Italas Ch.Cordella, kilęs iš garsios stilistų šeimos, dirbo kuriant filmo „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“ („Black Panther: Wakanda Forever“) personažų įvaizdį. Jis buvo kostiumų dizainerės Ruth E.Carter (62 m.), už šį filmą pelniusios „Oskarą“, kūrybinės grupės narys.
Neseniai pasirodžiusiame Jameso Camerono filme „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ („Avatar: The Way of Water“) C.Cordella rūpinosi pagrindinių herojų – Džeiko ir Neytiri Salių šeimos įvaizdžiu.
Vienas perspektyviausių Holivudo kostiumų iliustratorių „TV antenai“ pasakoja apie darbą kino olimpe, ryšį su Lietuva ir jam itin brangią pažintį su dainininku Andriumi Mamontovu.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
<strong>– Kokie jausmai apėmė, kai išgirdote, kad filmas „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“ pelnė „Oskarą“ už kostiumus? </strong>
– Tai buvo labai džiaugsmingas momentas. Prie tokių filmų tenka daug dirbti.
R.E.Carter atsiimdama statulėlę mums padėkojo. Būti paminėtam padėkos kalboje man tikrai didelė garbė.
<strong>– Aštuonios jūsų giminės kartos dirba mados stilistais. Jūs pasirinkote kitą kelią – kino kostiumų kūrėjo. Kodėl nusprendėte palikti Italiją ir išvykote užkariauti Holivudo?</strong>
– Visada norėjau piešti, tapyti. Turėjau galimybę pristatyti savo paveikslus Vatikane, laimėjau ne vieną konkursą.
Laimėjęs konkursą „Disney“ kompanijoje Floridoje pradėjau dirbti kaip meno direktorius. Tokiu būdu ėmiau piešti ir kostiumus. Kadangi esu užaugęs mados pasaulio aplinkoje, man tai išėjo labai natūraliai.
Nuo mažens svajojau Holivudo filmams kurti personažų įvaizdį, jų kostiumus.
Labai apsidžiaugiau, kai man pasiūlė kurti filmo „Mumija III: Drakono imperatoriaus kapas“ („The Mummy: Tomb of the Dragon Emperor“) herojų kostiumus. Pagaliau savo žinias ir kūrybiškumą galėjau panaudoti ten, kur norėjau.
Kostiumų filmams kūrimas skiriasi nuo mados kūrimo. Juk kostiumas daug pasako apie personažą. Jis gali būti kuklus, agresyvus, seksualus.
Mados pasaulyje nėra koncentruojamasi į charakterį, viskas sukasi apie linijas ir eleganciją. Kine drabužio paskirtis kita.
<strong>– Tikriausiai kelias į Holivudą nebuvo lengvas? Juk tai vieta, apie kurią svajoja daugelis. </strong>
– Los Andžele gyvenu 23 metus. Save laikau labiau koncepcijos kūrėju. Kostiumų dizaineris vadovauja kūrybinei grupei. O aš dirbu daugiau prie kūrybinio, idėjinio proceso. Kai paaiškėja, kokia istorija bus pasakojama filme, stengiuosi savo idėjomis prisidėti kuriant galutinį rezultatą.
Holivude visų pirma labai svarbu gerai mokėti kalbą, nes tai padeda užmegzti pokalbius, suprasti, ko nori režisierius. Ypač svarbu ir nuolatinis profesinis tobulėjimas, nes konkurencija čia didelė.
Turi nuolat judėti į priekį. Ši kelionė, kurioje patiri ir sunkių, ir džiugių momentų, ir yra laimė.
Privalai būti atviras, lengvai bendrauti, dalintis mintimis, idėjomis. Holivude labai svarbu socialiniai santykiai.
<strong>– Kūrėte kostiumus daugybei personažų. Kuris darbas labiausiai patiko?</strong>
– Geriausią patirtį sukuria žmonės, su kuriais dirbi. O visi filmai, prie kurių teko dirbti, buvo vienodai sudėtingi ir įdomūs.
Žinoma, vienas įspūdingiausių filmų yra „Įsikūnijimas. Vandens kelias“. Širdyje liko ir „Įkalinta pragare“ („Drag Me to Hell“) ir daug kitų filmų tiek dėl kūrybinio proceso, tiek dėl užsimezgusių santykių.
<strong>– Papasakokite apie savo darbą filme „Įsikūnijimas. Vandens kelias“.</strong>
– Šiame filme dirbau su kostiumų dizainere Deborah Lynn Scott. Buvo labai įdomu kurti pagrindinių personažų įvaizdį, diskutuoti su režisieriumi J.Cameronu. Filmas buvo kuriamas daugiau nei 10 metų. Tai tikrai buvo svajonės išsipildymas.
Kuriant tokius personažus viskas prasideda nuo jų istorijos. Pavyzdžiui, nuo to, ar jie ateina iš vandens pasaulio, ar iš miško.
Kad būtų galima sukurti unikalų personažą, reikėjo nuodugniai studijuoti įvairias filme rodomas civilizacijas, aiškintis, kas jas sieja. Pavyzdžiui, apie ateivių civilizaciją nėra parašyta jokių knygų, o mums reikėjo sukurti personažą, kuris būtų įtikinantis, realistiškas.
Kūrybos procesas – tai nuolatinis ieškojimas, keitimasis idėjomis su prodiuseriais, kūrybine grupe.
Po to pradedame piešti eskizus. Juos visada piešiame ranka. Šiais laikais – nebe popieriuje, o ekrane. Bet ranka juda taip pat, kaip piešiant popieriuje.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
<strong>– Gerai pažįstate Lietuvą, esate ne kartą joje lankęsis. Jūsų brolio Manuelio žmona Indrė Matutytė-Cordella yra lietuvė. Galbūt turėjote progą susipažinti ir su Lietuvos kinu? </strong>
– Dažnai lankausi Lietuvoje, mėgstu čia atvykti vasarą. Lietuvoje turiu keletą puikių draugų. Vienas jų – A.Mamontovas. Labai branginu draugystę su juo, jis nuostabus žmogus.
Draugauju su dainininku Alanu Chošnau, aktore Egle Jackaite.
Su Lietuvos kinu kol kas nesu gerai susipažinęs. Mano draugė Eglė parodė savo sūnaus sukurtą filmą, kuris man tikrai patiko.
Turiu draugų užsienyje, kurie filmavo Vilniuje. Todėl žinau, kad Lietuva yra labai gera vieta filmams kurti.
<strong>– Esate kūręs A.Mamontovo albumo „Perlai ir sakuros“ viršelį. Papasakokite, kaip atsirado šis projektas? </strong>
– Su Andriumi susipažinome Los Andžele. Jis manęs paklausė, ar galėčiau sukurti viršelį jo albumui, ant kurio norėjo matyti astronautą. Atsakiau – gerai. Taip pradėjome kartu dirbti prie šio projekto, kuris man labai patiko.
Andrius iš tiesų labai kūrybingas, didis artistas. Man labai patinka klausytis jo muzikos, kuri paliečia pačią sielą.
<strong>– Ar galima tikėtis, kad kada nors kursite kostiumus lietuviškam filmui? </strong>
Nuotr. iš asmeninio archyvo
– Žinoma. Man tai labai patiktų. Tai turėtų būti filmas, kuriame daug dėmesio skiriama vaizduotei. Mielai dirbčiau su Lietuvos režisieriais.
<div><strong>Kūrybiniame bagaže – augiau kaip 80 filmų</strong></div> <div> <p class="infobox" style="color: rgb(0, 0, 0); font-family: "Times New Roman"; font-size: medium;">Ch.Cordella kostiumų iliustratoriaus karjerą pradėjo filme „Mumija III: Drakono imperatoriaus kapas“ („The Mummy: Tomb of the Dragon Emperor“, 2008 m.). Jis yra kūręs kostiumus daugiau negu 80 filmų personažams.</p> </div>