Kanuose triumfavo filmas apie pastojusią nuo automobilio žudikę maniakę

„Titano lydinys iš provokacijos, humoro, įtampos, siaubo ir sentimentalumo – jam taip pat atsirado vietos – pasirodė pakankamai tvirtas, kad paguldytų ant menčių visus kitus konkurentus“, – taip kino apžvalgininkai apibūdino 74-ojo Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės laimėtoją režisierės Julios Ducournau (37 m.) filmą „Titanė“ („Titane“).

Pagrindinė filmo „Titanė“ herojė Aleksa (A.Rousselle) – automobilių šou dalyvaujanti erotinių šokių šokėja.<br>„Scanpix“ nuotr.
Pagrindinė filmo „Titanė“ herojė Aleksa (A.Rousselle) – automobilių šou dalyvaujanti erotinių šokių šokėja.<br>„Scanpix“ nuotr.
Kanuose Auksinę palmės šakelę pelniusi režisierė J.Ducournau (dešinėje) su pagrindine „Titanės“ aktore A.Rousselle.<br>„Scanpix“ nuotr.
Kanuose Auksinę palmės šakelę pelniusi režisierė J.Ducournau (dešinėje) su pagrindine „Titanės“ aktore A.Rousselle.<br>„Scanpix“ nuotr.
„Aš – jūsų Dievas“ – ugniagesiams teigia jų vadas (akt. V.Lindonas).<br>Kadras iš filmo „Titanė“
„Aš – jūsų Dievas“ – ugniagesiams teigia jų vadas (akt. V.Lindonas).<br>Kadras iš filmo „Titanė“
Po avarijos nuskusta Aleksos galva įspraudžiama į geležinį vainiką su spygliais.<br>Kadras iš filmo „Titanė“
Po avarijos nuskusta Aleksos galva įspraudžiama į geležinį vainiką su spygliais.<br>Kadras iš filmo „Titanė“
Filmas „Šviežiena“ rodytas ir Lietuvoje.<br>Kadras iš filmo
Filmas „Šviežiena“ rodytas ir Lietuvoje.<br>Kadras iš filmo
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jul 24, 2021, 10:08 AM, atnaujinta Jul 24, 2021, 10:08 AM

Radikaliausias šių metų Kanų kino festivalio konkurso filmas „Titanė“ apie pastojusią nuo automobilio žudikę maniakę apdovanotas Auksine palmės šakele.

Režisierė J.Ducournau tapo antrąja moterimi, laimėjusia šį apdovanojimą per visą festivalio istoriją. Pastaroji moteriška Auksinė palmės šakelė net svaresnė už praėjusiąją – 1993-iaisiais Jane Campion sentimentalusis „Pianinas“ pasidalijo apdovanojimą su Kaige Cheno „Sudie, mano sugulove“.

Šiųmetį apdovanojimą galima palyginti su keliais praeities skandalais, kai pagrindinis Kanų kino festivalio prizas buvo skirtas Martino Scorsese „Taksi vairuotojui“ („Taxi Driver“) 1976-aisiais (tai prisiminta 74-ajame festivalyje pagerbiant aktorę Jodie Foster) arba Quentino Tarantino „Bulvariniam skaitalui“ („Pulp Fiction“) 1994-aisiais.

Tačiau ilgainiui pasaulis priprato prie smurto, ir siužetas apie merginą su titano plokštele galvoje, lengva ranka žudančia bet ką, kas tik pasipainioja po kojomis, santykiaujančia su automobiliais ir persirengiančia vaikinu, greičiau linksmina nei šokiruoja.

Pasakojimus apie alpstančius per „Titanės“ seansą žiūrovus galima priskirti prie legendų, o radikalų žiuri sprendimą Kanų salė sutiko ovacijomis.

Filmo „Titanė“ siužeto kolizijai toną duoda isteriškas prologas. Tėvas (akt. Bertrand’as Bonello) ir duktė automobilyje: mergaitė zirzia, tėvas siunta, mergaitė zirzia garsiau, tėvas įjungia radiją, mergaitė beldžia, tėvas rangosi, automobilis trenkiasi į apsauginį kelio atitvarą. Perskelta kaukolė, atviros smegenys...

Operacija, skalpelis, mergaitė nuskusta galva, įsprausta į geležinį vainiką su spygliais, primenantį erškėčių vainiką (prie krikščioniškų simbolių J.Ducournau dar grįš). Įžvalgesni žiūrovai iškart pastebės Davido Cronenbergo „Autokatastrofos“ („Crash“) poeziją.

Dabar mergaitės galvoje – amžina žymė: randas nuo titano plokštelės, implantuotos į kaukolę. Po penkiolikos metų Aleksa (debiutuojantis nebinarinis, t.y. lyties sau nepriskiriantis, modelis Agathe Rousselle) – erotinių šokių šokėja, su kitomis apsinuoginusiomis gražuolėmis dalyvaujanti automobilių šou, kuriame merginos viena „santykiauja“ su durelėmis, antra – su variklio dangčiu, trečia – su sėdyne.

Ji – tikra mergina katastrofa, kas minutę patirianti kūniškąjį siaubą: tai plaukais įsipainioja į draugės auskarą ant krūties ir vos nenurauna spenelio, tai suvaro į ausį plaukų smeigtuką įkyriam gerbėjui.

Aleksai apskritai nelabai patinka žmonės, jos vienintelė meilė – technika. Tiesioginė meilė: filme rodoma herojės sekso su automobiliu scena.

Mergina rangosi ant kadilako užpakalinės sėdynės prisegta raudonais saugos diržais, operatorius žvilgčioja į užpakalinio vaizdo veidrodėlį – iš pradžių atrodo, kad tai automobilių šou tęsinys, tačiau netrukus sužinosime, kad ji pastojo: nėštumo testas parodo dvi juosteles!

Hormonų ir benzino sprogimas Aleksos kūne sukelia nepaaiškinamos agresijos bangą. Kaip korėjiečių veiksmo filmuose, tam tinka viskas, kas pasitaiko po ranka, – nuo smeigtukų iki taburečių.

Po kelių valandų Aleksos fotorobotas jau iškabintas miesto skelbimų lentose, o ji pati slepiasi traukinių stoties tualete, kur radikaliai keičia išvaizdą.

Krūtinę ir tiesiog akyse didėjantį pilvą ji suveržia lipniąja juosta, veidu trenkia į kriauklės kraštą ir sulaužo nosį.

Mergina virsta vaikinu, ir štai jau pagyvenęs ugniagesių gelbėtojų komandos vadas (akt. Vincent’as Lindonas) „atpažįsta“ Aleksos asmenyje savo dingusį be žinios sūnų Adrianą ir priglaudžia ją/jį savo namuose.

„Aš – jūsų Dievas, o tai – Jėzus“, – sako jis savo kolegoms iš ugniagesių gelbėtojų komandos.

Vaikinas nekalbus, juk moteriško balso nepaslėpsi. Vaikinas miega mūvėdamas kelnes, kad tėvas nieko nepastebėtų.

Tėvas slepia savo kompleksus – į sėdmenis, primenančius nekeptą bifšteksą, švirkščiasi steroidus, formuoja kažką sau svarbaus. Ir atkakliai nepastebi, kad sūnus – tai duktė, be to, ir nėščia, dar ir su randais, mėlynėmis, sulaužyta nosimi.

Tėvas Vensanas didžiadvasis, jis nieko nepastebi, užtat pastebi raumeningi ugniagesiai. Ypač tada, kai prie sienos prispirtas vaikinukas sušoka ant limuzino tą patį erotinį šokį, kuriam Aleksa ir gimusi. T.y. meta tiesioginį iššūkį konservatyvioms pažiūroms į lyties problemas ir feministines pretenzijas.

Konservatyvius ugniagesius pykina, tėvas Vensanas dvejoja, vyksta visuotinis psichologinis kataklizmas, rūstus tėvo meilės išbandymas.

Tačiau meilė beribė, o tėvas bebaimis – atkakliai padės sūnui pagimdyti, beje, kartu su kūdikiu iš gimdos plūstelės automobilių alyva, juoda ir riebi, o ant mažylio nugaros išryškės kardaninis velenas vietoj stuburo.

Ir tai ne „Egzorcisto“ herojaus atėjimas – tai naujosios epochos triumfas.

Kurdama filmą J.Ducournau užtruko penkerius metus – pirmieji scenarijaus apmatai atsirado dar „Šviežienos“ postprodukcijos metu.

Tai tam tikra prasme jos manifestas, kuriame neprikišamai pabrėžiama jai svarbi šeimos santykių tema, kuri probėgšmiais užkabinta ir debiutinėje „Šviežienoje“, o čia tampa pagrindinė.

Kanuose „Titanė“ turėjo didžiulį atgarsį dėl perdėto šiurkštumo ir agresyvaus vaizdingumo: pernelyg parodomasis smurtas, pernelyg fantastiška technosekso ir nėštumo istorija, per daug mazuto, pakeičiančio kraują ir kitus organizmo skysčius.

Visų tų ekstremalių priemonių J.Ducournau reikia tam, kad parodytų, koks ekstremalus pats meilės fenomenas, besąlygiškas kito žmogaus, kuris gali pasirodyti ir pragaro išpera, priėmimas.

Tėviška V.Lindono herojaus meilė – tai dieviška malonė, išperkanti visas nuodėmes.

Aukšta įtampa režisierei reikalinga ir tam, kad sunaikintų lyčių stereotipus, pateiktus pačioje pradžioje: utriruotas vyriškas ugniagesių posto pasaulis ir erotiškas automobilių šou, kuriame šokėjos prilyginamos „tiuninguotai tačkei“, tampa prestižinio vartojimo objektu.

Smurtas ir veiksmas išlydo tas nenatūralias, kaip mums parodo, tapatybes ir padovanoja personažams visišką anapusinę laisvę.

Publika karštai plojo „Titanei“, žiniasklaida springo iš susižavėjimo: geriausias Kanų festivalio filmas, tokio dar nebuvo!

„Nesvarbu, ar tai būtų kūdikis, ar boulingo kamuolys, ar kraujuojantis aštuonių cilindrų variklis – „Titanėje“ svarbiausia šokas!“ – rašė vienas žurnalas.

„Prancūzų kinui su gražiai nufilmuotais heteroseksualiais vyrais ir jų meilužėmis į pačią širdį smogia įžūlus J.Ducournau eksperimentas!“ – džiūgavo kitas, konstatuodamas „kvapą gniaužiančią naują frankofoniškojo meno kryptį, kuri, negailestingai laužydama kanonus, į žanrinį kiną atneša „queer“ problemas“. („Queer“ – terminas, vartojamas homoseksualams ir kitiems normų neatitinkantiems žmonėms apibūdinti.)

Ar pelnytai „Titanei“ skirtas prizas? Kino apžvalgininkai tvirtina: taip ir dar kartą taip!

Visas festivalis negalėjo patikėti, kad žiuri išdrįs apdovanoti būtent šį filmą, bet vis dėlto tai įvyko.

J.Ducournau parodė radikalų, net įžūlų filmą – tokį, koks visam laikui įsimena būtent iki tol neįsivaizduotomis provokacijomis. Tai – naujas ateities kino alsavimas.

Debiutiniame filme – užuominos apie kanibalizmą

- „Titanė“ – vos antras ilgametražis J.Ducournau filmas.

- Jos debiutinis ilgametražis filmas – „Šviežiena“ („Grave“, 2016 m.) (nuotr.), rodytas ir Lietuvoje.

- Kanuose jis buvo pristatytas paralelinėje festivalio sekcijoje „Kritikų savaitė“, laimėjo FIPRESCI prizą ir tapo vienu ryškiausių tų metų renginio įvykių. Debiutuojanti režisierė drąsiai žengė į kūniškojo siaubo filmų („body horror“) teritoriją.

- Filmo „Šviežiena“ herojė Žiustin atvyksta studijuoti į veterinarijos koledžą. Jau pačią pirmą dieną jai tenka dalyvauti nemalonioje inauguracijos ceremonijoje: pirmakursiai apipilami krauju ir priverčiami valgyti triušo kepenis. Žiustin, kuri iki tol buvo vegetarė, paragavusi mėsos supranta turinti nevaldomą žmogienos potraukį.

- Šokiruojančiame kūniškojo siaubo filme J.Ducournau gvildena brendimo ir seksualumo problemas, tačiau tik iš kūniškosios perspektyvos: spuogai, plaukai ant kūno, kraujas... ir žalia mėsa.

- „Šviežiena“ užgriebia ir paauglių santykių temą – jie ne visada gali vienas kitą paremti vien dėl hormonų šėlsmo.

- „Moterų brendimas jau ir taip baisus, o jei seksualumas ima reikštis per kanibalizmą, tai apskritai siaubas“, – apie „Šviežieną“ rašė kino apžvalgininkai, kartu pripažindami, kad J.Ducournau pavyko sukurti savitą ir nuo pirmos iki paskutinės sekundės įtraukiančią viziją.

Parengė Matilda Aleksandravičė

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.