Filmo „Stalkeris“ prakeiksmas – daug kūrėjų mirė netrukus po filmavimo

Prieš 50 metų, 1971-ųjų lapkritį, rusų rašytojai broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai baigė rašyti savo geriausią knygą – apysaką „Piknikas šalikelėje“ („Piknik na obočine“), pagal kurią režisierius Andrejus Tarkovskis vėliau sukūrė vieną geriausių savo juostų „Stalkeris“, vadinamą prakeiktu filmu. Kodėl jis taip vadinamas?

Kadras iš filmo „Stalkeris“.
Kadras iš filmo „Stalkeris“.
Filme pagrindinį vaidmenį atliko Aleksandras Kaidanovskis.
Filme pagrindinį vaidmenį atliko Aleksandras Kaidanovskis.
„Stalkerį“ režisavo A.Tarkovskis,
„Stalkerį“ režisavo A.Tarkovskis,
Vienas scenarijaus autorių  A.Strugackis.
Vienas scenarijaus autorių  A.Strugackis.
Vienas scenarijaus autorių B.Strugackis.
Vienas scenarijaus autorių B.Strugackis.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Dec 6, 2021, 6:53 PM, atnaujinta Dec 6, 2021, 9:13 PM

Pačioje XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, 1970-ųjų vasario 20-ąją, broliai A. ir B.Strugackiai atvyko į rašytojų kūrybos namus Komorove netoli Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) ir iškart pradėjo aptarinėti būsimų kūrinių siužetus.

Vienas jų, kaip užrašė savo dienoraštyje B.Strugackis, atrodė taip: „Beždžionė ir konservų skardinė.

Praėjus trisdešimčiai metų po ateivių apsilankymo jų paliktų šiukšlių liekanos – medžioklės, paieškų ir tyrinėjimų objektas bei nelaimių priežastis.“

Po metų ir devynių mėnesių jie padėjo paskutinį tašką. Apysaka pavadinta „Pusryčiai šalikelėje“, nes vienas herojų ateivių apsilankymą Žemėje palygina būtent su pikniku. Atvyko, visą naktį puotavo, o rytą išvažiavo. Žvėrys, visą naktį stebėję vakarėlį, ateina ir su siaubu ima uostinėti laukymėje paliktas šiukšles.

Tik žvėrys šioje sistemoje – kaip tik mes, homo sapiens.

Mes negalime suprasti, kam reikalinga daugybė daiktų, kuriuos išbarstė ateiviai šešiose Lankymo Zonose, – kaip beždžionė niekada gyvenime nesupras, kam reikalinga konservų skardinė. Tačiau tų daiktų gviešiasi specialūs žmonės – stalkeriai. Juos tyrinėja mokslininkai, perka kolekcininkai.

O aplink Zonas pradeda dėtis nepaaiškinami, baisūs dalykai.

Tik praėjus daugeliui metų po Apsilankymo vieną herojų nupurtė baisi mintis: tai buvo ne piknikas, tai buvo įsiveržimas, lėtas Žemės užkariavimas.

Tiesiog ateiviai neskubėjo. Kam jiems kovinės mašinos kaip Herberto Wellso „Pasaulių kare“, jei palikti daiktai pamažu pavers žmones visiškai kitokiomis būtybėmis? „Jie negali mūsų pakeisti, bet jie įsigauna į mūsų vaikų kūnus ir daro juos panašius į save.“

Ar išties „Piknikas šalikelėje“ – geriausias A. ir B.Strugackių kūrinys, kiekvienas nuspręs pats. Bet nė viename iš ankstesniųjų brolių fantazija nedirbo tokiais velniškais apsisukimais.

Dviejuose šimtuose „Pikniko“ puslapių išbarstyta tiek nuostabių idėjų, susijusių ir su ateivių „šiukšlėmis“, ir su neįtikėtinais įvykiais, nutinkančiais Charmonto miestelio gyventojams, kad ir ketvirtadalio jų iki kaklo pakaktų trijų valandų Christopherio Nolano filmui.

„Raganų drebutiena“, paverčianti visus, kurie prie jos prisiliečia, savo atitikmeniu – bjauria lipnia mase. „Uodo plikė“ – gravitacijos koncentracijos vieta, virš kurios skrendantis sraigtasparnis gali būti tiesiog prispaustas prie žemės ir suplotas.

„Mėsmalė“ – dar viena Zonos vieta, prie kurios geriau nesiartinti: nors beveik nematoma, ji stalkerį akimirksniu gali paversti faršu. Šviesaus metalo „baltasis žiedas“ – amžinasis variklis: jei uždėsi jį ant piršto ir pasuksi, niekada nesustos.

„Adatėlės“, kurios, suspaustos pirštais, ima žaižaruoti grynomis spektro spalvomis – geltona, raudona, žalia (galbūt tai nieko nereiškia, o gal turi lemtingą, tiktai žmonių neiššifruotą, prasmę).

Ir, žinoma, dauguma „Pikniko“ skaitytojų niekada nepamirš rusų mokslininko Kirilo Zonoje netyčia suplėšyto sidabrinio voratinklio tylaus sauso treškėjimo.

Pirmajame knygos variante stalkeriai neminimi: herojai iš pradžių vadinti ieškotojais, vėliau – traperiais.

Žodį „stalkeris“ B.Strugackis sugalvojo prisiminęs seną Rudyardo Kiplingo knygą „Stalky & Co“ – joje pasakojama apie nutrūktgalvius paauglius iš britų internatinės mokyklos.

Beje, vardas „Stalky“, kaip ir daiktavardis „stalker“ („sėlintojas, persekiotojas“), tariamas su ilgąja o – „stoki“. Tačiau broliams, nors ir gerai mokantiems anglų kalbą, tai neatėjo į galvą.

Apysaka „Piknikas šalikelėje“ be didelių problemų buvo išspausdinta žurnale „Aurora“. Bet tai buvo vienintelė jos publikacija Sovietų Sąjungoje iki pat devintojo dešimtmečio.

Sovietiniai leidėjai nenorėjo turėti reikalų su broliais Strugackiais, kurių kūriniai skelbiami užsienyje (romaną „Pasaka apie Trejetą“ („Skazka o Trojke“), kaip teigiama, be autorių žinios išspausdino užsienyje leidžiamas žurnalas „Grani“ – jis Sovietų Sąjungoje vadintas antisovietiniu).

Rašytojams reikštos absurdiškos pretenzijos: pavyzdžiui, herojai nuolat keikiasi („bjaurybė“, „niekšas“, „maitvanagis“), pešasi ir daužosi.

Viena leidykla Strugackiams parašė 18 puslapių laišką, siūlantį šimtus idiotiškų pataisų, o gale paaiškino, kodėl jos būtinos: „Jūsų knyga skirta jaunimui ir paaugliams, komjaunuoliams, kurie sovietinėje literatūroje regi dorovės vadovėlį, gyvenimo kelrodį.“

Užtat 1973-iųjų sausį apysaką perskaitė režisierius A.Tarkovskis. Ir užrašė dienoraštyje: „Būtų galima sukurti šaunų scenarijų kam nors.“ (A.Tarkovskiui amžinai trūko pinigų ir jis nuolat ką nors kurdavo kitiems režisieriams – jo filmografijoje yra ir karinis veiksmo filmas „Viena galimybė iš tūkstančio“ („Odin šans iz tysiači“), ir uzbekų detektyvas „Saugokis! Gyvatės!“ („Beregis! Zmei!“).

Tačiau jis nė negalėjo numanyti, kad vietoj įtempto fantastinio trilerio iš „Pikniko“ išsirutuliuos filosofinė drama, sunkiausia jam juosta, kurios filmavimas bus ištisa nelaimė.

„Stalkerio“ scenarijų (iš pradžių jis vadinosi „Aukso rutulys“ („Zolotoj šar“), vėliau – „Norų mašina“ („Mašina želanij“) A.Tarkovskis kūrė baisiai kankindamasis. Režisierius turėjo vieną savybę: per filmavimą ilgai mėgindavo pats sau suformuluoti, koks turėtų būti jo filmas, ir jam niekaip nepavykdavo. Ir juo labiau jis negalėjo šito pasakyti Strugackiams.

Tipiškas A.Tarkovskio įrašas dienoraštyje iš filmavimo laikotarpio: „O gal išplėtoti „Stalkerį“ kitoje juostoje – su tais pačiais aktoriais? Stalkeris pradeda prievarta tempti žmones į Kambarį ir tampa „žyniu“ ir fašistu. „Už ausų į laimę.“ O ar yra toks kelias – „už ausų į laimę“?“

B.Strugackis vėliau prisiminė: „Darbas virsdavo nesibaigiančiomis, sekinančiomis, kartais bejėgišką nusivylimą keliančiomis diskusijomis, kurių metu režisierius kankindamasis bandydavo paaiškinti, ko jam reikia iš rašytojų, o rašytojai per kančias bandydavo suvokti, ką reiškia ta gestų, žodžių, idėjų, vaizdų maišalynė.

A.Tarkovskis su mumis elgėsi žiauriai, be kompromisų ir velniškai nenuolaidžiai.“

Galiausiai Strugackiai parašė aštuonis ar devynis scenarijaus variantus. Paskutinį – jau ant isterijos ribos. Bet būtent tą variantą, kuriame Aleksandro Kaidanovskio herojus paverstas beveik pamišėliu pranašu (rus. „jurodivyj“), netikėtai patenkino A.Tarkovskį.

Kad tai būtų vienintelė bėda! Tadžikistano miestą Isfarą, kuriame rengtasi filmuoti „Stalkerį“, sugriovė žemės drebėjimas tiesiog filmavimo išvakarėse.

Darbai perkelti į itin nepalankių gamtinių sąlygų Estijos rajoną. Filmavimas buvo košmariškas.

Kai reikėjo lapų ant medžių, netikėtai pradėdavo snigti (birželį!). Daugelis filmavimo grupės narių girtavo.

Vėliau A.Tarkovskis susikivirčijo su operatoriumi Georgijumi Rerbergu ir visa juosta atsidūrė šiukšliadėžėje.

Pasakojamos skirtingos konflikto versijos: kai kas teigia, kad beveik viskas, ką nufilmavo G.Rerbergas, pasirodė esą brokas, kai kas – kad A.Tarkovskis paprasčiausiai nutarė perfilmuoti jau baigtą juostą, nes pakito jo koncepcija.

Filmavimas truko daug mėnesių, o juostos biudžetas buvo pereikvotas didžiule trijų šimtų tūkstančių rublių suma.

Vėliau filmui, kaip ir knygai, pažerta pretenzijų. Pavyzdžiui, reikalauta pašalinti žodį „degtinė“ (rus. „vodka“) kaip „per daug rusišką“. Jautrios sielos A.Tarkovskiui visa tai buvo kankynė ir neatsitiktinai po „Stalkerio“ jis išvyko į Vakarus, kad nebeturėtų reikalų su sovietine kino vadovybe.

Bet niūriausia ne tai. Dauguma „Stalkerio“ kūrėjų mirė per visiškai neilgą laikotarpį po filmavimo. Aktorius Anatolijus Solonicynas – nuo plaučių vėžio praėjus dvejiems metams po premjeros.

A.Tarkovskis – taip pat nuo plaučių vėžio po šešerių metų. Aktorius Nikolajus Grinko – nuo leukemijos po devynerių.

Po to mirė montuotoja Liudmila Feiginova (žuvo per gaisrą ir kartu su ja – filmo juodraštinė medžiaga), scenarijaus bendraautoris rašytojas A.Strugackis ir operatorius G.Rerbergas (abu nuo kepenų vėžio), aktorius A.Kaidanovskis (infarktas), A.Tarkovskio žmona Larisa (ji buvo antroji režisierė – vėžys).

Manoma, kad būtent dėl nuodingų chemikalų, kuriuos gamykla leido tiesiai į upę, šalia kurios vyko filmavimas, ir kilo tiek onkologinių ligų.

Tai klasikinis prakeikto filmo pavyzdys. Bet kartu tai vienas įdomiausių filmų Rusijos kino istorijoje. Kadaise jis, įveikęs daugybę kliūčių, pasiekė Kanų kino festivalį, režisierius dar kartą buvo paskelbtas genijumi. Taip pat atsiliepė ir broliai Strugackiai, atleidę A.Tarkovskiui už visas jiems „suorganizuotas“ kančias.

Tik štai didis filmas beveik neturi nieko bendra su nuostabia fantastine apysaka – ekrane iš knygos teliko trupiniai.

Parengė Matilda Aleksandravičė

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.