Balta suknele su rožių ornamentais pasipuošusi Rožė (kaip ją vadina šeima Lietuvoje) plačiai šypsojosi fotografams, kai ėjo raudonu kilimu per dokumentinio filmo apie jos karjerą ir gyvenimą pasaulinę premjerą Ostino filmų festivalyje Teksase.
Tą dieną ji nebuvo panaši į kovotoją krauju suteptame mišrių kovos menų organizacijos UFC aštuonkampyje. Dukart pasaulio čempionė nusprendė pasauliui parodyti kitą savo pusę.
Amerikos lietuvė yra daugiau nei negailestinga kovotoja, sirgalių praminta Bandite Rose.
Ji – mergina, užaugusi emigrantų iš Lietuvos šeimoje Viskonsine, anksti netekusi tėvo, patyrusi seksualinį smurtą, bet iškilusi į pačią UFC viršūnę. Ir dar – „banditė“ R.Namajunas nuostabiai skambina pianinu.
„Ne veltui filmas Amerikoje vadinasi „Rose Namajunas: mišrių kovos menų menininkė“, – „TV antenai“ sakė 46 metų režisierius M.Markevičius, anksčiau sukūręs filmus „Kita svajonių komanda“ ir „Tarp pilkų debesų“.
Angliškame filmo pavadinime žaidžiama žodžiais. Bet lietuviškai tai neskamba taip pat, todėl Lietuvoje filmas pristatomas kitokiu pavadinimu: „Rose Namajunas: aš esu čempionė“.
„Manau, kad „Aš esu čempionė“ tinka nepaisant to, ar ji vis dar turi čempionės titulą, ar ne. Galima būti gyvenimo čempione. Ji tai įrodė laimėjusi daugybę kovų ir ringe, ir kasdienybėje“, – sakė M.Markevičius.
Iki šiol sirgaliai daugiausia žinojo apie R.Namajunas pergales ir pralaimėjimus UFC ringe, o dabar susipažins ir su asmeniniais jos išgyvenimais. Kartu pasaulis gaus ir Lietuvos istorijos pamokų.
„Abu užaugome Amerikoje, bet lietuviškoje aplinkoje.
Gal todėl iš karto užsimezgė artimas ryšys. Abiem norėjosi filme papasakoti ir Lietuvos istorijos. Jai tai buvo labai svarbu“, – sakė M.Markevičius.
R.Namajunas tėvai su naujagimiu Nojumi iš Lietuvos į JAV emigravo 1991-ųjų rugsėjį, o 1992-ųjų birželį susilaukė dukters.
Šeimoje sportininku buvo R.Namajunas senelis Algimantas Andriukonis, daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių imtynių čempionas. Kiti giminėje labiau linko prie meno.
Kovotojos močiutės bute Lietuvoje filmuoti kadrai, kur sienos nukabinėtos jos tėvo Artūro Namajūno tapytais paveikslais.
Po skyrybų jis paliko Ameriką, kai Rose buvo maža, ir mirė 2008-aisiais. Rose mama Jolita studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo pasirinkusi pianistės kelią, o atsidūrusi už Atlanto gavo muzikės darbą bažnyčioje.
Meilę muzikai ji įdiegė ir savo vaikams. Tai filmui „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ suteikė nepaprastos dvasios.
– Filmas prasideda įspūdinga scena, kurioje R.Namajunas didelio teatro scenoje groja Fryderyko Chopino kūrinį. Muzika lydi ir kruvinas kovų ringe scenas. Ar reikėjo ją įtikinėti parodyti savo pianistės talentą, ar ilgai ji turėjo repetuoti? – režisieriaus M.Markevičiaus paklausė „TV antena“.
– Turėjau viziją, kaip ji groja tuščioje salėje gražiu fortepijonu.
Išsinuomojome visą „Buell“ teatrą Denveryje. Rose grojo savo mylimiausią kūrinį – F.Chopino „Fantasie-Impromptu“.
Prieš tai buvau matęs, kaip ji groja namuose su mama. Bet kai ji sėdo prie koncertinio fortepijono didžiuliame teatre, buvome sužavėti.
Turėjome filmuoti keliais skirtingais rakursais, todėl Rose kūrinį sugrojo daug kartų, ir kaskart jis skambėjo geriau ir geriau.
Ji sakė, kad šiek tiek repetavo, bet jį gerai mokėjo iš seniau. Man atrodo, kad panorėjusi Rose galėtų tapti pianiste ar pianino mokytoja.
– Daugybės UFC organizacijos kovotojų istorijos yra neįtikėtinos. Jie nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią, bet vis tiek tapo čempionais. Kuo unikali R.Namajunas istorija?
– Rose yra monstriška garsenybė, turinti milžinišką sirgalių skaičių. Vien „Instagram“ ją seka apie 2,5 milijono žmonių, daugybė jų yra Amerikoje.
Čia ji – viena ryškiausių UFC žvaigždžių. Ji unikaliai atrodo, elgiasi natūraliai ir todėl pavergė daugybės žiūrovų širdis. Mano tikslas buvo parodyti jos istoriją ne tik kovos menų pasauliui, bet ir žmonėms, kurie galbūt niekada nežiūri UFC kovų.
Dabar filmas pasiekiamas UFC vaizdo turinio transliavimo platformos prenumeratoriams, tačiau jis keliaus ir per kino teatrus, o ateityje turėtų pasirodyti kitose vaizdo turinio transliavimo platformose.
– Filmas buvo kuriamas daugiau nei ketverius metus. Ar nuo pradžios tikėjote jo sėkme?
– Mes žinojome, kad geriausia partnerė būtų UFC organizacija, nes ji turi vaizdo archyvus ir vis daugiau investuoja į filmų apie savo kovotojus gamybą.
Nufilmavome kelis interviu ir paruošėme trumpą filmo pristatymą. UFC iš karto pasakė „taip“ ir gavome finansavimą. Visiškai atsidavėme ilgai kelionei iki galutinio tikslo – ilgametražio dokumentinio filmo.
Svarbu jausti didžiulę aistrą savo projektui, nes kiekvienas režisierius tampa tarsi apsėstas savo filmo.
Jis tampa tavo gyvenimu, juo kvėpuoji, juo gyveni.
Norėjau parodyti pasauliui, kiek Rose turėjo įveikti, kad taptų nugalėtoja.
Tikiuosi, kad tai pamatę ir kiti supras, jog įmanoma įveikti bet kokius gyvenimo sunkumus.
– Filme netrūksta jausmingų scenų, kai kurios labai asmeniškos ir gali išspausti ašarą. Pavyzdžiui, kai Rose su broliu žiūri vaikystėje filmuotus namų vaizdelius su jų tėčiu.
Kaip pavyko rasti tokius neįkainojamus archyvus ir nufilmuoti labai privačias akimirkas?
– Vienas dokumentinio filmo kūrimo elementų yra lobių paieška, kai knisiesi po archyvus, o radęs ką nors nematyto jautiesi lyg auksą atkasęs.
Geriausi dokumentiniai filmai yra tie, kuriuose yra gerų autentiškų vaizdų.
Rose ir jos mama davė šeimos nuotraukų albumus, mama turėjo šiek tiek senų vaizdo įrašų. Aš juos peržiūrėjau pirmiau nei Rose.
Kai Rose įsijungė įrašus ir po ilgo laiko pamatė savo tėtį ir savo vaikystę, mes įjungėme filmavimo kamerą ir paprašėme ją pamiršti.
Žinojau, kad įrašai sukels daug jausmų. Nė viename kadre ji jų nevaidina.
– Ar sportininkė lengvai įsileido jus ir filmavimo kameras į savo kasdienybę ir mišrių kovos menų pasaulio užkulisius?
– Ji mums suteikė visišką laisvę. Jos sužadėtinis ir treneris Patas irgi labai padėjo.
Jis geriausiai žinojo, kada laikas palikti ją ramybėje. Labiausiai nesinorėjo trukdyti pasiruošimui kovoms.
Tai yra pavojinga sporto šaka. Net jei galėtum filmuoti visiškai viską, nereikia peržengti ribos ir sukelti problemų.
– Ar buvo momentų, kai buvote paprašyti išeiti? Rose sakė, kad jai svarbiausia – saugoti save nuo pašalinių trikdžių, nes ringe tai pavojinga.
– Kai Niujorke ji antrą kartą susitiko su kine Zhang Weili, artėjant kovai turėjome išjungti kameras.
Pasiruošimo laikotarpiu Minesotoje galėjome filmuoti laisvai. Bet kovos savaitę viskas pasikeičia, intensyvėja, dėmesys turi būti sutelktas į vieną tikslą. Žmonių ratas aplinkui Rose mažėja tol, kol komandoje lieka vienas žmogus.
– Ji norėjo papasakoti apie savo kelią į viršūnę. Kaip jums atrodo, kodėl ji sutiko, kad būtų kuriamas šis filmas?
– Galbūt sugebu įtikinti žmones, kad jų istorija verta pasakojimo, o gal tiesiog buvo tam tinkamas laikas.
Savo herojams visada sakau, kad aš paprasčiausiai suteikiu galimybę apie save papasakoti savais žodžiais, kurių niekas neiškraipys.
Ji buvo tam pasiruošusi. Žinoma, reikėjo laiko, kad atsirastų tarpusavio pasitikėjimas, kad visi jaustųsi gerai priešais kameras. Visų geriausių dokumentinių filmų kūrimas trunka metai iš metų.
– Kiek interviu su Rose nufilmavote per tą laiką?
– Sunku suskaičiuoti. Gal apie dešimt. Kiekvienas jų truko ne vieną valandą.
Mano tikslas buvo papasakoti istoriją ne rodant kalbinamų žmonių galvas, o visai kitokiu, „verite“ stiliumi. Tai reiškia, kad tarsi nematomas seki Rose pakeliui į treniruotes, namuose, varžybose, o interviu ir archyvai tai tik papildo.
Montažo režisierius suskaičiavo per 90 valandų filmuotos medžiagos. Filmui buvo atrinkta 90 minučių.
– Ar išsigandote, kai pralaimėjusi kovą dėl čempionės diržo 2019-aisiais Rose nusprendė sustabdyti savo karjerą? Filmas dar nebuvo baigtas.
– Baisiausias momentas buvo, kai Jessica Andrade nutrenkė ją ant galvos, – širdis į pakulnes nuriedėjo. Tik po to, kai pamatėme, kad viskas jai gerai, pagalvojau, ar tai filmo pabaiga?
Bet aš suprantu, kad dokumentika yra maratonas, o ne sprintas. Toks yra gyvenimas. Jei filmo kūrimo metu ji laimėtų kiekvieną savo kovą, būtų neįdomu. Juk nebūna gyvenimo be pakilimų ir nusileidimų, jis nenuspėjamas.
O mišriuose kovos menuose čempionais ilgai neišliekama. Viena klaida – ir viskas.
– Tuo metu nusprendėte laukti jos sugrįžimo į sportą?
– Turėjome būti kantrūs ir laukti jos sprendimų. Daug ką pakeitė Rose kelionė į Lietuvą. Ji pajuto begalinį ryšį su savo šaknimis ir šeima, jai nereikėjo rūpintis kovomis, būdama Lietuvoje ji tiesiog sėmėsi įkvėpimo.
Su filmavimo kamera sekėme jos kelionę. Reikėjo matyti, kiek žmonių gatvėse ją atpažino! „Žalgirio“ arenoje ji buvo pasitikta kaip didvyrė. Važiavome ir į jos močiutės paprastą butą, kur atėjo pusbroliai, pusseserės, tetos ir dėdės.
Močiutė mane sodino prie stalo, sakė: „Valgyk kugelį!“ Jaučiausi beveik kaip šeimos dalis, bet paragavęs kugelio turėjau atsiprašyti ir grįžti prie kameros, o jie turėjo nekreipti dėmesio į filmavimo grupę kambary.
Jų šeima yra ypatinga, namuose tiek meno, ten tarsi Rose tėčio paveikslų galerija. Jos mama taip pat menininkė, pianistė. Ir tai matyti pačioje Rose.
– Kuo šio filmo kūrimo procesas skyrėsi nuo jūsų pirmojo dokumentinio filmo „Kita svajonių komanda“?
– Kai kas buvo panašu, kai kas labai skyrėsi. Abu užtruko ilgai, reikėjo daug kantrybės ir darbo su archyvais. Bet „Kita svajonių komanda“ buvo apie istorinius momentus, o filmo „Aš esu čempionė“ veiksmas rutuliojosi dabar.
Aišku, ir filme apie krepšinį buvo viena linija, kurios baigties nežinojome, nes kameros sekė Joną Valančiūną, o tuo metu nebuvo aišku, ar jis pateks į NBA.
Bet dabar nežinomybės buvo daugiau. Kovotojai balansuoja tarp gyvybės ir mirties. Kai Rose patyrė akies traumą ir buvo pasakyta, kad gali tekti baigti karjerą, visus ištiko šokas. Kurdamas tokį dokumentinį filmą nežinai, kokia bus istorijos pabaiga.
