Kino dramos „Nuodas“ režisierius R. Kuliūnas scenarijų filmui parašė pagal Šveicarijoje gyvenančios rašytojos Ilonos Madelaine to paties pavadinimo bestselerį. Filme pasakojama apie iš Šveicarijos į Lietuvą grįžusią Elzę. Atokiame Dzūkijos kaime ji ieško įkvėpimo kurti, tačiau atranda meilę.
Paskui meilę atseka ir Elzės praeitis. Merginą persekioja buvęs mylimasis, kurį ir vaidina K. Cicėnas. Jo herojus – nepatogus, aštrus, net atstumiantis, bet tuo pačiu – nelaimingas ir pažeidžiamas.
Beatrich – apie tai, kodėl buvo dingusi iš viešumos, neišpildytą tėvų svajonę ir meilę
– Ne vienas aktorius yra sakęs: atlikau darbą ir pamiršau. Vis dėlto po kiekvieno spektaklio, filmo neabejotinai lieka jausmas. Kas liko po „Nuodo“?
– Kvietimas filmuotis Roberto režisuotame filme man buvo netikėtas. Pradėdamas filmuotis nelabai žinojau, ko tikėtis. Scenarijų perskaičiau, namų darbus padariau, bet vis dėlto man tai – neįprastas kinas. Kaip bebūtų, šiokia tokia atskirtis egzistuoja – pramoginis kinas ar meninis kinas, rimtasis teatras ar ne toks rimtas. Tačiau į kiekvieną pasiūlymą žvelgiu atvirai, stengiuosi į lentynėles nedėlioti ir nebūti kategoriškas.
Susiję straipsniai
Vytautą pažinojau, su Jurgita susipažinau ir, nors prieš filmavimų pradžią turėjau šiek tiek skepsio, darbas buvo rimtas ir labai įdomus. Rami atmosfera filmavimo aikštelėje, komanda dirbo vieningai, siekdama tikslo, jokio perdėto skubėjimo, jokios kino mašinos. Kadangi filme yra smurto scenų, daug repetavome su kaskadininku, tai profesionalu. Žodžiu, liko geras kūrybos jausmas, gražūs prisiminimai.
– Pagrindinė filmo herojė išsirenka vyrus, kurie išvaizda labai panašūs, tačiau jų požiūris į moterį, jausmų supratimas kardinaliai skiriasi. Tu tapai blogiuku...
– Man patinka ne herojiniai vaidmenys. Džiaugiuosi, kad kūrėjai mane mato įvairiai, nededa štampo. Mano personažas, buvęs pagrindinės herojės vaikinas, nors ir mėgsta kontroliuoti, yra savaip nelaimingas – išgyvena asmeninę krizę ir dėl to kaltina aplinką, o ne save. Gana įprasta formulė.
– Ar, kurdamas vaidmenį, atsigręžei į savo išgyvenimus?
– Mano gyvenime tokių momentų nebuvo. Man atrodo, mes, aktoriai, kuriame personažus ieškodami atspindžių tikruose įvykiuose ar žmonėse. Jei nerandame to savo gyvenime, ieškome kituose, perskaitytose knygose, matytuose filmuose. O čia yra visko – agresijos, konfliktų, pykčio, savo klaidų nepripažinimo. Sudedi tuos atspindžius į vieną dėlionę ir ją išdidini, nuspalvini, sutirštini.
Aš negaliu visiškai pateisinti savo personažo, man atrodo, kad jis labai kenčia, yra atsidūręs itin prastoje situacijoje. Nesistengiu jo pamilti, tik ieškau priežasčių, kad galėčiau suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Man tiesiog patinka kūrybos procesas, ypač jei dirbame kartu su kitais aktoriais. Tai lyg šokis, kuriuo gali mėgautis.
– Apie tave sako, kad esi būsima lietuviškų komedijų žvaigždė. Ar jauti, kad pastaruoju metu tavo karjeroje randasi ne tik ryškių vaidmenų spektakliuose, meniniame kine, bet ir žiūrovų pamėgtose komedijose?
– Anksčiau buvau kur kas labiau susikoncentravęs į savo aplinką, savo profesinį burbulą, man patiko tas šešėlis – dirbau meniniam teatre, kurio auditorija gerokai siauresnė. Tačiau pastebėjau, kad kažkas keičiasi, atsirado santykis su platesne žiūrovų auditorija, o aš pats saugiau atsiveriu tam naujam pasauliui. Matyt, vėliau, atsisukęs atgal, galėsiu pamatyti, ar tai išties buvo mano laikas. Kol kas mėgaujuosi tuo, kas vyksta, ir man smagu.
– Turbūt aktoriui nei geri, nei prasti vaidmenys neegzistuoja, o gauti vaidmenį – geriau nei jo negauti...
– Mes kartais pasikalbame, ar verta vaidinti viename ar kitame projekte, bet iš tiesų aktoriaus juk toks darbas – vaidinti.
Teatre spektaklio sėkmė labai priklauso nuo aktoriaus. Vos tik prasideda veiksmas, imi valdyti situaciją, funkcionuoti. Kine aktorius – mažesnis sraigtelis, gali suvaldyti savo vaidybą, bet ne montažą. Nuo aktoriaus priklauso tai, ką jis sukurs, nuo operatoriaus – ar jis pačiups, ką aktorius sukūrė, nuo režisieriaus – ar jis valdo istoriją, ar mato pradžią ir pabaigą, ryšius tarp mažų filmo dalelių.
Teatre aš intensyviai dirbu nuo Muzikos ir teatro akademijos laikų, vaidinti profesionaliajame teatre pradėjau nuo antrojo kurso. Mano kursiokai vis eidavo į kino bandymus – pas vieną režisierių, pas kitą, o kvietimų negaudavau. Buvau netgi pradėjęs manyti, kad kinui netinka mano psichofizika, organika. Galvojau, gal esu teatrinės prigimties, kinas – ne man. Viskas tęsėsi iki tol, kol Marija Kavtaradzė nepasiūlė vaidmens savo filme „Tu man nieko neprimeni“. Galiu sakyti, kad mano kino kelias nuo to vaidmens ir prasidėjo.
– Ar tave vis dar vadina jaunuoju aktoriumi, ar jau esi perkopęs šią ribą?
– Nebesijaučiu jaunosios kartos aktoriumi, matau, kad į teatrą ateina vis jaunesni ir jaunesni, su jais dirbu. O dirbdamas suprantu, kad mes pasaulį matome jau truputį kitaip.
– Ar tai, kad daraisi vyresnis, veikia tavo santykį su romantinėmis komedijomis? Ar jauti, kad dalykai, kurie atrodė banalūs, pradeda jaudinti?
– Negalima teigti, kad jausmai, meilė, romantika yra primityvu. Šiandien gali justi, kad visuomenė apie intymius dalykus pradėjo kalbėti laisviau. Turėjome kada nors pajudėti iš baimės atsiverti, bijojimo rodyti šviesius, gražius dalykus. Rodos, esame įpratę prie prastų patirčių – jei atsiveri, tampi pažeidžiamas.
Mes, mūsų visuomenė stipriai pajudėjome į priekį – ir dvasiškai, ir kultūriškai, labiau pasitikime savimi. Ir mums labai reikia romantinių filmų apie meilę, tik mes šiek tiek vėluojame.
– Ar dabar myli?
– Gyvenu ramiai, nesusitikinėju, dabar – toks etapas.
– Turbūt iš kiekvieno gyvenimo galima būtų sukurti romantinį filmą? Kaip galėtum pavadinti savąjį?
Mano romantinis filmas pasakotų apie meilės ir romantikos paieškas. Tačiau jeigu tame filme įvyktų bėdų su santykiais, tai būtų apie mano herojų.
– Ar dalyvauji savo filmų premjerose?
– Tobulas premjeros vakaras yra tas, kai esi laisvas, gali dalyvauti premjeroje, bet pasirenki neiti, o su komanda susitinki po premjeros vakarėlyje. Aptari emocijas, įspūdžius, o žiūrėti į save ekrane man yra tikra kankynė.
R. Kuliūno romantinė erotinė drama „Nuodas“ – visuose Lietuvos kino teatruose. Vaidina J. Jurkutė, V. Rumšas jaunesnysis, K. Cicėnas, Vitalija Mockevičiūtė, Milda Noreikaitė, Milda Gecaitė. Prodiuseriai – „Vabalo filmai“. Filmas rekomenduojamas nuo 16 metų.