Pulitzerio premijos laureatei A. Janutai Lietuva reiškia ir senelių šaknis, ir pirmuosius bučinius

Andrea Januta vis atsiprašinėjo, kad jai sunku kalbėti apie save ir tiriamosios žurnalistikos projektą, už kurį buvo apdovanota garbingiausia Pulitzerio premija. „Geriau artikuliuoju raštu“, – nusišypsojusi prisipažino 29 metų „Reuters“ žurnalistė, užaugusi Kalifornijoje su koldūnais bei šaltibarščiais ant lietuviško šeimos stalo.

A.Januta: „Ypač didžiuojuosi tuo, kad mūsų darbas buvo pripažintas tokiais sudėtingais metais.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
A.Januta: „Ypač didžiuojuosi tuo, kad mūsų darbas buvo pripažintas tokiais sudėtingais metais.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Pulitzerio premija JAV yra svarbiausias apdovanojimas žurnalistikoje.<br>ZUMAPRESS.com / „Scanpixa' nuotr.
Pulitzerio premija JAV yra svarbiausias apdovanojimas žurnalistikoje.<br>ZUMAPRESS.com / „Scanpixa' nuotr.
A.Januta Pulitzerio premiją pelnė kartu su kolegomis.
A.Januta Pulitzerio premiją pelnė kartu su kolegomis.
A.Januta vaikystėje JAV šoka tautinius šokius.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
A.Januta vaikystėje JAV šoka tautinius šokius.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
A.Januta nuo vaikystės mėgsta skaityti laikraščius.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
A.Januta nuo vaikystės mėgsta skaityti laikraščius.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Andrea (dešinėje), sesuo Marcelė ir tėvas per lietuvių šventę JAV.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Andrea (dešinėje), sesuo Marcelė ir tėvas per lietuvių šventę JAV.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Per A.Janutos močiutės rašytojos Petronėlės Orintaitės 90-ąjį gimtadienį 1995-aisiais Los Andžele visa šeima. Pirmoje eilėje: Petronėlė Orintaitė, Marcelė Januta, Kazys Januta. Antroje eilėje: Andrea Januta mamos Barboros Gansmiller rankose, Viltis Januta, Donatas Januta, Daina Januta. -<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Per A.Janutos močiutės rašytojos Petronėlės Orintaitės 90-ąjį gimtadienį 1995-aisiais Los Andžele visa šeima. Pirmoje eilėje: Petronėlė Orintaitė, Marcelė Januta, Kazys Januta. Antroje eilėje: Andrea Januta mamos Barboros Gansmiller rankose, Viltis Januta, Donatas Januta, Daina Januta. -<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Dvylikametė Andrea su tėčiu Pilies gatvėje Vilniuje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Dvylikametė Andrea su tėčiu Pilies gatvėje Vilniuje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo 
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jun 27, 2021, 9:10 AM

Visa Amerikos lietuvių Janutų šeima mėgo rašyti. Antrojo pasaulinio karo metais Vilniuje gimęs Andreos tėvas Donatas Januta net būdamas teisininku Ouklande randa laiko rašyti įvairiems lietuviškiems leidiniams ir yra išleidęs knygą „Lietuviški takai“ apie lietuvių tautos likimą užsienio kraštuose.

Išeivio tėvas Kazys Januta visą gyvenimą bendradarbiavo su išeivijos spauda, o motina Petronėlė Orintaitė kūrė poeziją ir prozą, buvo viena artimiausių Salomėjos Nėries draugių.

„Tėtis ypač didžiavosi, kai Lietuvoje buvo paskelbta, kad Pulitzerio premiją gavo Amerikos lietuvė, ir iš karto man persiuntė nuorodą“, – sakė A.Januta.

Lietuviška jos pavardė tarp prestižinės žurnalistikos Pulitzerio premijos laureatų nuskambėjo interneto transliacijoje birželio 11 dieną.

Antrus metus iš eilės renginys neįvyko gyvai, tačiau planuojama, kad apdovanojimų ceremonija Kolumbijos universitete Niujorke bus surengta rudenį.

Tuomet „Reuters“ komandai ir A.Janutai bus iškilmingai įteikta premija Aiškinamosios žurnalistikos kategorijoje už rašinių ciklą „Apsaugoti“ (angl.k. „Shielded“) apie tai, kaip viena JAV teisinė doktrina, vadinama „kvalifikuotu imunitetu“, apsaugo policininkus nuo atsakomybės net panaudojus perdėtą jėgą.

Duomenų žurnalistika užsiimanti A.Januta peržiūrėjo ir susistemino šimtus bylų nuo 2005-ųjų, kuriose JAV teismai garantavo policininkams teisinį imunitetą. Pulitzerio premiją laimėjusiame projekte atrinkta papasakoti ne viena sukrečianti istorija apie policijos brutalumo aukas.

„Esu be galo dėkinga žmonėms, kurie su mumis pasidalijo savo istorijomis. Reikia didelio pasitikėjimo, kad žmonės atsivertų ir papasakotų apie tokius skaudžius ir trauminius išgyvenimus“, – „TV antenai“ pasakojo A.Januta, į kai kuriuos klausimus atsakiusi raštu.

– Koks jausmas vos pradėjus žurnalistės karjerą būti apdovanotai Pulitzerio premija?

– Tą dieną, kai buvo paskelbti laureatai, buvau ką tik grįžusi į Niujorką iš savo tėčio gimtadienio Kalifornijoje. Šaldytuvas buvo visiškai tuščias, išskyrus saliero kotą ir ketvirtį lietuviškos duonos.

Pulitzerio premija žurnalistikos pasaulyje yra be galo svarbus reikalas, todėl dažnai žiūriu ceremoniją, bet buvo pietų metas, o pilvas gurgė.

Kadangi net minties nebuvo, kad galėjau ką nors laimėti, nusprendžiau vietoj ceremonijos nueiti į parduotuvę, o įrašą peržiūrėti paskui.

Bet kol susirašiau pirkinių sąrašą, ceremonija beveik prasidėjo, tad likau namie pasižiūrėti.

Kai ekrane užsidegė mano pavardė, negalėjau patikėti. Telefonas pradėjo sprogti nuo žinučių.

– „Reuters“ rašinių ciklas „Apsaugoti“ tapo itin aktualus šiemet, kai Ameriką krėtė protestai prieš policijos brutalumą, tačiau tyrimą pradėjote dar gerokai iki tol. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Viskas prasidėjo, kai 2017-aisiais du „Reuters“ reporteriai, nušviečiantys naujienas iš Aukščiausiojo teismo, susidomėjo sprendimu suteikti kvalifikuotą imunitetą ir atmetė į nugarą policininkų pašauto neginkluoto asmens bylą.

Aukščiausiojo teismo teisėja Sonia Sotomayor ne kartą yra kritikavusi savo kolegas sukūrus apsauginį skydą aplink policiją, ir tada buvo nutarta išsiaiškinti, ar tai tiesa.

Duomenų žurnalistikos skyriaus komanda pradėjo dirbti kartu su reporteriais ieškodami duomenų, kaip atsakyti į šiuos klausimus.

Ilgi tiriamosios žurnalistikos projektai visada sudėtingi, bet šis buvo ypač sunkus ir dėl pandemijos.

Didžiulė komanda staiga turėjo viską koordinuoti telefono ir vaizdo skambučiais negalėdami susitikti gyvai.

Gyvenau savo bute viena, dirbau prie kavos staliuko.

Pandemijos pradžioje Niujorkas buvo itin skaudžiai nukentėjęs.

Kai viskas užsidarė, būdavo, diena iš dienos nematydavau nė vieno žmogaus ir jaučiausi visiškai atskirta.

Be to, vos tik nustojau lankytis redakcijoje, likus pusantro mėnesio iki pirmosios publikacijos, susirgau COVID-19 ir keletą dienų praleidau krečiama drebulio ir pilama prakaito su daugiau nei 39 laipsnių temperatūra. Kvėpuoti galėjau tik gulėdama ant nugaros.

Tačiau net sirgdama nerimaudama tikrinau savo kompiuterį, kad nepraleisčiau svarbių laiškų. Laimei, visiškai pasveikau be jokių užsilikusių simptomų, bet gavau papildomo streso ir taip įtemptu metu, kai buvome finišo tiesiojoje.

Ypač didžiuojuosi tuo, kad mūsų darbas buvo pripažintas tokiais sudėtingais metais.

Net nebuvome tikri, kiek dėmesio sulauks mūsų tyrimas, nes tuo metu naujienas buvo visiškai užvaldę pasakojimai apie pandemiją.

Pirmasis rašinys buvo publikuotas pernai gegužės 8 dieną, tai yra keletu savaičių anksčiau, nei policijos rankose žuvo George’as Floydas, ir Amerikoje prasidėjo protestai, išplitę po pasaulį.

Tuomet staiga daugiau žmonių pradėjo skaityti mūsų pasakojimus, kad geriau suprastų šias problemas.

– Tyrime pateikėte daug sukrečiančių pasakojimų apie žmones, nukentėjusius ar žuvusius per susidūrimus su policija. Pasakojote apie tai, kaip jie ar jų šeimos nesulaukia jokio atpildo. Kas labiausiai šokiravo jus pačią?

– Viena iš mano užduočių buvo perskaityti šimtus bylų.

Pasakojime panaudojome tik keletą pavyzdžių, o už kadro liko šimtai istorijų.

Emociškai buvo sunku skaityti vieną bylą po kitos apie policijos elgesį su žmonėmis.

– Esate duomenų žurnalistikos ekspertė. Tai yra gana nauja sritis, kai žurnalistai naudoja įvairias viešai prieinamas duomenų bazes, jas analizuoja ir skaičius paverčia publikai suprantamais pasakojimais. Kaip tokia analizė padėjo šiame tyrime?

– Šiame projekte daugiausia ir dirbau su duomenimis, bet paskui buvo labai svarbu bendradarbiauti su redaktoriais ir vizualikos komandomis.

Mes daug kartų redagavome tekstus, kad jie būtų geriau suprantami, o tam padeda ir vizualizacija, grafika.

Vis daugiau žmonių suvokia duomenų jėgą – pirminiuose šaltiniuose galima pastebėti pasikartojančius reiškinius ir problemas, kurios kitaip gali būti pražiūrėtos.

Ir tik atlikus kone matematinę duomenų analizę galima patvirtinti tam tikrus spėliojimus.

Pavyzdžiui, daug kas spėjo, kad policininkams kvalifikuotas imunitetas pritaikomas neproporcingai dažnai.

Išanalizavę daugybę bylų mes galėjome įrodyti, kad tai – tiesa, ir parodyti, kokio lygmens tai problema.

Rašinių ciklas Pulitzerio premiją laimėjo aiškinamojo reportažo kategorijoje, kurioje svarbu sudėtingas idėjas išdėlioti skaitytojui taip, kad jis suprastų ne tik problemą, bet ir jos svarbą, ir suteikti kontekstą.

Kvalifikuotas imunitetas yra tokia sudėtinga idėja, kad kartais net teisininkai ir teisėjai ne visada ją iki galo supranta. Esu be galo dėkinga, kad Pulitzerio premijos komisijai pasirodė, jog mes sugebėjome šią problemą skaitytojams pateikti suprantamai.

– Ar manote, kad jūsų tyrimas gali turėti įtakos JAV policijos reformoms?

– Manau, kad turėjome poveikį diskusijoms apie reformas JAV policijoje.

Mūsų tyrimą citavo JAV Kongreso nariai, duomenys naudoti teismuose ir teisiniuose leidiniuose.

– Ar visada norėjote tapti žurnaliste ir dirbti srityje, kuri gali keisti visuomenę?

– Žurnalistika nebuvo sritis, kuria domėjausi, ir apie šią specialybę net negalvojau, nors ir mėgau rašyti.

Universitete studijavau matematiką ir ekonomiką.

Netyčia patekau į vieną žurnalistikos paskaitą, kai turėjau pasirinkti vieną kūrybinio rašymo kursą. Man iš karto labai patiko! Bet jau buvau pasirašiusi sutartį, kuria įsipareigojau pabaigusi studijas dirbti finansų srityje.

Tačiau sau pasakiau, kad kada nors vis tiek pereisiu prie žurnalistikos ir ten galėsiu panaudoti savo matematikos ir finansų žinias.

Dvejus metus dirbau Niujorke investiciniame banke „Goldman Sachs“ finansų analitike.

Po to įstojau į Kolumbijos universiteto žurnalistikos mokyklą ir galiausiai atėjau į „Reuters“ – norėjau prasmingo darbo.

– Prie kokių dar tyrimų „Reuters“ prisidėjote kaip duomenų žurnalistė? Ir kaip svarbu sausus skaičius ir duomenis paversti vaizdinga medžiaga skaitytojams?

– Neseniai publikavome tyrimą apie tai, kaip Mianmare karinė vadovybė, perėmusi valdžią, apribojo internetą, kad užgniaužtų informacijos tėkmę.

Turėjome daug duomenų, bet kad pateiktume juos gyvai ir grafiškai, daug dirbome drauge su grafikos komanda.

Nemažai dėmesio skiriu klimato kaitos temai, kuria labai domiuosi.

Man pasisekė, kad dirbu organizacijoje, kuri suvokia multimedijų reportažo privalumus.

Kad pritrauktume žmonių dėmesį, sujungiame ir duomenis, ir videomedžiagą, ir dizainą bei grafiką. Duomenų žurnalistika praturtina bet kokią temą ir suteikia papildomo konteksto.

– Kaip jūsų asmenybę formavo tai, kad augote Amerikoje, bet namai buvo lietuviški?

– Man labai patinka bendrumo jausmas, kurį įgaunu būdama Amerikos lietuve.

Jei pamatau lietuvišką pavardę kokiame nors amerikietiškame leidinyje, būtinai parašau tam žmogui žinutę.

Mes namuose kalbėjome ir lietuviškai, ir angliškai.

Kai važiuodavome aplankyti senelių Los Andžele, senelis visada mums prieš miegą lietuviškai skaitydavo Ezopo pasakėčias.

Nors lietuviškos savaitgalinės mokyklos nelankiau, kalbėti išmokau, o skaityti lietuviškai išmokau pati, pasiėmusi nuo lentynos vaikiškas lietuviškas knygas.

Namie dažnai valgydavome koldūnus, šaltibarščius, ir pati išmokau juos gaminti. Per mano gimtadienį tėtis dažnai atsiunčia raguolį, kurį mėgstu pasidalinti su draugais bei kolegomis ir papasakoti, kaip jis gaminamas.

Bet artimiausią ryšį su Lietuva jaučiau vasaromis.

Kai tik nuskrisdavome į Lietuvą, su tėčiu lankydavome ne tik šeimą, bet ir įvairiausias Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbias vietas.

Pastarąjį kartą 2016-aisiais aplankėme ir istorines vietas Ukrainoje, kur kadaise driekėsi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kai kurie svarbiausi gyvenimo atsiminimai yra iš Lietuvos – net pirmasis bučinys: vieną vasaros vakarą Vilniuje, kai man buvo šešiolika, su lietuviu berniuku, su kuriuo supažindino draugė.

Nuostabu turėti tokį gerai pažįstamą kraštą kitoje pasaulio pusėje.

– Nuostabu prie lietuviškos pavardės matyti prierašą „Pulitzerio premijos laureatė“. Ar tai gali atverti naujas karjeros duris? Kokių planų turite ateityje?

– Laimėjimas mano karjeros tikslų nepakeitė.

Vienintelis noras – pasakoti svarbias istorijas, kurios gali ką nors pakeisti.

Vienas nuostabiausių dalykų šioje profesijoje yra būtent tai.

Be to, pašėlusiai smagu nuolatos sužinoti ir išmokti ką nors naujo.

Prieš projektą „Apsaugoti“ mažai buvau susidūrusi su JAV teismų sistema, nebuvau net girdėjusi apie kvalifikuotą imunitetą.

Po kelerių metų, perskaičiusi šimtus bylų, apdorojusi duomenis, pakalbėjusi su daugybe ekspertų, mano komanda sugebėjo pateikti naujos informacijos tema, apie kurią mažai kas nusimanė.

Mes, žurnalistai, niekada nenustojame mokytis.

Reuters“ žurnalistų tyrimas „Apsaugoti“ – čia.

Pulitzerio premijų paskelbimo ceremonija internetu – čia.

A.Janutos padėka socialiniame tinkle "Twitter" – čia.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.