Praėjusį sekmadienį per vieną Lietuvos televiziją parodyta kultinė „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai” buvo žiūrimesnė negu muzikos apdovanojimai M.A.M.A.
Šį sekmadienį televizijos žiūrovai išvys kitą rusų režisieriaus Leonido Gaidajaus istoriją apie Šuriką „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai”, kuri išgarsino ir armėnų aktorių F.Mkrtčianą.
Tačiau, skirtingai nei komedijos, kuriose vaidino F.Mkrtčianas, jo asmeninis gyvenimas nebuvo linksmas.
Frunzikas buvo dar vaikas, kai jo tėvą suėmė išeinantį iš fabriko: abi jo kojos po kelnėmis buvo apvyniotos ką tik išaustu audiniu. Taip jis stengėsi išmaitinti savo vaikus.
Už dešimt metrų audinio vyrą dešimčiai metų išsiuntė į vieną Uralo lagerių. Iš ten jis grįžo jau sunkiai sergantis, ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jo žmona liko viena su keturiais vaikais.
„Ir kaipgi aš jus visus išmaitinsiu?” – vaikų paklausė Frunziko motina.
„Argi tu viena? Šeimoje dar liko vyrų!” – ramino ją 14-metis Frunzikas.
Frunziko santykiai su mama buvo labai artimi.
Bet dėl buities Frunzikas niekada nesuko sau galvos – kartais jo šaldytuve būdavo tik brinzos ir krapų.
Kai jis jau buvo žinomas aktorius, visiems atrodė, kad F.Mkrtčianas ištraukė laimingą loterijos bilietą. Gyvenimas Armėnijos sostinėje Jerevane, pagrindiniai vaidmenys teatre, kine ir didžiulis populiarumas.
Negalėjo jis skųstis ir moterų dėmesiu. Manydamas, jog didžiausias jo turtas – nosis, Frunzikas nusprendė, kad ji turi priklausyti visiems.
Todėl užsakydavo vizitines korteles, ant kurių viena linija nurodydavo savo armėnišką profilį, – jas dalindavo visiems.
F.Mkrtčiano nosį buvo galima rasti beveik kiekvieno Jerevano gyventojo kišenėje. Aktoriaus parašas taip pat grakščiai atkurdavo pagrindinę jo autoportreto dalį – nosį.
Būsimoji aktoriaus žmona Donara į Jerevaną atvyko iš Leninakano kaip ir Frunzikas.
Donara ruošėsi stoti į teatrinio meno mokyklą ir paprašė padėti.
Kai Donara įstojo, Frunzikas suprato, kad nori ją matyti kasdien, ir pasiekė, jog ją priimtų teatro, kuriame jis dirbo, vyriausiasis režisierius.
Abu iškart gavo pagrindinius vaidmenis viename spektaklių. Scenoje Donara ir Frunzikas vaidino įsimylėjėlius, o už teatro durų irgi nebegalėjo atsikratyti šio vaidmens.
Kai per vestuves jauniesiems šaukė „Karti, karti degtinė karti!”, Donara bučiavo vyrą į nosį.
Smulkutė Donara, kuri buvo už Frunziką jaunesnė 15 metų, beveik motiniškai žiūrėjo į jo išdaigas.
Jauna šeima įsikūrė bute Jerevano centre. Netrukus Donara pranešė vyrui džiugią žinią: ji laukiasi! Šventė visas teatras! Frunzikas tryško laime: jis mylėjo vaikus ir su jais greit rasdavo kalbą.
Bet kai gimė duktė, aktorius griebėsi už galvos. Jis buvo pasiryžęs dukteriai atiduoti viską, tik ne savo nosį, – tokios mergaitei nereikia.
Laimė, dukrelė Nune buvo gražuolės Donaros kopija.
O sūnus Vazgenas iš tėvo paveldėjo sugebėjimą piešti. Frunzikas su Donara laimingai pragyveno dešimt metų.
Bet Donara netikėtai susirgo. Ji pradėjo kamuoti namiškius keistais įtarimais: kartą iš sūnaus rankų pagriebusi sumuštinį pauostė ir pasakė: „Apnuodytas.”
Taip į F.Mkrtčiano namus pasibeldė beprotybė. Prasidėjo Donaros pavydo priepuoliai: ji įtarinėjo Frunziką romanais su kitomis aktorėmis, prieš komandiruotes kėlė isterijas.
Po medicininių tyrimų paaiškėjo, kad pakitusi Donaros endokrininės sistemos veikla paveikė ir psichiką.
Tuomet F.Mkrtčianas jau vykdavo į gastroles užsienyje ir pasitaikius galimybei žmoną nuvežė į Prancūziją.
Ją apžiūrėjo geriausi ten gyvenę armėnų kilmės psichiatrai. Jų diagnozė nepaguodė aktoriaus: liga neišgydoma, priepuoliai kartosis.
Donara tai gulėdavo ligoninėje, tai grįždavo į teatro sceną. Bet namuose tapdavo kitu žmogumi: kėlė pavydo scenas, įtarinėjo.
Tuo metu F.Mkrtčianas buvo pasiekęs populiarumo viršūnę: jam siūlė vaidmenį po vaidmens, siuntė į gastroles. Tik tai jį ir gelbėjo.
Po Sovietų Sąjungą aktorius seniai keliavo be paso, pats neprisiminė, kur jį pametė. Bet jam ir be dokumentų parduodavo lėktuvų bilietus.
Kraštiečiai jam suteikė kitą vardą – Mger (Šviesusis). Jis buvo klounas, bet kai šypsojosi, akys likdavo liūdnos.
Miestiečiai žinojo apie Frunziko nelaimę, jis nieko neslėpė. Visus laikė savo draugais, visi jį kvietė į namus, siūlė išgerti.
Jerevano restoranuose aktoriui visada dovanodavo alkoholinių gėrimų. Vieno tokio vakaro metu priešais aktorių išsirikiavo eilė konjako, šampano, degtinės butelių.
Frunzikas pakvietė padavėją ir pasiūlė: „Dabar viso to neišgersiu. Dovanoju restoranui. Bet jei kada nors neturėsiu pinigų kavai, tuomet pas jus ir užsuksiu.”
Kartą po išgertuvių aktorius atėjo į teatrą avėdamas skirtingais batais. Po kolegų pastabos nesutriko: „Tegu visi žiūri! Noriu įvesti naują madą.”
Namo neskubėjo, mėgo pasivaikščioti po naktinį Jerevaną. Kai jo paklausė, kaip jis vaikštinėja tamsiomis gatvėmis vienas, F.Mkrtčianas pajuokavo: „Kodėl vienas? Šunys ir katės taip pat vaikšto!”
Skausmas vis labiau didėjo: jis pamažu prarado tą Donarą, kurią pamilo. Žmona nebepažindavo vyro.
Pagaliau gydytojai pasiūlė Donarą palikti ligoninėje visam laikui. Iš Prancūzijos aktorius grįžo vienas, užsidarė bute ir keletą dienų gėrė.
Duktė Nune jau buvo suaugusi, ištekėjo ir išvažiavo į Argentiną. Kartu su tėvu gyveno sūnus, kurio niekas nedomino, išskyrus piešimą.
Paauglystėje sūnui prasidėjo nervinio pobūdžio priepuoliai. Paaiškėjo, kad Vazgenas paveldėjo motinos ligą.
Sunku pasakyti, ar iš meilės, ar iš nevilties aktorius vedė antrą kartą – aktorę Tamarą Oganesian.
Ji neketino rūpintis namų ūkiu, nemokėjo gaminti, ji negalėjo viena net pavakarieniauti. Tad bėgiojo po Jerevaną ieškodama Frunziko.
Naujoji žmona nesugebėjo F.Mkrtčiano atpratinti nuo butelio. Nuolat bardamiesi sutuoktiniai neištvėrė nė metų. Likus mėnesiui iki aktoriaus mirties Tamara jį paliko.
1993 m. gruodį Jerevane nebuvo nei šviesos, nei šilumos – išjungė dėl karinio konflikto su Azerbaidžanu. Frunzikas keletą dienų gėrė gedėdamas kolegos.
Sūnus vaikštinėjo po tamsų butą, jau nesuprasdamas, kas atsitiko tuo metu 63 metų tėvui.
Kai bičiuliai išlaužė F.Mkrtčiano buto duris ir įėjo į vidų, pirmiausia pamatė jo sūnų: Vazgenas abejingai sėdėjo ant sofos, nieko nereiškiančiomis akimis žiūrėdamas į lubas.
Tame pačiame kambaryje gulėjo F.Mkrtčianas, rankomis apglėbęs marmurinį laikrodžio postamentą.
Aktorius išėjo iš gyvenimo likus dviem dienoms iki Naujųjų 1994-ųjų. Tie metai kiekviename Jerevano name prasidėjo nuo tosto, skirto šviesiam F.Mkrtčiano atminimui.
39-erių Nune dar iki tėvo mirties žuvo per automobilio avariją Argentinoje.
Vazgenas mirė būdamas 33 metų ligoninėje. Kaimyninėje palatoje gulėjo Donara, bet sūnus ir motina vienas kito jau nebepažino.
Donara irgi mirė psichiatrijos ligoninėje. Argentinoje dabar gyvena aktoriaus anūkė Gajana, Nune duktė.