Saulėtą orą V. Radzevičius nuspręs išnaudoti pramogai – žvejybai. Tačiau meditacine žvejybos nauda patikės ne visi... Kai aplink – būrys vaikų, ramybė greitai virsta linksmu chaosu. Šįkart prie kompanijos prisijungė ne tik mažieji šeimos nariai, bet ir keturkojai draugai, todėl tikėtis ramios žūklės taps tiesiog naivu.
„Mes tokie teoriniai žvejai. Arba kaip dabar – atvykome su visa govada: vaikai, šunys, triukšmas… Tos žuvys turbūt ir galvoja: „Tegul eina jie peklon, jokios ramybės čia nėra“, – juokdamasis sakė M. Starkus.
Tuo tarpu Vytaras su šypsena pripažino: „Na, mūsų žvejyba labiau panaši į pasivaikščiojimą gamtoje, nes nepanašu, kad šiandien kas krustels.“
O ar jiems pavyks pagauti bent vieną žuvį? Tą pamatysite jau šio šeštadienio laidoje!
Tačiau Vytaras ne tik mėgavosi gamta ir smagia draugija – jam rūpėjo ir rimtesni klausimai. Jis pasiteiravo Martyno, ar šis, kai vaikai baigs mokyklą, neplanuoja iškeisti miesto į kaimą?
„Man vienam čia liūdna“, – prasitarė jis.
Be to, šviečiant saulei, jis pagaliau ryšis įgyvendinti seniai planuotą sumanymą – sodyboje pasigaminti saulės laikrodį.
„Jei yra saulė, tai turi būti ir šešėlis. Jei yra šešėlis – galima pasidaryti saulės laikrodį“, – svarstys Vytaras ir imsis pirmųjų darbų.
Šis laikrodis tapo ne tik dekoratyviniu elementu, bet ir asmeniniu projektu, kuris pareikalavo kantrybės ir kruopštumo.
Nors Vytaro saulės laikrodžio projektas tik prasidėtas, o valandas laikrodyje dar reikėjo tiksliai sužymėti ir papuošti, jis ne tik prisiminė pirmąjį laikrodį, kurį jam padovanojo močiutė, bet ir pasidalino įdomiu prisiminimu, kaip šis daiktas tapo savotišku nusiraminimo būdu.
„Aš tokį nusiraminimo būdą po šiai dienai atsimenu. Jeigu labai susinervuoju, kažkas nesiseka, ima nervai ir norisi keiktis, tada aš sau sakau: Vytarai, prisimink, koks buvo tavo pirmojo laikrodžio ciferblatas... Ir, kai pradedu galvoti, viskas nurimsta“, – atskleidė jis.