Paryžiečius, žinoma, sunku nustebinti ekstravagantiška apranga, bet jaunoji aktorė Julie, garsiojo Gerard’o Depardieu duktė, net bohemiškuose Paryžiaus vakarėliuose sugebėjo pelnyti „miesto pamišėlės” vardą – dėl specifinio rengimosi stiliaus.
Po miestą ji vaikštinėjo į plaukus įsipynusi bijūnų žiedus, į vakarėlius ateidavo vilkėdama XVIII amžiaus valstietės drabužius ar vaikiškus šortus ir mūvėdama dryžuotas kojines iki kelių. Negana to – skruostus ryškino skaistalais ir visada prisiklijuodavo ilgas dirbtines blakstienas.
Paryžiečiai Julie atvirai laikė kvankštelėjusia, kvailoka, o daugelis mados kritikų ne kartą ją išrinko neskoningiausiai besirengiančia įžymybe.
„Vakarėlio pabaigoje įvirto garsioji Paryžiaus kvailelė panelė J. Depardieu – girtutėlė, ryškiais skruostais, su saulučių vainikėliu ant galvos, apsivilkusi kaimietišką suknelę, pro kurios apačią kyšojo mažiausiai dešimt nėriniuotų sijonų”, – rašė moterų žurnalas „Biba”.
Julie šokiravo Paryžiaus publiką ne tik išsiskiriančiais drabužiais. Svarbiu įvaizdžio elementu tapo rožinės spalvos tranzistorius. Jį aktorė pasikabindavo ant ilgo diržo – jis kabodavo tai ant pilvo, tai ant nugaros.
Žurnalistams aktorė pasakojo pirmenybę teikianti maistui iš lysvės.
Krapštymasis darže jai esąs savotiškas ritualas ir į sodą ji niekada neina be makiažo ir nepasipuošusi. „Iš didžiulės pagarbos mesjė aguročiams ir madam morkoms”, – paaiškino Julie.
Savo užmiesčio sodyboje jaunoji žvaigždė laikė vištas, kurios buvo pavadintos operos dievaičių vardais.
Žinoma, Julie puikiai žinojo, kad už akių ją vadina idiote, bet neįsižeisdavo – kurį laiką save tokia ir laikė.
Kai Julie buvo keturiolika, ji gyveno Paryžiaus priemiestyje dideliame name, kurį supo senas sodas. Jos tėvas – Prancūzijos kino žvaigždė G.Depardieu buvo apsikrovęs darbais, tad jo Julie nematydavo mėnesiais.
Ji žinojo, kad jos tėvas garsus, keliauja po visą pasaulį, dirba su legendiniais žmonėmis. Bet Julie jis nebuvo žvaigždė – tik apkūnus niūrus žmogus, retsykiais užsukdavęs į šį didelį namą. Prakaituotos rankos, ilgi riebaluoti plaukai, keista grimasa – jis atrodydavo taip, tarsi jaustųsi kaltas.
Dovanas Julie ir jos broliui Guillaume’ui jis palikdavo koridoriuje. Dėžutėse su užrašais „J” ar „G” buvo visokiausi niekai – nuo kvepalų iki dizainerių drabužių, kartais pinigų krūvelė, perjuosta gumine juostele. Julie ir Guillaume’as šias dovanas vadino pakišomis: taip tėvas atsilygindavo už tai, kad nuolat nebūdavo namuose.
Guillaume’as turėjo savo gyvenimą. Kai sutemdavo, jis traukiniu išvažiuodavo į Paryžių. Ten visą naktį šėldavo, mėgaudavosi alkoholiu, su gatvės muzikantais grodavo gitara. Julie žinojo, kad Guillaume’as parūkydavo „žolės”. Už tylėjimą brolis seseriai kas savaitę įbrukdavo 100 frankų ir iš Paryžiaus atveždavo kosmetikos.
Žinoma, būtų ir taip tylėjusi, bet jai patiko, kad brolis jautė baimę ir įtampą. Ko gero, jis buvo vienintelis Depardieu šeimos narys, kuris buvo pasirengęs tenkinti jos mergaitiškus kaprizus ir silpnybes.
Julie žinojo, kad Guillaume’as svajoja sukaupti pinigų ir pabėgti iš namų, išsinuomoti butą Paryžiuje. Julie tam nebūtų pakakę drąsos: pirmiausia dėl motinos, kurios jinai labai gailėjo.
Prancūzijos įžymybės vaikai ne kartą narstė tėvo elgesį: jie tikrindavo jo kišenes, tyrinėdavo nuotraukas žurnaluose – tėvas buvo ne kartą pastebėtas gražių aktorių draugijoje.
Perskaičiusi knygą apie vienuolių gyvenimą Julie nutarė stoti į jėzuitų vienuolyną. Jai atrodė, kad tai romantiškiausia vieta pasaulyje. Vienodi drabužiai, ramybė, jokios konkurencijos, griežtumas ir santūrumas, jokių išorinių dirgiklių.
Merginai norėjosi pasislėpti vienuolyne, įgyti išsilavinimą, o kada nors sutikti jauną abatą, neturintį nei ydų, nei trūkumų. Idealų vyrą Julie įsivaizdavo kaip priešingybę tėvui – girtuokliui, mėgstančiam prisikimšti pilvą, linksmo ir gero gyvenimo mėgėjui.
Julie gyvenimas nebuvo kupinas džiugių įvykių. Mokykloje ją erzindavo dėl didelės nosies, įžeidžiamai pravardžiuodavo. Ji nežinojo, kaip atsikirsti skriaudėjams, verkė, laikydama save menkysta, nors Guillaume’as įtikinėjo seserį, kad ji turi nuostabias mėlynas akis, šviesius tarsi fėjos plaukus ir nuostabią figūrą.
Kai sesuo išklojo broliui savo planus dėl jėzuitų vienuolyno, Guillaume’as pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Išprotėjai? Mieste tapsi kitu žmogumi, pamirši tas provincijos šlykštynes.”
Beje, išvyka su Guillaume’u į Paryžių baigėsi nemaloniai. Kol Julie apžiūrinėjo vitriną su madingomis skrybėlaitėmis, už nugaros pasigirdo šnabždesiai: „Pažiūrėk – tiksli Depardieu kopija, tik mergiotė!”
Abejotinas komplimentas paauglei, nepatenkintai savo išvaizda. Julie atidžiai pažiūrėjo į savo atvaizdą vitrinoje – išties nieko gero. Liesa mėlynakė susigarbanojusiais plaukais su didžiule, kone pusę veido užimančia nosimi. Negana to, balsas – kimus, tarsi prarūkytas.
Tą akimirką ji taip nekentė savo tėvo! Jeigu jis neturi laiko, tai kam reikėjo kurti šeimą ir pradėti negražius vaikus? Jis populiarus, jį visi myli, o jo mažoji duktė panaši į brokuotą gaminį.
Kai Julie kaip visada grįžo iš mokyklos susikrimtusi, Guillaume’as pasiūlė: „Klausyk, turiu idėją. Jeigu jie „žvengia”, taip daryk ir tu. Sako, kad tu bjaurybė, sutik, žinoma, kad bjaurybė, nėra ko ir abejoti!” Pamatysi, jie nuo tavęs atstos.”
Brolio patarimas padėjo. Staiga Julie adresu pradėjo skrieti komplimentai. Ji buvo laiminga sužinojusi, kad yra linksmuolė, juokinga, miela ir kieta. Guillaume’as buvo teisus: klounės vaidmuo padėjo Julie išlikti. Kaip ir brolio dovana – rožinės spalvos tranzistorius.
Dvidešimtojo Julie gimtadienio proga Guillaume’as, jau tapęs vilčių teikiančiu kino aktoriumi, nutarė seserį nuvežti į estetinės chirurgijos centrą. Brolis padengė visas nosies operacijos išlaidas.
Julie prisimena rytą, kai buvo nuimti visi tvarsčiai ir jai leido pažvelgti į veidrodį. Pirmoji į galvą šovė mintis – nebepanaši į tėvą. Antroji – dabar visos svajonės išsipildys.
Iš veidrodžio žvelgė žavi mergina. Sumažinus nosį dar labiau išryškėjo mėlynos akys, šypsena ir ilgos nuostabios kviečių spalvos garbanos! Julie norėjosi verkti.
Atsivėrė tiek galimybių: ji nedelsdama persikels į Paryžių, susiras darbą, ir niekas negalės iš jos juoktis – juk ji tokia graži! Julie pabėgs nuo liežuvautojų mergiočių, nuobodžių Paryžiaus priemiesčio gatvelių.
Velniop tą jėzuitų vienuolyną, ji nenori įsimylėti abato!
Bet likimas nutarė imti iniciatyvą į savo rankas.
Kartą tėvas namo parvyko su bičiuliu režisieriumi Yves’u Angelo. Kol motina Elisabeth džiaugsmingai nešė ant stalo pyragus su vištiena, svečias įdėmiai stebėjo grakščią merginą už lango.
Vėjas gainiojo jos ilgas šviesias garbanas, ant pilvo kabėjo rožinis tranzistorius, o ji bato galu spardė akmenukus ir švilpavo pagal taktą.
„Kodėl niekada nesakei, kokia nuostabi tavo duktė?” – paklausė režisierius G.Depardieu.
Aktoriaus juokelį, esą kine užtenka vieno Depardieu, Y.Angelo praleido pro ausis. Režisierius pakvietė Julie suvaidinti nedideliame epizode dramoje „Pulkininkas Šaberas” – joje jos tėvas atliko pagrindinį vaidmenį.
Mergina susitvarkė puikiai: apie J.Depardieu debiutą prabilo kino specialistai ir kritikai. Visiems patiko jos liūdnos akys, kimus balsas ir kietas charakteris.
Vienas po kito pasipylė pasiūlymai. Atrodė, kad Julie mokėjo viską: dainuoti krištoliniu balsu, keiktis baritonu, juoktis skambiu lyg varpelis balsu, verkti ir ištvermingai kautis. „Mano mokykla”, – mėgo kartoti G.Depardieu savo interviu.
Julie pažiro pasiūlymai iš garsiausių kino režisierių ir ji tapo pirmąja ir kol kas vienintele jaunąja aktore, per rekordiškai trumpą laiką susižėrusia net tris „Cezarius” – prestižinius prancūzų kino apdovanojimus.
Julie kilo aukštyn, o jos šeimos gyvenimas ritosi žemyn. Tėvas, susukęs meilės romaną su topmodeliu Karine Silla, susilaukė dukters Roxanne, o vėliau su aktore Helene Bizot – sūnaus Jeano. Elisabeth Depardieu padavė pareiškimą skirtis.
Guillaume’as jau seniai gyveno atskirai, daug gėrė, stipriai įniko į narkotikus, nuolat pakliūdavo į policiją.
Po motociklo avarijos jis neteko vienos kojos, tačiau vis dar filmavosi.
Julie stengėsi apie tai negalvoti, atsiriboti, save įtikinėjo, kad neturi nieko bendra su Depardieu ir nuo jo nebepriklauso. Už pirmuosius honorarus ji nusipirko nedidelį butą netoli Liuksemburgo sodų.
Jos tėvas nuolat pakliūdavo į įvairiausius skandalus: tai būdavo pagaunamas neblaivus prie vairo, tai chuliganiškai elgdavosi viešojoje vietoje, tai įžiebdavo eilinį meilės romaną.
G.Depardieu žurnalistams sakydavo: „Niekada neskaičiavau savo atžalų, bet esu įsitikinęs, kad jų turiu daugiau nei tuziną. Mano vaikai išsibarstę ne tik po Prancūziją, bet ir visą pasaulį. Vaikus aš myliu ir visada pripažįstu savo tėvystę.”
Julie norėjosi užbraukti savo praeitį. Duodama interviu ji visada pabrėždavo: „Tai tiesiog tipas, kuris mane pradėjo. Tuo jo vaidmuo mano gyvenime ir apsiriboja.” G.Depardieu duktė nė nenumanė, kokia gili trauma draskė jai širdį.
Išsiskyrusi su eiliniu širdies draugu ji paklausė motinos patarimo ir kreipėsi į psichoterapeutą. Jau pirmojo susitikimo metu profesionalas suprato, kad jo klientė – vaikščiojantis moteriškų problemų rinkinys: amžini konfliktai su vyrais, pykčiai dėl nieko, nesugyvenamas charakteris, nepasitikėjimas priešinga lytimi, paslėptas agresyvumas.
„Neteisingai save nuteikėte. Gyvenime jūs stovite boksininko poza – net jei žmogus, su kuriuo bendraujate, nesielgia kaip priešininkas.
Jis net rankos nepakėlė, o jūs esate pasirengusi jį tvatyti iš visų jėgų”, – sakė psichoterapeutas Julie.
Pasibaigus psichoterapijai jis palinkėjo aktorei nesižavėti liokajais – iškart sutikti karalių. Nepriekaištingas vyras padės jai įveikti visas psichologines problemas.
Smuikininką Laurent’ą Korcią Julie sutiko 2001-aisiais.
Klasikinės muzikos gerbėja Julie po koncerto vargais negalais prasibrovė į užkulisius norėdama išreikšti susižavėjimą.
Rudakis gražuolis nustebo priešais save pamatęs susitaršiusią šviesiaplaukę, vilkinčią senovinę Napoleono laikų suknelę, per petį ant diržo pasikabinusią rožinį tranzistorių ir „Dior” rankinę.
„Jūs – didžiausias stebukladarys, kokį kada nors buvau sutikusi!” – sušuko Julie ir, atsiklaupusi ant kelio, jam ištiesė gėles.
Stengdamasis kuo greičiau išprašyti keistuolę, Laurent’as stumtelėjo ją išėjimo link. „Ačiū, ačiū, kada nors pasimatysime”, – mestelėjo jis. Į klausimą „Kada?” jaunas smuikininkas nieko neatsakė – jis nemokėjo laisvai bendrauti su merginomis, nes visą laiką skirdavo muzikai.
Julie pakvietė muzikantą į netoliese esanti meksikiečių restoraną. Apstulbęs Laurent’as sutiko – mergina jam pasirodė labai graži.
Jaunasis smuikininkas niekada nesilankė kino teatruose, todėl nežinojo, kad Julie – jaunoji prancūzų kino žvaigždė.
Taip prasidėjo jų romanas. Šalia Laurent’o Julie tarsi gimė iš naujo, pamatė kitokį gyvenimą, apie kurio egzistavimą iki šiol nenutuokė. Julie dėl jausmų pametė galvą ir buvo pasirengusi atsisakyti karjeros – kad tik kuo daugiau būtų šalia Laurent’o.
Ji ištvermingai važinėjo su juo po pasaulį, stovėdavo užkulisiuose, kol jis grodavo ir atsisakydavo pasiūlymų vaidinti.
Kai ją atpažindavo, Julie išsisukinėdavo: „Aktorė? Ne, apsirikote. Aš – nešikė. Nešioju pono smuikininko futliarą su jo instrumentu.”
Psichologas pasirodė esąs teisus: Julie sutiko savo karalių, vyrą, kuriuo žavėjosi, ir pasveiko.
Aktorė su švelniu liūdesiu, tačiau be apgailestavimo prisimena kartu su smuikininku praleistus metus – ji supranta, kad vargiai būtų galėję kartu nugyventi likusį gyvenimą. Laurent’ui pirmoje vietoje buvo smuikas, antroje – muzika smuikui, trečioje – repeticijos, ketvirtoje – koncertai ir tik penktoje – visa kita ir Julie.
Laurent’as dievino savo instrumentą – atsargiai jį valė, nakčiai guldydavo ant specialiai instrumentui nupirktos kušetės, pusbalsiu su juo kalbėjo ir jį glostė.
Jis visiškai nesidomėjo Julie gyvenimu, o į aktorės profesiją žiūrėjo iš aukšto: „Tu darkaisi už pinigus. Nemanau, kad tai derama veikla.” Julie filmų premjerose Lauren’tas nesilankė iš principo.
Lūžis jų santykiuose įvyko po nemalonaus incidento. Grįždami namo vėlai vakare po solinio Laurent’o koncerto vienoje tuščioje Paryžiaus gatvėje jie susidūrė su pora įkaušusių valkatėlių.
Jie buvo visiškai nepavojingi, paprašė tik smulkių pinigų maistui, bet namuose Laurent’as sukėlė draugei skandalą: „Tokios istorijos man anksčiau niekada nenutikdavo – tai dėl tavęs. Pažiūrėk, kaip tu rengiesi, kaip elgiesi! Man nejauku su tavimi pasirodyti viešai... Į tave rodo pirštais.”
Po išsiskyrimo J.Depardieu ilgai buvo viena: filmavosi ir šokiravo publiką savo ekstravagantiškais pasirodymais. Ją nuoširdžiai laikė trenkta.
Antroji meilė aplankė lygiai taip pat netikėtai.
2010-ųjų pavasarį jau pirmąją „Aš esu niekieno žemė” filmavimo dieną Julie beprotiškai įsimylėjo. Studijos valgykloje ji pamatė susitaršiusį, apkūnoką geltonomis plačiomis kelnėmis apsirengusį blondiną. Julie iškart atpažino dainininką, kompozitorių, režisierių ir aktorių Phillipe’ą Katerine’ą.
Julie tarsi užkerėta žiūrėjo į jį – matyt, likimas jai lėmė įsimylėti ne karalių, o juokdarį. Phillipe’as, taip pat pastebėjęs Julie, paklausė, ar gali šalia jos prisėsti. Julie linktelėjo.
Anksčiau tikriausiai būtų iš jo pasišaipiusi, nes jai visada patiko erzinti vyrus. Bet dabar Julie liežuvis tarsi pridžiūvo, veidas ir ausys paraudo.
Philippe’as, regis, to nepastebėjo ir be perstojo plepėjo.
Jis daug juokėsi, stalo įrankiai vis krito ant grindų, jis kažkodėl įnirtingai kasėsi už ausų ir nervingai tvarkė ilgas plaukų sruogas, vis lendančias į akis. Negana to, išpylė gėrimą ir dar paspringo. Bet taip, kad Julie teko pašokti ir iš visų jėgų užtvoti jam per nugarą.
Išsiskirti jie jau negalėjo. Tą patį vakarą, pasodinęs Julie ant tarškančio motorolerio, nusivežė į savo namus ramioje Paryžiaus gatvelėje. Sužinoję apie jų romaną, žurnalistai triumfavo – net keista, kad šie du pamišėliai taip ilgai negalėjo rasti vienas kito.
Julie prarado savo brolį Guillaume’ą – 2008-aisiais jis mirė nuo plaučių uždegimo.
Tačiau atrado daug stipresnę atsvarą savo gyvenime – vyrą Philippe’ą.
Šiuo metu abu mėgaujasi palaimingu gyvenimu, augina du sūnus.
Garsųjį savo tėvą Julie prisimena vis rečiau.
Pirmųjų puslapių herojus
„Oskaro” laureatas Gerard’as Depardieu, daug metų visame pasaulyje garsinęs Prancūziją, sukėlė tikrą audrą nusprendęs atsisakyti savo šalies pilietybės. 64 metų Prancūzijos įžymybė atsuko nugarą savo šaliai priėmęs pasą iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino rankų.Taip įpykęs turtuolis reagavo į šalies prezidento François Hollande’o planus įvesti didesnius mokesčius milijonieriams.
G.Depardieu už vieną vaidmenį gauna iki 2 mln. eurų, be to, turi verslą Prancūzijoje ir kitose šalyse.
G.Depardieu, laikomas vienu geriausių savo kartos aktorių, pastaraisiais metais savo išsišokimais garsėjo ne mažiau nei aktorystės talentu.
Antradienį jis turėjo stoti prieš teismą dėl to, kad neblaivus vairavo motorolerį Paryžiuje. Tačiau posėdyje jis nepasirodė. Keletą vynuogynų turintis aktorius anksčiau yra prisipažinęs, kad per dieną išgeria iki šešių butelių vyno.
Pernai rugpjūtį jis buvo įspėtas dėl to, kad smogė vienam vairuotojui, užkirtusiam kelią savo automobiliu, kai G.Depardieu važiavo motoroleriu.
Aktorius į pirmuosius puslapius pateko ir nusišlapinęs į butelį lėktuve, ruošiantis skrydžiui iš Paryžiaus į Dubliną.