis pliusas, nes pamėgau šeimininkauti virtuvėje.
V.Skaraičio nuotr.
Mano mama jau buvo praradusi viltį – buvo įsitikinusi, kad kulinarijos srityje iš manęs nieko neišeis.
Bet dabar jai vis dažniau siunčiu įvairius receptus, kuriuos išbandžiau ir kurie pasiteisino. Tikrai tapau ūkiškesnė.
– Kaip dar pakeitė jus šeiminis gyvenimas?
– Anksčiau nekenčiau gėlių. Visų prašydavau, kad jų neteiktų, nes man kančia jomis rūpintis, laistyti, karpyti galiukus. Galiausiai vis tiek tenka jas išmesti. Gėlės man atrodydavo visiškai beprasmis dalykas, tuščias išlaidavimas.
2TV nuotr.
Vienintelis Dovydas sugebėjo išrauti šias mano galvoje tūnojusias nuostatas.
Jau kelintą kartą į savo paskyras socialiniuose tinkluose keliu tai rožytes, tai tulpes, tai kitokių gėlių puokštes. Ir džiaugiuosi jomis kaip mažas vaikas.
Mano vyras padėjo prisijaukinti gėles. Daugelis pažįstamų dėl tokių pokyčių yra nustebę.
– Kokių kuriozų yra tekę patirti per koncertus?
– Viename pirmųjų savo pasirodymų Marijampolėje po kojomis išvydau tamsią liniją. Pamaniau, kad tai laidas.
V.Skaraičio nuotr.
Buvau su aukštakulniais. Atlikdama jausmingą dainą staiga pajutau, kad kulniukas įlindo į skylę grindyse, kurią buvau palaikiusi laidu.
Per dainos kulminacinę dalį šiek tiek kovojau bandydama koją ištraukti.
Su baime mąsčiau, ką reikės daryti dainai pasibaigus.
Negi teks muzikantų prašyti, kad mane ištrauktų?
V.Skaraičio nuotr.
Vis dėlto kuriozinė situacija baigėsi laimingai, o publika mano kovos su grindimis greičiausiai nepastebėjo.
– Jūsų kūną puošia tatuiruotės. Ką jos simbolizuoja?
– Pirmą tatuiruotę pasidariau prieš trejus metus, po „Lietuvos balso“.
Dabar jų turiu 11. Jos visos yra ganėtinai minimalistinės ir turi simbolines reikšmes, pažymi kokį nors gyvenimo tarpsnį.
V.Skaraičio nuotr.
Ant rankos turiu išsitatuiravusi mažytes šeško kojytes kaip prisiminimą, kad ilgą laiką auginau šeškus.
Turiu išsitatuiravusi įkvepiantį užrašą anglų kalba, bylojantį, kad nereikia savęs lyginti su kitais, nereikia bijoti, kad nepasiseks; geriau negauti to, ko troškai, bet žinoti, kad pabandei kai ko siekti.
Dar turiu užrašą „Now“, kuris primena, kad reikia neatidėlioti veiklos ir daryti viską dabar pat.
Dar viena tatuiruotė žymi mano albumo išleidimą. Joje nupieštas albumo viršelis, jame – mergina ilgais plaukais, primenanti mane.
Susiję straipsniai
Viliuosi, kad ženklų ant mano kūno vis daugės.