Kai būdamas jaunuoliu savo norą pasisakė mamos draugei, ši nuo tokios minties atgrasė. „Mamos draugė, kuri tuo metu dirbo Jaunimo teatre, sakė: „Čia dabar kas per nesąmonė? Aktoriaus karjeros pradžioje vaidinsi vaikus, paskui ilgai sėdėsi ant suolo, lauksi vaidmens, kol pradėsi vaidinti senius?“ – pokalbį apie aktorystę prisiminė A. Giržadas. – Bandžiau kažkokius garsius pavyzdžius, kaip Robertą De Niro vardinti. O ji man: „Ša, ša, ša, neskraidom po dangų, grįžtam į Lietuvą“. Nei senių, nei vaikų A. Giržadas vaidinti nenorėjo ir nusprendė – jei ne scena, tuomet televizija.
Dabar eteryje, prieš kameras, Audrius Giržadas jaučiasi kaip žuvis vandenyje, tačiau vis dar pamena pirmąjį filmavimą. „Sėdėjau ir man akiniai rasojo iš nervų. Mes turėjome iš karto stabdyti filmavimą. Aš turėjau servetėlę ir vis valiausi ir valiausi... Visas kračiausi.
Naktimis nemiegodavau: ir redaktorius šokdindavau, ir skaitydavau dar papildomai, ko tiktai nori, apie tuos pašnekovus. Man vis atrodė, kad aš nežinau, neturiu ko paklausti, vis teškenuosi paviršiais. Na, paskui atsipalaiduoji ir supranti, kad laida ir yra ne į gylį, o tiesiog paplepėti“, – atviravo žinomas televizijos veidas.
Dž. Siaurusaitis – apie laukinius TV laikus, vaidmenų šleifą ir kivirčus su žmona
Nesėkmingas bandymas palikti televiziją
A. Giržadas „Kamantinėjimuose“ prisipažino, jog buvo sumanęs televiziją palikti ir nuėjo į darbo pokalbį komunikacijos agentūroje.
Susiję straipsniai
„Įmonės vadovas mane išklausė. Man atrodė, kad teisingai atsakiau į visus klausimus, nes labai ruošiausi pokalbiui. Jis, mane išklausęs, pasakė: „Audriau, nė už ką netikiu, kad jei rytoj gausi kažkokį didelį televizinį projektą, tu neapsisuksi ant kulno ir negrįši į tą televiziją“, – pokalbį su komunikacijos įmonės vadovu prisiminė televizijos senbuvis.
Giržadas sako tuomet pats tikėjęs ir būsimą darbdavį įtikinėjęs, kad apsisprendimas tvirtas. Įmonės vadovas įtikinėjimams nepasidavė ir vis grįždavo prie to paties klausimo.
„Aš užtikrintai vėl pasakiau, kad tikrai mano sprendimas tvirtas, ir aš pasiryžau keisti savo gyvenimą. Po savaitės gavau pasiūlymą rengti žaidimą „Kas laimės milijoną?“, – savo istorija dalijosi A. Giržadas.
Pažadas keisti gyvenimą iškart pasimiršo.
„Ir aš, net neprisiminęs to pokalbio, nėriau stačia galva. Linkėjimai vadovui. Jis permatė mane kiaurai“, – apie vienintelį bandymą palikti televiziją pasakojo A. Giržadas.
Nenuspėjama „Eurovizijos“ sėkmės formulė
Aurimo Kamantausko kamantinėjamas pašnekovas išsidavė, kad per tiek metų rengiant „Euroviziją“ taip ir nesužinojo, ko reikia, kad atlikėjas iš konkurso grįžtų nugalėtoju. „Jeigu kas nors žinotų! – atsidūsta prodiuseris. – Čia kaip ir tas klausimas, kas yra meilė.“
Tačiau A. Giržadas labai gerai žino, ko nereikia daryti. „Aš penkiolika metų „Eurovizijoje“. Tokių dinozaurų kaip aš ten jau yra tiktai ant vienos, na, gerai, ant dviejų rankų suskaičiuoti, – sako A. Giržadas. – Ir visom progom visiems sakau: jeigu jums atrodo, kad „Eurovizija“ yra ištisinis vakarėlis ir mes ten tik tūc, tūc ir party, galvokite iš naujo.“ Anot pašnekovo, šalių delegacijos jau seniai nebeorganizuoja didelių vakarėlių, bet dalyviai susibendrauja ir randa progų pasilinksminti privačiai.
„Jie susiorganizuoja dalyvių vakarėlius, susidraugauja, tai yra smagu. Bet visuomet įspėju – jeigu jūs šėlsit pirmą savaitę ir galvojat, kad antrą jau susiimsit – nieko nebus. Va tada ir pajusite, kad jėgos baigėsi. Ir taip tikrai yra buvę. Dramų prieš pat išeinant į sceną įvyksta vos ne kas antrus metus.“, – kasmet vis naujus dalyvius įspėja „Eurovizijos“ dinozauru save vadinantis A. Giržadas.
Pašnekovas iš patirties žino, jog papildomą įtampą atlikėjams kuria ir interneto komentatoriai, kurių atsiliepimus skaito visi dalyviai. „Ir tas žiauriai deda per smegenis, prasideda nemigos, nervinė įtampa, o kartais tai netgi baigiasi balso dingimu scenoje. Taip irgi yra buvę“, – prisimena A. Giržadas.
Dainas pateikia paskutinę minutę
Per 15 metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos organizatoriai jau beveik susigyveno su mintimi, kad dalyviai konkursui, kaip ir studentai egzaminui, ruošiasi paskutinę minutę.
„Dalyviai dažnai dainas atneša paskutinį vakarą prieš lipdami į sceną. Ir ne tik naujokai, galiu drąsiai pasakyti, – neslepia pašnekovas. – Kai manęs klausia, kodėl jūs sudėjote visus stipriuosius į vieną pusfinalį, aš tik tyliu dantis sukandęs, kad garsiai nepavardinčiau žiniasklaidai, kurie iš jų į repeticiją atėjo vos ne su daina atmintuke.“,– atvirauja pašnekovas.
Nemenkas „Eurovizijos“ atrankų organizatorių galvos skausmas ne tik Lietuvoje – sukčiavimas balsuojant. Organizatoriams teko sukti galvas, kaip kovoti su telefoniniais sukčiais. A. Giržadas patvirtina, kad „Eurovizijos“ atrankoje tokių yra.
„Jeigu tu dabar atsidarytum savo kontaktų sąrašą telefone, kuris tikrai yra labai didelis, kiek ten atsirastų žmonių, kurių telefonų numeriai eina vienas paskui kitą? Nebūtų tokio. Kai tu staiga balsuojant pamatai tokius stulpelius, tai klausimų, aišku, iš karto kyla.“ Nacionalinės atrankos organizatoriai tikėjosi, kad įvedus telefonų kortelių registraciją, bandymų sukčiauti stipriai sumažės. „Pasirodo, pastangos ir norai laimėti yra tokie dideli, kad tai netrukdo žmonėms“, – atviras A. Giržadas.
„Eurovizijos“ strategas nuramina: „Mes labai dėmesingai žiūrėjome, kas vyksta. Sustabdėme balsų skelbimą ir peržiūrėjome visus telefoninius balsus. Tuos, kurie aiškiai indikavo, kad tai organizuotas balsavimas, nurėžėme.“
Ne gėjų, o šeimų renginys
Nusistovėjęs mitas, kad „Eurovizija“ yra gėjų Kalėdos, anot A. Giržado, subliuško.
„Kaip parodė tarptautiniai tyrimai, „Eurovizija“ yra visiškai šeimos renginys ir jį daugiausia žiūri žmonės šeimomis“, – kalbėdamas su renginių ir paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė nacionalinės atrankos architektas.
Anot jo, įspūdis, kad tai gėjų renginys, galėjo susidaryti dėl žiūrovų pomėgio į renginį puoštis ekstravagantiškai.
„Anksčiau mes eidavome pasižiūrėti prieš finalą į ateinančią publiką, ten būdavo toks karnavalas... Ne tik gėjai – ir šeimos eidavo apsirėdžiusios įvairiausiais kostiumais ir kuo tiktai nori.“, – pasakoja „Eurovizijos“ senbuvis.
Tradicija ekstravagantiškai puoštis tarp žiūrovų jau išblėso.
„Tų įspūdingai atrodančių žmonių publikoje pamatai vos vieną kitą. Tai tiesiog yra įprasta publika, kuri galbūt turi daugiau gėjų vėliavėlių. Bet tai yra, kaip aš sakiau, ryškiausiai matoma publikos dalis ir garsiausiai diskutuojanti. Kartais man atrodo, kad jie patys sau yra svarbesni tame procese negu pati „Eurovizija“, – ironizuoja A. Giržadas.