Laidos „Lietuvos dvarai“ vedėja sako, jog dažniausiai pavyksta susitvardyti ir filmavimų metu verkia retai. Tik ne šį kartą.
Lankantis Baltajame dvarelyje, skaitant mirtimi nuteistų partizanų atsisveikinimo laiškus, matant surinktų nužudytų žmonių batus, regint išrikiuotų budelių nuotraukas ir suvokiant, kad viskas vyko čia – Vilniaus Tuskulėnų parke, kuris skendi žalumoje ir pro jį taip miela pravažiuoti dviračiu, Eglė springo ašarom ir teko perfilmuoti net kelis laidos epizodus.
Jau šį šeštadienį laida „Lietuvos dvarai“ leisis į vieną paslaptingiausių vietų Vilniuje – Baltąjį dvarelį, kuris dvaru niekada nebuvo. Šalia Tuskulėnų dvaro 1866 metais jį pasistatė Michailo Muravjovo-Koriko pagalbininkas, caro generolas Aleksandras Losevas. Jis buvo vienas uoliausių 1863–1864 metų sukilimo malšintojų. Generolas čia pasistatė medžioklės namelį ir ilgą laiką ši vieta buvo vadinama „Losiuvka“.
Tik tarpukariu 1928 m. šį medžiotojo namelį nusipirko inžinierius geodezininkas, Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis ir pritaikė jį šeimos vasarvietei.
Pastatas buvo rekonstruotas, nudažytas šviesia spalva ir pramintas Baltuoju dvareliu. Valickių valdose buvo užveistas ir gerai prižiūrimas sodas, puoselėjami gėlynai ir daržas.
Valickių šeimą pažinoję žmonės sako, jog Francišekui Valickiui čia pavyko sukurti rojų. Tik rojus truko neilgai. 1944 metais sovietams reokupavus Lietuvą, prasidėjo ne tik trėmimai ir kankinimai, bet ir masinės žudynės.
Prireikė net 50 metų, kad žmonės išgirstų šiurpią istoriją ir sužinotų kas vyko Tuskulėnų parke šalia Baltojo dvarelio.
Ilgus dešimtmečius sklandę gandai pasitvirtino, 1994-1996 ir 2003 metais archeologinių tyrimų metu Tuskulėnų parke masinėje kapavietėje buvo rasti 724 žmonių palaikai.
Gyvi liudytojai pasakoja, kaip kiekvieną naktį keletą metų iš eilės į parką atvykdavo ta pati mašina su užrašu „Chleb“ (vert. duona), matomai, veždavusi čia nužudytųjų kūnus iš Vilniaus kalėjimo, kuriame vyko egzekucijos.
„Tuskulėnų rimties parko memorialinėje ekpozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, kuri yra Baltajame dvarelyje, surinkta beprotiškai daug informacijos praktiškai apie kiekvieną nužudytą žmogų. Šioje vietoje Jūs galite susipažinti su kiekvienu, sužinoti jo vardą, pavardę, mirties nuosprendį. Baisiausia, kad beveik visi šie žmonės mirties bausme buvo nuteisti pagal 58 straipsnį už kontrrevoliucinį nusikaltimą – Sovietų Sąjungos, kaip tuometinės tėvynės, išdavystę. Iš tikrųjų, būnant čia, jūs galite pajusti ką jautė tie žmonės, nes ekspozicijoje girdisi širdies plakimas iki mirties bausmės. Kol širdis plaka, plaka ir staiga sustoja...“ – niekaip negalėdama sklandžiai ištarti paskutinio sakinio, pasakoja E.Kernagytė-Dambrauskė.
Tuskulėnų dvaro teritorijoje brutaliai nužudytoms aukoms atminti buvo įrengta amžinojo poilsio vieta koplyčia – kolumbariumas. Jį rengė autorių kolektyvas: architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas ir Algirdas Umbrasas, architektė restauratorė Lina Masliukienė, skulptorius Gediminas Karalius, tapytojas monumentalistas Gitenis Umbrasas.
Techninį projektą parengė ir jo įgyvendinimą prižiūrėjo architektai Marius Šaliamoras ir Jūras Balkevičius. Šiame pilkapio formos kolumbariume 2004 m. per Vėlines vienodose urnose -karsteliuose, sudėtose į kriptas, palaidoti 717 žmonių palaikai, kitų septynių asmenų palaikai atiduoti artimiesiems bei Telšių vyskupijai.
Atsisveikindama su žiūrovais E.Kernagytė-Dambrauskė sako: „Ši laida liūdna, bet tokia yra mūsų istorija. Ją žinoti būtina. O tokią vietą kaip šį kolumbariumą turėtų būti aplankęs kiekvienas vilnietis, kad Baltųjų dvarelių juodos istorijos nesikartotų“.
Visą makabrišką istoriją žiūrėkite šeštadienį 16 val. 30 min. laidoje „Lietuvos dvarai“ tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.
