Svečias dalijosi mintimis ir apie tai, kaip jo gyvenime atsirado bitininkystė, kodėl muzikos akademijose kartais atsiduria ne itin gabūs studentai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kalbėdamas apie savo aistrą bitininkystei, V. Lukočius prisiminė, kaip jį užbūrė kompozitorius Algirdas Martinaitis.
„Čia per muziką, per Algirdą Martinaitį, Marcelijaus brolį. Kai atvažiavau pas jį, aplankėm bites ir jis mane taip pribūrė. Jis man rodė, o aš žiūrėjau, kaip į kokį nors Rembranto paveikslą ir susirgau. Tiesiog užsinorėjau. Už mėnesio aš iš kaimyno už puslitrį pasiėmiau seną, sukriošusį aviliuką, be bičių“, – pasakojo Vytautas, šiuo metu turintis du avilius.
V. Lukočius bijo gražuolių: lengva pasikabinti ant blizgučių I
Televizijos žiūrovams Vytautas puikiai pažįstamas ir kaip įvairių projektų komisijos narys. Darbą komisijoje Vytautas pradėjo dar projekte „Auksinis balsas“, kuriame teko ir diriguoti, ir komentuoti. Tačiau sėdėti komisijos kėdėje jam visada yra nemenkas iššūkis.
„Sunku yra todėl, kad visų pirma, tu turi pagauti tą nuotaiką, tu turi būti galbūt net ir kritiškas, bet kartu ir įdomus, ir suprantamas. Jeigu mes pradėsim savo kalba kalbėt, tai tikriausiai žmonės išjungs ir perjungs kitą kanalą“, – juokėsi V. Lukočius.
Susiję straipsniai
Vytautas laidoje „Šeškinės 20“ prisiminė ir senus laikus Kauno muzikiniame teatre, kai orkestro nariai rasdavo būdų neatsilikti nuo sporto naujienų.
„Anksčiau ir „Šilelį“ Kauno muzikiniame teatre žiūrėdavo orkestro ložėj, todėl, kad „Žalgiris“ žaidžia. Yra melodramos, šnekamieji tekstai, pavyzdžiui, operetėje ar miuzikle, ir ten kokia 15 minučių niekas nevyksta, tau groti nereikia. Tai tu ten ir žiūri. Arba pusė orkestro išeina, paskui sugrįžta“, – atviravo dirigentas.
Atsakydamas į klausimą, ar tiesa, kad orkestrui nereikalingas dirigentas, V. Lukočius taip pat buvo atviras.
„Aišku, tiesa. Yra kūrinių, kurie turi savo tempo ritmą, kaip, pavyzdžiui, koks Mocartas, Bethovenas. Yra pirmas smuikininkas, kuris užsimoja ir visi groja. Kitas dalykas, kad dirigentas šitoj situacijoj arba jis gali kažką toje muzikoje duoti, inspiruoti, arba jis nieko negali duoti. Neduok Dieve, pasitaiko blogas dirigentas, kuris neturi jokio impulso, jokios emocijos“, – subtilybes dėstė maestro.
Kalbėdamas apie šių laikų muzikos pasaulį, Vytautas Lukočius buvo negailestingas švietimo sistemai. Jo teigimu, į akademiją priimami beveik visi dėl vadinamojo krepšelio.
„Pas mus yra kaip ir visur. Yra ir talentingų, yra taip pat ir nemuzikalių muzikantų, deja, ir antiritmiškų, ir negabių, todėl, kad mes dabar turim tokią krepšelinę švietimo sistemą. Tai mes į muzikos akademiją, nemeluosiu – priimam visus, nes jie su savimi atsineša krepšelius“, – apie muzikantų įvairovę pasakojo dirigentas.
Maestro neslėpė, kad klaidų scenoje pasitaiko ir jos yra neišvengiamos, tačiau svarbiausia mokėti jas pripažinti.
„Aš manau, mes visi darome klaidų. Ir suklystame, ir kažko neišmokę būname, ir kažko nepasižiūrėję, bet svarbiausia, jeigu suklysti, pasakyti, kad suklydai ir atsiprašyti, nes dažniausiai būna iš mūsų sovietinio tarybinio palikimo, kad suklydai ir rodai pirštu į kitą: „Tu ką čia groji?!“. Ir tada yra negražu, nes visi mato, kad suklydai tu, bet apkaltinai kitą“, – teigė Vytautas.
Galiausiai V. Lukočius pasidalino ir įspūdžiais iš „Didžiojo chorų mūšio“, kur didžiausią įspūdį jam palieka ne choristų vokaliniai sugebėjimai.
„Visada labai jaudinuosi, ypač, kai atvažiuoja tokie neprofesionalūs kolektyvai, bet šokis ypač mane jaudina, nes daininga Lietuva, visi dainuoja puikiai“, – sakė jis.
Daugiau apie bitininkystę bei kokių kuriozinių situacijų teko patirti Vytautui Lukočiui, galite išgirsti jau šį trečiadienio vakarą 20 val. laidoje „Šeškinės 20“ per LNK.