„Iš principo, aš esu žmogus, kuris mėgsta nieko nedaryti. Italai turi posakį dolce far niente – saldumas nieko neveikti. Tai esu visiškai aš. Galiu namie žiūrėti filmą, nuvažiuoti pas draugus ir stebėti, kaip jie gamina valgį. Vonioj pagulėti. Esu totali lėto laiko fanė, nepaisant to, kad viešumoje esu įsivaizduojama kaip darboholikė“, – prisipažino A. Urbonaitė.
Politologė teigė, kad yra paradoksų žmogus: „Visi galvoja, kad aš ekstravertiška, nors iš tiesų taip nėra. Kad ir pasibaigus paskaitoms, aš noriu kuo greičiau važiuoti namo, užsitraukti užuolaidas ir pabūti ramiai.“
Būnant pas draugus R. Urbonaitė pasakojo mėgstanti atsipalaidavimui žaisti kortų žaidimą „Durnių“, dažnai pertraukiamą juoku, karštomis emocijomis.
„Visada labai laukiu futbolo pasaulio čempionatų, ir krepšinį mėgstu. Nesu iš tų, kur galėtų užsimerkusi išvardinti, kiek kuri rinktinė kartų laimėjo, bet kai ateina čempionatas, labai gerai pramokstu. Paskui pamirštu“, – juokėsi pašnekovė.
Tinklalaidėje politologė išdavė ir vieną iš savo nuodėmių: „Kažkas gali labai nustebti, aš esu šiaip nerūkantis žmogus, bet keletą kartų per metus rūkau kubietiškus cigarus.“
Paklausta, kodėl gerai išmanydama politikos procesus, pati neina į politiką, R. Urbonaitė buvo tradiciškai tiesi.
„Politika yra kolektyvinis veiksmas. Čia yra esmė. Turi turėti komandą. Tai turi būti plati politinė komanda, dėl kurios tau nebūtų nei nejauku, nei gėda, ir kuri atitiktų tavo matymą. Turbūt todėl manęs ir nėra politikoje. Jei neturi branduolio, su kuriuo galėtum įgyvendinti tam tikrus dalykus, tada tu nueisi pabūti statistu. Kitas klausimas – kur aš esu naudingesnė? Manau, kažkas ir šį darbą turi daryti“, – teigė politologė.
R. Urbonaitė sako pastebėjusi, kad protingi politikai kartais įsiklauso į jos pastabas – išėjusi į viešumą su tam tikra žinute, ji po kurio laiko mato, kad išsakytos pastabos surezonuoja.
Visą Arūno ir Rimos pokalbį tinklalaidėje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“, kviečiame žiūrėti čia: