„Šiemet man norisi natūralumo, gyvumo ir dekoracijų, kurias galiu keisti. Be spaudimo. Be varžybų. Be jausmo, kad privalau suspėti iki kažkokios nematomos datos“, – sako jis.
Pušys balkone ir ramybė vietoje blizgesio
Kol socialiniuose tinkluose karaliauja velvetas, sodri raudona spalva ir lenktynės, kieno eglė aukštesnė, brangesnė ar labiau „wow“, jo namuose šventė prasideda… balkone. Čia jau ne vienerius metus auga kelios pušaitės ir maža eglutė – gyvos, tikros, ne iš plastiko ir ne vienam sezonui.
Jos pasipuošė žybsinčiomis girliandomis, ryškesniais žaislais, o balkonų turėklus apkabino natūralaus pluošto bantai. Be dirbtinio sniego, be pertekliaus. Tarsi tylus priminimas, kad šventė nebūtinai turi rėkti.
„Kai lauke pliusinė temperatūra, sniego nėra, dangus pilkas – man nuoširdžiai keista apsimesti, kad gyvenu nesibaigiančioje pasakoje. Net ir žiemai įprastos nuotaikos tam paprasčiausiai nėra“, – šypteli jis, ne be lengvo sarkazmo.
Namai – ne vitrina, o gyvas organizmas
Erdvių sostinės širdyje esančių 43-ejų žurnalisto namų viduje – visai kita nuotaika nei prekybos centruose. Čia dominuoja pušų šakos, gyvų gėlių kompozicijos ir seni stiklo žaisliukai, kuriuos išsaugojo tėvai, o jiems perdavė močiutė. Trapūs, šiek tiek netobuli, bet pilni istorijų. „Man šie žaisliukai – ne nostalgijos demonstravimas, o ryšys. Su šeima, su laiku, kai Kalėdos nebuvo turinio vienetas ar balsavimo objektas“, – sako jis. Būtent todėl namuose kol kas nėra pagrindinės eglės. Ji atsiras tik prieš pat Kūčias – maža, gyva, be didelio triukšmo. Nes, pasak Edvardo, švenčių nesinori skubinti.
Be „eglučių kovų“ ir balsavimų
Ypatingą ironiją jam kelia kasmetinės „eglučių kovos“, į kurias įtraukiami didieji miestai, aikštės ir portalų skaitytojai. „Man kasmet neskanu tai stebėti. Tikrai nereikia dar vieno balsavimo, dar vienos lentelės, dar vieno nugalėtojo. Juk gražiausių metų švenčių laukimas yra apie susikaupimą, padėką, atleidimą. Ne apie blizgantį šurmulį“, – atviras TV laidų ir filmų kūrėjas. Anot jo, tam šurmulio laikui yra Kalėdos ir Naujieji metai. O adventas – visai apie ką kitą.
Pamoka iš per anksti papuoštos eglės
Sprendimas neskubėti nėra atsitiktinis. Jį sustiprino ir viena pamokanti patirtis, kai dar prieš kelerius metus gruodžio pradžioje žurnalisto namuose atsirado draugų padovanota beveik 2,5 metro aukščio eglė. „Atrodė išties įspūdingai. Bet kuo viskas baigėsi? Dar prieš Kalėdas ji buvo sudžiūvusi, nubyrėjusiais spygliais ir labiau priminė šventines pakasynas nei naujo lapo atvertimą“, – juokiasi jis. Nuo to karto taisyklė aiški: eglė – tik tada, kai jai laikas.
Tradicijos, kurios nesensta
Šis požiūris turi šaknis E. Žičkaus vaikystėje. Tėvų namuose žaliaskarė buvo ir tebėra puošiama tik Kūčių rytą – visiems drauge. „Gal su metais tampu sentimentalesnis, bet noriu šią tradiciją išsaugoti. Ji man daug svarbesnė nei bet kokia dekoravimo tendencija“, – prisipažįsta žinomas žurnalistas.
Džiaugiasi Edvardas ir tuo, kad jo vizijai pritarė bičiulės – landšafto dizainerė Rasa Markevičiūtė ir floristė Inesa Borkovska. Būtent jos padėjo namus „pajaukinti“ taip, kaip norėjosi – natūraliai, gyvai, be rėksmingo spindesio.
Dovanos, kurios nesibaigia išpakavimu
Pastaraisiais metais keičiasi ne tik TV laidų vedėjo požiūris į namų puošimą, bet ir į dovanas. Vietoje materialių, greitam vartojimui skirtų ar tiesiog mandagiai nereikalingų daiktų, čia vis dažniau dovanojamas laikas. „Jau kelerius metus sąmoningai renkuosi ne daiktus, o patirtis. Kviestinės vakarienės, šventiniai koncertai su šeima ar draugais, ilgi pokalbiai prie stalo, kartais – tiesiog kokybiško kino vakarai namuose“, – pasakoja E. Žičkus.
Tokios dovanos netelpa po egle, jų neįmanoma nufotografuoti ar išrikiuoti „Instagram“ karuselėje, bet jos turi vieną esminį privalumą – jos lieka atmintyje.
„Laikas yra brangiausia, kuo galime dalytis. Ne dar viena žvakė, ne dar vienas megztinis ar kojinės, o buvimas drauge. Man atrodo, kad tai ir yra tikroji švenčių prasmė“, – sako pašnekovas, drąsiai nepasiduodantis kalėdinei karštinei.