Laidos metu jie ne tik pasinėrė į jautrią kino istoriją apie meilę, bet ir įrodė, kad tokiai ypatingai meilei nėra jokių ribų.
Žiūrovų laukia itin jautri ir įkvepianti romantinė drama „Trys žingsniai iki tavęs“ (angl. „Five Feet Apart“), režisuota Justin‘o Baldoni.
Tai – istorija, kuri palies pačias jautriausias jausmų stygas – meilę, baimę ir troškimą užmegzti ryšį net tada, kai tai atrodo neįmanoma.
K. Ivanova – apie muštynes su N. Bunke, „aferistus“ statybininkus ir tai, kodėl neplanuoja vestuvių
Pagrindiniai filmo herojai Stela ir Vilas – du jauni žmonės, sergantys cistine fibroze. Tai – liga, kuri pavojingai veikia jų kvėpavimo ir virškinimo sistemas. Filmo herojų pasaulis sukasi aplink ligoninių sienas, nuolatinį gydymą ir izolaciją.
Bet čia, tarp baltų ligoninės lovų, atsiranda kažkas neįtikėtino – meilė, kuri, iš pirmo žvilgsnio, nė negali egzistuoti, nes sergantys cistine fibroze turi laikytis saugaus atstumo vienas nuo kito. O taip pat jie negali ir liestis, mat yra pavojus, kad pacientai vienas kitą apkrės bakterijomis, kurios gali būti mirtinos.
Susiję straipsniai
Visgi širdžiai neįsakysi – tarp jaunuolių ima skleistis jausmai, kurie nepaiso logikos ar taisyklių. Tačiau kaip mylėti žmogų, kai vienas prisilietimas gali kainuoti gyvybę?
„Šis filmas šį šeštadienį rodomas neatsitiktinai – gegužė yra cistinės fibrozės supratimo mėnuo. Tai – sunki genetinė liga, stipriai pažeidžianti plaučių, virškinimo ir kitas sistemas. Šiandien turime proga ne tik pažvelgti į vienos ligos realybę, bet ir išgirsti tuos, kuriuos ji paliečia.
Filmas jautriai pasakoja apie kasdienybę, kupiną kovos, apie žmones, gyvenančius tarp gydymo įstaigos sienų ir, žinoma, apie jausmus, kurie gali užgimti net pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis“, – atvirai mintimis dalijosi Vaida.
O, kaip pastebėjo Laurynas, tai – kino juosta, kuri priverčia iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą.
„Tai – filmas apie netikėtai užgimusią meilę. Tyra, jautrią, paauglišką, bet tuo pat metu labai brandžią. Meilę tarp dviejų jaunų žmonių, kurių kasdienybė nuo mažens sukasi ligoninių koridoriuose. Apskritai, žmonės, kuriuos sieja panašus likimas, dažniausiai natūraliai buriasi į bendruomenes bei taip randa paguodą – tai nutinka ir sergantiems cistine fibroze.
Tačiau čia paradoksas – nors jie emociškai labai artimi, fiziškai negali būti šalia. Negali apsikabinti, liestis, būti arti – tik išlaikyti saugų atstumą. Prisilietimas, kuris mums nuo pat gimimo yra savaime suprantamas artumo ir saugumo ženklas, jiems tampa neįmanomu prabangos dalyku“, – pasakojo L. Suodaitis.
Vaidos nuomone, ši kino juosta – tai jautri ir brandi jausmų kelionė, nors ir pateikta dviejų itin jaunų žmonių akimis.
„Nors pagrindiniai filmo herojai – du jaunuoliai, tai nėra tik paaugliška meilės istorija. Jų meilė – kur kas gilesnė ir brandesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač įsiminė scena, kai jie stovi vienas prieš kitą – nusirengę, pažeidžiami, su randais, kurie pasakoja jų gyvenimo istorijas.
Tai buvo be galo intymu, jautru ir tikra. Šie jauni žmonės jau patyrė daugiau nei daugelis per visą gyvenimą. Gal todėl jų ryšys toks ypatingas – be kaukių, be iliuzijų. Turiu pripažinti – žiūrėdama šį filmą, nubraukiau ne vieną ašarą“, – atvirai pasakojo V. Poderytė-Bernatavičė.
O koks gi patiekalas galėtų derėti prie tokios jautrios ir įkvepiančios kino juostos?
Įkvėpti vienos iš įsimintiniausių filmo scenų – kai ligoninėje, nepaisant visų apribojimų, surengiama slapta šventinė vakarienė – laidos vedėjai nusprendė šią emociją perkelti ir į savo virtuvę.
Filme minėtoje scenoje ant stalo puikuojasi omarai, salotos ir kiti rafinuoti skoniai, tad Laurynas ir Vaida, pasitelkę savo kulinarinę fantaziją, sukūrė ypatingą receptą – jie gamino glazūruotą lašišą su švelniu žirnelių ir mėtų kremu bei traškiais ridikėlių čipsais.
Tai – tarsi maža gurmaniška duoklė filmo žinutei, kad net sunkiausiomis akimirkomis verta ieškoti grožio, skonio ir šventės.
„Gali pasirodyti netikėta, kodėl pasirinkome gaminti būtent tokį patiekalą – juk ligoninės maistas dažniausiai nesiejamas su skonio malonumu. Tačiau šįkart mus įkvėpė viena šilčiausių ir, man asmeniškai, gražiausių filmo scenų. Ne tik ji, bet ir visas filmas primena vieną labai paprastą, bet dažnai pamirštamą gyvenimo taisyklę: gyvenimą reikia švęsti, nes niekada nežinai, kuri diena gali būti paskutinė“, – sakė laidos vedėja V. Poderytė-Bernatavičė.