Studijoje – legendos, kurias pažįsta visi: ir tėvai, ir vaikai, ir seneliai. Jų dainos virto šlageriais ir hitais, tačiau už scenos slypi visai kitokia kasdienybė – su rūpesčiais, nusivylimais ir netikėtais gyvenimo posūkiais.
„Tie laikai, kai gatvėje vaikai dainuodavo tavo dainas, praėjo. Dabar greičiausiai selfio prašo. Turguje atpažįsta. Bet jeigu duoda dovanų – susimoku, nes vertinu jų darbą“, – sako legendinis dainininkas Stepas Januška.
Ne ką mažiau žemišką realybę atskleidžia ir Edmundas Kučinskas. „Einu kiekvieną dieną į parduotuvę ir šiukšles išnešu, nesijaučiu įžymybė. Bet turiu prisipažinti, kad malonu, kai paprašo nusifotografuoti. Prieš kelerius metus skeptiškai žiūrėjau į „Facebook“, bet dabar susikūriau paskyrą – gyveni ir mokaisi. Už 5 eurus užsisakai koncertų reklamą – ir didelis poveikis. Tik prisipažinsiu, „Facebookas“ juodas darbas“, – pasakoja jau 18 tūkstančių sekėjų subūręs atlikėjas.
„8 kambarys“ narys D. Alejūnas – apie netikėtą šlovę instagrame, svajonių namus ir meilę
Gyvenimas ne visada lepino – teko suktis kaip išmanant. Stepas Januška prisimena laikus, kai pragyventi buvo itin sunku: „Prisipirkome muilo, šampūno, segtukų ir važiavom į Lenkiją prekiauti. Net Kuboje bandėm prekiauti – supratom, kad turim talentą, pardavėm viską, netgi nešiotus rūbus, pradedant kojinėmis ir baigiant apatiniais. O, sako, su kojinėmis su skylute? Bet nieko tokio, namuose susisiūsim.“
Panašios patirtys neaplenkė ir E. Kučinsko. „Braškes rinkau, agurkus skyniau, ir džinsus pardavinėjau. Reikėjo kažkaip suktis. Džinsais Sovetske prekiavau. Būdavo lietuvių daug – eina ir atpažįsta, nejauku būdavo“, – atvirauja jis.
Susiję straipsniai
Apie nelengvą kelią kalba ir džiazo atlikėja Neda Malūnavičiūtė: „Mano karjera prasidėjo laisvoje Lietuvoje, dešimtas dešimtmetis buvo labai sunkus. Teko groti vakarais ir už nedidelius pinigus džiazą. Visą gyvenimą uždirbu tik iš koncertų – nieko nedėstau ir niekur nesu dirbusi. Apie planą B – neklauskite, daugiau nieko nemoku.“
Dar dramatiškesnius laikus prisimena Česlovas Gabalis: „Atlyginimai buvo maži, net padirbėjau inkasatoriumi, vienu metu trijuose darbuose dirbau – grupėje „Oktava“, Lietuvos viešbutyje ir inkasacijoje. Už pasirodymą gaudavau 20 litų. Nueini pas kaimyną pasiskolinti dar 20 litų ir nuperki valgyt vaikui. O kitą dieną iš kito kaimyno pasiskolini. Kai Žilvinas Žvagulis pasiūlė vykti į JAE, nusispjoviau ir išvažiavau – siųsdavau vokelius namo.“
Tuo metu Egidijus Sipavičius šiandien gyvena visai kitu ritmu, jo žmonės klausia, ar jis dar dainuoja, ar tik avis augina. „Avys yra hobis – reikia tik šieno duoti. Tai džiaugsmingas buvimas fantastiškoje aplinkoje be triukšmo, bruzdesio. Turiu apie 20 avių, 20 vištų, mažą ūkį – tokia miniatiūrinė pramoga. Gal kam kiaušinių?“ – „KK2 penktadienio“ studijoje svečių klausė dainininkas.
Šį vakarą „KK2 penktadienyje“ 19.30 val. per LNK – atviri pasakojimai apie tai, kas slepiasi už legendinių dainų: apgavystes, veidmainystes, užkulisius ir tikrąją šlovės kainą.