Naują filmą pristatantis aktorius Valentinas Masalskis: „Kartais karas būna labai banalus“

„Pajusti, kad esi. Būti. Tokia yra ryto prasmė“, – įsitikinęs kino ir teatro aktorius, režisierius Valentinas Masalskis (68 m.). Savo sodyboje Kuliuose (Plungės r.) jis keliasi anksti. Suplanuoja dieną, skaito, dirba. Prisipažino, kad metams bėgant išmoko branginti laiką ir neskubėti, nes dienos trumpos.

V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>E.Sabaliauskaitės nuotr.
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>E.Sabaliauskaitės nuotr.
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
V.Masalskis: „Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę.“<br>Kadras iš filmo „Tvano nebus“
Daugiau nuotraukų (15)

Laisvė Radzevičienė

2022-08-20 08:56

Apie tai daug mąsto ir V.Masalskio personažas iš režisieriaus Marato Sargsyano filmo „Tvano nebus“, kuris šią savaitę pasirodė kino ekranuose. „Tvano nebus“ – asmenine M.Sargsyano patirtimi paremtas epas, jautriai atskleidžiantis karo nuovargį ir beprasmybę.

Filmo premjera įvyko 2020-aisiais tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, juostą pamatė ir vertino JAV Santa Barbaros, Stambulo, Jerevano, Talino „Juodųjų naktų“, Transilvanijos, Taivano tarptautinių kino festivalių žiūrovai ir kritikai. Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo rugpjūčio 19 dienos.

„Filme „Tvano nebus“ vaizduojamas pasaulis, kuriame viską apvalantis tvanas niekada ir neprasidės. Šis pasaulis persunktas karo antropologija, netgi sukurtas karo matricoje: pasaulis be karo ne tik neįmanomas, bet net ir nesuvokiamas, – tokią išvadą po filmo premjeros Venecijoje padarė italų kino apžvalgininkas Angelo Armandi leidinyje „Vero Cinema“. – Pavargęs pagrindinis veikėjas Pulkininkas dūlina po išblukusį kraštovaizdį, kuriame neįmanoma net svajoti apie taikią tikrovę, mat šis pasaulis sukasi pagal ciklišką barbarybių ratą.

Pulkininkas kaip feniksas krinta ir vėl keliasi, iš naujo kartodamas ciklą, sumaišydamas košmarą su tiesa, nes vienintelė leistina tiesa – tai kažko nebuvimas: tamsa egzistuoja kaip šviesos nebuvimas, karas – kaip taikos nebuvimas, blogis – gėrio nebuvimas.“

V.Masalskis filme atlieka pagrindinį – senstelėjusio, pavargusio ir viskuo nusivylusio Pulkininko vaidmenį.

Su aktoriumi kalbėjomės ir apie filmą, ir apie karą, ir apie rytus sodyboje.

– Prasitarėte, kad rytais keliatės penktą, šeštą, o kartais ir ketvirtą valandą. Ką taip anksti veikiate?

– Būnu. Nes būt ryte yra labai faina. Pajusti, kas vyksta, – iš lėto tvarkytis, suplanuoti dieną, skaityti mėgaujantis, atlikti kokius nors darbus.

Iš ryto galva švari, labai tikra ir teisinga. Vakare ji apsikrauna šiukšlėmis, eteris užsiteršia. O ryte – ir skaitosi, ir darosi, ir minčių gerų ateina. Paskui, per dieną, aš tik atiduodu, ką buvau suplanavęs ryte.

Toks dabar yra mano gyvenimo būdas, nors anksčiau, iki kokių 45-erių, buvau visiškas pelėda, naktinis.

– Metai keičia?

– Turbūt. Kitaip gyvenimą pradedi matyti, pradedi galvoti, kad jis kitoks, nei manei. Man sunku patikėti nuoširdumu jaunų žmonių, kurie vaikšto į bažnyčią. Atrodo, ne tam jų gyvenimas, ne jų laikas.

Dievo atradimas vyksta labai iš lėto. Būties, Mirties ir Didžiosios Paslapties atradimai įvyksta gerokai vėliau.

– Ar bijote mirties?

– Neseniai palaidojome žmonos tėvą. Kai miršta garbaus amžiaus žmogus, viskas tarsi natūralu, normalu, taip ir turi būti. Mirtis juk užverčia knygą, ant kurios parašyta „Žmogaus gyvenimas“. Čia, Žemėje, viskas baigėsi.

Aš nebijau mirties, esu sau įsikalbėjęs, kad šitam įvykiui ruošiuosi visą gyvenimą. Iš tiesų manau, kad mūsų gyvenimas tam ir skirtas, kad pasirengtume mirčiai ir priimtume ją kaip neišvengiamybę.

Panašiai kaip Nojus, 50 metų dykumoje statęs laivą. Visi iš jo šaipėsi, net sūnus Chamas. Tačiau audra atėjo.

Mums bus lygiai tas pat – galime ką tik norime manyti apie mirtį, bet ji ateis.

Man įdomu stebėti savo senėjimo procesą. Jaučiuosi tarsi laboratorijoje tyrinėdamas, kiek mano kūnas pajėgia, kaip jis silpsta, kaip silpsta mano sąmonė, dingsta atmintis.

Anksčiau atmintis buvo rankose. Padėdavau raktą – jos prisimindavo, kur padėjo. Dabar jaučiu, kad privalau triskart dar pažiūrėti akimis ir vis tiek pamirštu.

Svarbu neprarasti gebėjimo save matyti iš šalies, stebėti save tarsi per kino kamerą, jausti Dievo akį, kuri padeda suvokti, kaip atrodai pasaulio kontekste.

– Sena tiesa – senatvėje glūdi išmintis, per gyvenimą sukauptos patirtys. Anksčiau, kai kelios kartos gyvendavo kartu, vyresnieji jomis dosniai dalijosi jaunaisiais. Šiandien to nebėra.

– Man močiutė davė tiek meilės, kad jos užteko kitiems dalinti visą gyvenimą.

Tėvai tiek meilės savo vaikams duoti nesugeba, nes jie užsiėmę, kuria savo vaikų ateitį. Meilė – senelių darbas. Bet jei vaikystėje užtektinai meilės negavai, vėliau jos ieškosi ir iš visų reikalausi. Reikalaudamas gali netgi susirgti.

Mes daugybę dalykų šiandien esame praradę. Netgi paprasčiausius ritualus – mirtį, beje, irgi.

Aš nebežinau, ką daryti su urna, nebežinau, kaip elgtis, kai niekas neateina uždaryti karsto ir turi tai padaryti pats. Toks – belaukiant Godo.

Tada įvyksta tarsi pirmos laidotuvės, o paskui, po dienos – dar vienos. Dėžutė stovi, visi laimingi, visi šypsosi, klauptis prieš dėžutę tarsi neišeina, nes nebėra rūbo, kurį siela nešiojo visą gyvenimą.

Aš niekaip nepriprantu prie sudegintų kūnų – neturiu ką pagerbti, prarandu gedėjimo momentą.

Iš esmės laidotuvės juk skirtos ne tam, kuris mirė, o mums. Turime palaidoti artimą žmogų ir tam, kad prisimintume, jog ir patys mirsime. Tas svarbus Būties klausimas.

Prisimenu, kaip teta su mama prausė mirusį mano tėvą, kaip ruošė kambarį, dėjo ant lentos – paverkia, paverkia ir vėl tvarkosi. O paskui – trys dienos, daug eglučių, budėjimas, giminės suvažiuoja, svetimi užeina.

Pabaigoje tu pavargęs, kunigas sako paskutinius žodžius, pasigirsta giesmė, karstas uždengiamas, žemės grumstai. Pamenu, sūnus, išgirdęs, kaip žemė dunksi į karsto dangtį, taip pradėjo raudoti, liko jam tas garsas visam gyvenimui. Buvo vos penkerių, tačiau suprato, kas yra netekti.

Daug ką prarandame. Vestuves, kuriose priesaikos žodžiai yra svarbesni negu mergvakaris. Krikštynose irgi sprendžiamas būties klausimas. Ir gimtadienyje, jei tik apie tai galvoji.

Atrodo, kad šiandien lieka tik asmeninių malonumų paieška. Kiek turi pinigų, tiek malonumų gali sau rasti.

Be abejo, yra daugybė naujų dalykų, kuriuos atrandame. Štai mudu kalbamės per nuotolį, matome vienas kitą.

Technologijos yra puikus bendravimo būdas. Bet ar mes išnaudojame jas? Galbūt tik skelbiame pasauliui apie save – kaip skaniai valgome, kaip gražiai atostogaujame. Ir tada lieka tik lėkštė, iš kurios valgai, kūnas, stovintis ant kažkokio kranto kažkokia keista poza, nesąmonės, kurių prirašai. O esmės nelieka. Nes mes jos neieškome, mums jos nereikia.

– Mūsų pokalbis visai natūraliai pasisuko apie mirtį. M.Sargsyano filme „Tvano nebus“ ji nuolat jūsų personažui – Pulkininkui alsuoja į nugarą. Kare gyvenimas ir mirtis susitinka veidas į veidą. Kokią patirtį jūs išsinešėte iš filmavimų, kurie vyko beveik prieš penkerius metus?

– Maratui karo tema yra neišgalvota ir tai gali jausti. Tikrai džiaugiuosi jo empatija. Menininkas privalo būti empatiškas, turi jausti kito žmogaus kančias. Jis man daug pasakojo apie karą Karabache, jam tai – skaudi tema.

Karas kartais būna labai banalus, nors kine jis dažnai tampa žudynių arba pseudohumanizmo apraiškomis.

Maratas skverbiasi kur kas giliau – jo filme daug temų ir potemių. Jis kalba ne tik apie karą, bet ir apie tai, kad šiandieniniame kare kartais nebeaišku, kas su kuo ir dėl ko kariauja. Kad egzistuoja postkaras ir posttiesa. Kad karas yra pasipelnymo šaltinis – čia parduodami organai, vyksta sąmokslai.

Man šių metų vasario mėnesį prasidėjęs karas nebuvo naujiena. Aš jau kariavau nuo 2014-ųjų, puikiai įsivaizduodamas, ką reiškia banditas su automatu.

Įsivaizdavau, kaip gyvenčiau, jei karas vyktų pas mus, šioje teritorijoje. Įsivaizdavau, ką karo žmonės išgyvena.

Ukrainoje visi buvo pamiršę Donbasą. Man studentai pasakojo, kad jų spektaklio apie karą Donbase niekas nenorėjo žiūrėti. Sakė – nereikia, pamirškim, kas ten vyksta. Lyg to išvis nebūtų vykę.

Dabar mes matome, kas nutiko. Mes suprantame, kad turime reikalą su begaliniu barbaru. Rodos, technologijos nužygiavo labai toli, o mes gyvename 1400-aisiais, kai orda plūdo į Europą. Joks ne terorizmas tai – barbarizmas. Bet Rusija tokia ir yra.

Aš patikėjau Maratu, neabejoju jo nuoširdumu. Tai įdomus menininkas, girdintis kitus, labai humaniškai besielgiantis.

Režisierius aktorių perka kaip daiktą, kaip dėžę. Tu ateini ir turi būti kaip gera dekoracija, organiškas, natūralus, pasirengęs susitikti su savuoju vaidmeniu.

– Kai kuriate vaidmenį, režisūrinė patirtis jums labiau padeda ar trukdo?

– Anksčiau aš mėgindavau patarinėti, ypač kai buvau jaunas. Dabar žinau, kad nieko negali patarti režisieriui, kuris mato bendrą filmo vaizdą, turi savo viziją.

Štai todėl dabar patarimų nedaliju, tik kartais ką pasiūlau. O pasiūlymą, jei nori, gali priimti arba ne.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.