Drama „Strombolis“ (1950 m.) – pirmasis R.Rossellini filmas, kuriame vaidino vėliau jo mūza tapusi iš Švedijos kilusi I.Bergman, su režisieriumi praleidusi ne vienus bendro gyvenimo metus.
Būtent atoki Strombolio sala tapo simboline jų meilės vieta, kuri sujungė dviejų ryškių pokario kino kūrėjų likimus ne tik filmavimo aikštelėje.
Apie garsiąją meilės istoriją tuomet rašė visa Italijos žiniasklaida.
I.Bergman ir R.Rossellini pažintis prasidėjo nuo vieno aktorės laiško.
„Brangusis pone R.Rossellini, aš mačiau jūsų filmus „Roma, atviras miestas“ („Roma citta aperta“) ir „Paisa“, kurie man labai patiko.
Jei jums reikia švedų aktorės, kuri puikiai kalba angliškai, dar nepamiršo vokiečių kalbos, sunkiai kalba prancūziškai, o itališkai moka pasakyti tik: „Aš tave myliu“, esu pasiruošusi atvykti ir dirbti su jumis“, – laiške prisistatė žavioji I.Bergman, tuomet bene ryškiausiai spindėjusi Holivudo žvaigždė.
Ji jau buvo pelniusi „Oskarą“ už filmą „Gaslight“ (1944 m.). O vėliau jos laukė dar du aukščiausi Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai.
Italų kino meistras aktorės prašymą išgirdo ir pakvietė ją į Romą. Netrukus tarp dviejų kino talentų įsižiebė vulkaninė aistra.
R.Rossellini staiga pranešė savo žmonai Marcellai de Marchis Rossellini (1916–2009), kad ją palieka, o savo naujai mylimajai numatė pagrindinį vaidmenį filme, kurį planavo kurti ugnikalnių saloje Strombolyje. Tiesa, po septynerių metų R.Rossellini ir I.Bergman santuoka iširo, jos neišgelbėjo nei trys poros vaikai.
I.Bergman filme „Strombolis“ įkūnijo pagrindinę heroję – jauną lietuvių pabėgėlę Karin, Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrusią užsieniečių stovykloje Italijoje.
Likimas jai siūlo dvi galimybes: emigruoti į Argentiną arba pasilikti Italijoje, ištekėti už buvusio karo belaisvio italo Antonio ir gauti Italijos pilietybę.
Strombolio salos žvejys Antonio be proto myli gražiąją karo pabėgėlę. Karin sutinka už jo tekėti tam, kad ištrūktų iš už spygliuotos vielos. Antonio lietuvei pažada saldų gyvenimą ir savo namus ugnikalnių saloje, stūksančioje tarp žemyninės Italijos ir Sicilijos.
Tačiau žadėto rojaus Karin čia neranda. Ji netrukus supranta, kad ši sala – nederlinga, pilna vulkaninių akmenų, o jos gyventojai – pernelyg konservatyvūs. Jie kreivai žiūri į keistą atvykėlę. O Karin ir Antonio meilės lizdas – apleistas ir varganas.
Karin stengiasi pamilti savo vyrą, padeda jam įrengti naujus namus. Moteris siekia susidraugauti su atšiauriais salos gyventojais, tačiau susiduria su jų priešiškumu.
Tuo metu, kai jos gyvenime viltis keičia nusivylimai, pabunda visus gąsdinantis Strombolio salos ugnikalnis.
Karin nusprendžia bėgti nuo savo vyro ir iš salos, tačiau pavargusi ir dusinama sieros dūmų užmiega. Pabudusi su ašaromis akyse ima šauktis Dievo, galvodama apie savo įsčiose jau užsimezgusią gyvybę.
Garsusis režisierius yra sakęs, kad šiuo filmu siekė parodyti vienišumo persmelktą pokario dramą. Jis džiaugėsi tam radęs tinkamą aktorę, sugebėjusią įtikinamai įkūnyti pabėgėlę iš Lietuvos. O Strombolio saloje jis esą aptiko juostai taip reikalingą natūraliai dramatišką gamtos grožį.
Ši sala puikiai tiko vienatvės jausmui perteikti. Juo labiau kad tuo metu šis Viduržemio jūros kampelis buvo visų pamirštas. Tik po garsiojo R.Rossellini filmo šią salą atrado išskirtinio gamtos grožio ieškantys turistai ir kino kūrėjai.
Teigiama, kad kurdamas šį filmą kino grandas neturėjo griežto scenarijaus ir daug improvizavo, o neprognozuojama salos gamta ir ugnikalniai praturtino juostos režisūrinius sprendimus naujomis spalvomis.
O kodėl R.Rossellini savo filmo heroję Karin į Strombolį nutarė atvežti iš tolimos Lietuvos, kuri tuomet buvo okupuota sovietų ir politiniame Europos žemėlapyje net neegzistavo? Ar tai buvo atsitiktinumas, ar svarbią reikšmę turintis režisieriaus sumanymas?
Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė tikino atsakymo į šį klausimą ieškojusi visur.
Ji apie tai kalbėjosi ir su R.Rossellini anūku, ir su leidyklos „Humboldt Books“ atstovais (ši leidykla yra išleidusi nuotraukų albumą iš juostos filmavimo užkulisių).
Vis dėlto niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kas įkvėpė režisierių tokiam sumanymui.
Nors visuose filmo aprašymuose minima, kad žaviosios šiaurietės I.Bergman įkūnyta Karin – lietuvė, nėra jokio platesnio konteksto nei filme, nei kritikų apžvalgose.
Gali būti, kad filmui tiesiog reikėjo mažai žinomos nuo karo nukentėjusios šalies, iš kurios atvyksta paslaptinga ir sunkiai svetur pritampanti moteris.
Beje, ieškant galimo paaiškinimo reikia pabrėžti, kad R.Rossellini su Lietuva siejo labai svarbi gija, – jis gerai pažinojo amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėviu vadinamą Joną Meką (1922–2019), kuris taip pat buvo karo pabėgėlis iš Lietuvos.
Niujorke gyvenęs ir dirbęs J.Mekas 2016 m. interviu Italijos dienraščiui „La Stampa“ R.Rossellini minėjo tarp mėgstamiausių savo autorių ir patvirtino, kad jie buvo ne kartą susitikę.
Vis dėlto nėra aišku, ar J.Meko asmenybė galėjo paskatinti režisierių pasirinkti Lietuvą pagrindinės filmo herojės kilmės šalimi.
Manoma, kad J.Mekas ir R.Rossellini galėjo susipažinti tada, kai filmas „Strombolis“ jau buvo pasirodęs ekranuose.
