Policininkams talkinantis detektyvas Adrianas Monkas, vos žvilgtelėjęs į išniekintą kūną, praneša, kad moteris gimė vienoje iš Baltijos valstybių, ir priduria, kad ji – ne jaunesnė nei 26-erių.
Apstulbę klausytojai prašo paaiškinti. Detektyvas sako, kad moteriai po mentikauliu yra ženklas nuo raupų skiepo.
Taip skiepyti esą buvo įprasta Baltijos šalyse, o nuo 1978-aisiais nuo raupų jose nebeskiepijama. Vėliau paaiškėja, kad nužudytoji gimė Lietuvoje. Tiesa, jos pavardė rusiška – Larisa Zerjeva.
2002–2009 kurtas serialas yra pelnęs daug prestižinių apdovanojimų, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Tony Shalhoubas (68 m.) pelnė Auksinį gaublį ir tris „Emmy“.
Ar Lietuvos gyventojai, gimę iki 1978-ųjų, iš tiesų turi žymę, kuri juos išskiria iš viso likusio pasaulio?
Knygos apie vakcinas ir skiepijimą autorius profesorius Vytautas Usonis (72 m.) labai nustebo, išgirdęs, ką apie raupų vakcinas Baltijos šalyse mano serialo herojus.
– Ar tikrai žmonės, gimę Lietuvoje iki 1978-ųjų, turi žymę, pagal kurią galima nustatyti jų kilmę ir net amžių? Ar mes buvome skiepijami kaip nors ypatingai?
– Baltijos šalių gyventojų skiepų žymės niekuo nesiskiria nuo paskiepytųjų kitose šalyse.
Aš nesu girdėjęs tokios siaubingos istorijos, kad rastas kūnas be rankų bei kojų ir tik skiepų žymė parodo, jog tai Baltijos šalių gyventojas.
Mes turime žymę, iš kurios galima nustatyti, kad buvome paskiepyti raupų vakcina. Bet ji jokiu būdu nereiškia, kad buvome paskiepyti Lietuvoje.
Lietuvoje, kaip ir visame likusiame pasaulyje, raupų vakcina būdavo leidžiama tik į žastą. Po mentikauliu buvo leidžiamos kitos vakcinos.
Bet nurodyti metai beveik sutampa. 1979–ųjų gruodį tarptautinė raupų likvidavimo sertifikavimo komisija oficialiai paskelbė, kad raupai likviduoti.
Beje, raupų likvidavimo proga Sovietų Sąjunga Pasaulio sveikatos organizacijai padovanojo Juozo Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“.
Mačiau ją stovinčią būstinės vestibiulyje Vienoje ir stengiausi atkreipti visų kolegų dėmesį į lietuvio darbą.
– Žinau apie Lietuvoje gimusią moterį, kurios tėvai nenorėjo esą žaloti visam gyvenimui dukters rankos ir mergaitę paskiepijo kitur. Gal buvo ir daugiau taip paskiepytų?
– Teoriškai skiepyti galima bet kur, kur yra oda. Bet pradėjus raupų likvidavimo programą, rekomenduota išimtinai skiepyti į kairįjį žastą dėl dviejų priežasčių. Po skiepijimo susidarydavo skausmingas pūlinukas, buvo manoma, kad žaste jis mažiausiai trukdys.
Be to, po skiepo likdavo nedidelis randelis, pagal kurį buvo lengva nustatyti, kad kad asmuo yra paskiepytas.
Pavyzdžiui, 1959–1960 metų raupų protrūkio Maskvoje metu viešose vietose buvo tikrinama, ar žmogus turi šios ligos skiepo randelį. Tuos, kurie neturėdavo, skiepydavo.
Žinoma, kaip išimtinį atvejį (jokiu būdu ne taisyklę) galima įsivaizduoti, kad kas nors buvo paskiepyti į kitas nei rekomenduojama kūno sritis.
