Siaubo realybės šou dalyvė Vilma: viena naktis privertė pašokti iš lovos

Vilma prieš kameras stovi jau ne pirmą kartą. Nors ji – mėgėja, ne vienerius metus dalyvauja kino filmavimuose ir dirba profesionaliose aikštelėse. Vilma pasakoja, kad šį kartą sprendimas dalyvauti realybės šou projekte „Belvederio prakeiksmas“ buvo spontaniškas.

„Daugybę metų vaidinu kino masuotėse ir stebiu, kaip gimsta filmai. Tačiau ilgainiui atsirado noras išbandyti daugiau nei epizodinius vaidmenis – norėjosi ne tik stovėti fone, bet ir turėti savo tekstą. Taip pat ir su dalyvavimu laidose – norėjosi tapti ne tik žiūrove, bet ir dalyve“, – sako ji.

Tad pamačiusi kvietimą registruotis į siaubo realybės šou, ji ilgai nesvarstė. Dalyvaudama pirmajame atrankos etape Vilma vis dar nesitikėjo, kad pavyks įveikti visus etapus.

„Galvojau: jeigu pavyks – bus smagu, bet jeigu ne – irgi gerai. Tačiau eidama iš vieno atrankos etapo į kitą ir galiausiai sulaukusi sveikinimo laiško labai apsidžiaugiau“, – pasakoja Vilma ir priduria, kad šis projektas suteikė progą išbandyti save dalyvės amplua.

Vos atvykus į dvarą dalyvių laukė pirmieji iššūkiai – visi gyveno bendrame kambaryje be langų, laikrodžių ir telefonų. „Laikas dvare tarsi sulėtėjo. Viso projekto metu buvo beveik neįmanoma suprasti, koks paros metas“, – prisimena Vilma. Pasak jos, vieninteliu laiko orientyru tapo maistas.

„Suprasdavome tik tiek – dabar pusryčiai arba vakarienė“, – juokiasi Vilma. Izoliacija nuo išorinio pasaulio ir jų apgyvendinimas viename kambaryje dalyvius suartino, konkurencingoje aplinkoje vieni kitiems tapo atrama.

„Neturėjome daugiau ką veikti laisvu metu, todėl nuolatos bendravome. Užduočių metu vieni kitus palaikydavome, – nors Vilma neslepia, kad laimėti norėjo kiekvienas, – tačiau svarbiausia – dalyvauti ir save išbandyti“, – sako Vilma.

Vilma juokiasi, kad žaidimas prasidėjo dar nespėjus įjungti kamerų – vos įžengę į dvarą dalyviai ėmė studijuoti ant sienų esančius ženklus ir svarstyti, ar tai nėra pirmoji projekto užuomina. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, „pirmoji užuomina“ greičiausiai buvo tiesiog vandalų palikti ženklai.

Dalyvė pasakoja, kad Belvederio dvaras alsavo savo istorija, pergyventais laikais ir jį lankiusiais žmonėmis. Aplink tvyrojusi paslaptis augino dalyvės smalsumą: „Kas bus toliau? Ką dar pamatysime?“.

Vilma atvirauja, kad naktimis dvaras atgydavo garsais, tačiau nuovargis nugalėdavo smalsumą. Išskyrus vieną kartą. „Staiga kažkas sprogo. Aš net nesupratau, kaip pašokau iš lovos – tai buvo grynas išgyvenimo instinktas net miegant“, – prisiminus tą nakties išgąstį, Vilmos širdis vėl pradeda plakti greičiau.

Projekte nestigo iššūkių, tačiau Vilma įvardija tik kelis, ją labiausiai paveikusius: kirmėlės, šliužai, tarakonai ir komandos nario pagalbos šūksniai. „Atėjau užrištomis akimis, dar nespėjus susigaudyti kur esu, buvau pasodinta prie stalo atlikti užduotį. Man nebuvo galima atsisukti, nors už nugaros, mano komandos narys: nuolatos aikčiojo, šūkavo – buvo kankinamas. Mano užduotis buvo knygoje rasti tinkamus žodžius – knygoje, kurioje vien žodžiai, – juokiasi Vilma, bet surimtėja prisiminusi. – Tas jausmas, kad kažkas už nugaros vyksta nemalonaus, o tu nežinai kas ir negali padėti – buvo pats baisiausias.“

Tačiau Vilma nepasidavė baimei ir stengdamasi laikytis taisyklių atliko užduotis iki galo. Paklausta, kas jai padėjo nugalėti baimes, atvirauja: „Pinigai ir nusiteikimas, kad aš galiu. Juk to ir atėjau į šį projektą – išbandyti save.“

Laikas be telefono, laikrodžio ir išorinio pasaulio Vilmai pažadino seną pomėgį – kurti eiles. Tiesa, dvare dalyviai turėjo tik vieni kitus, iššūkius ir lovas – tačiau dvare nebuvo nei popieriaus, nei rašiklių. Todėl grįžusi namo Vilma čiupo užrašinę ir įamžino savo įspūdžius poezijos kalba:

Belvederio paslaptis, kaip juoda, tamsi naktis.

Į dvarą kelias sudėtingas, kiek klastingai pavojingas.

Keletas didvyrių slapta, sumąstė apsilankyti jame.

Vaiduokliai ten skraido šalti, tik naktimis kažkas trankos pikti.

*

Didelis paveikslas kambary, visiems išliks ilgam atminty.

Daug ten menių, kambarių, slepiančių istorijų gilių. Ilgi koridoriai rūsių, tamsos turintys kerų,

Vingiuoti ir klaidingi, kartais netgi šiurpulingi.

*

Tik kai apsipranti, tai supranti, kad ten gyvent visai gali.

Su vaiduokliais susidraugausi ir ramiai ten karaliausi.

-Vilma Kaukarienė.

Vilma paklausta, ką jai reiškia „Belvederio prakeiksmas“, atsako filosofiškai.

„Tarsi prakeiksmas išgyventi viską realiame pasaulyje. „Belvederio prakeiksmo“ realybės šou, savo kančia žiūrovui sukurti malonumą“, – šypsosi Vilma.

Kartais tam, kad patirtum nuotykį, tereikia vieno sprendimo – nustoti dvejoti. Vilmos istorija tai įrodo: kartais siaubas gali virsti kūryba, o baimė – eilėraščiais.

Pirmasis siaubo realybės šou – jau ekranuose!

„Belvederio prakeiksmą“ žiūrėkite šeštadieniais 21 val. per Delfi TV.