Susitikti su žurnalistu jis ateina apsirengęs pilku kostiumu ir baltais marškiniais. Plaukai sušukuoti atgal. Pasitikintis savimi, ramus, geranoriškas.
Kiekviena smulkmena išduoda, kad L. DiCaprio yra įtakingas Holivudo asmuo.
Jis — tarsi filmo herojus. Leo, kaip aktorių vadina bičiuliai ir kino kritikai, nuėjo ilgą kelią nuo jaunatviškų iki brandžių vaidmenų. Veržliai pradėjęs jis nesustojo. Priešingai, pasinaudojęs kiekvienu vaidmeniu, jis kilo vis aukštyn.
Šiais metais L. DiCaprio švenčia apvalų jubiliejų — didžiajame ekrane jis jau 20 metų. Leo buvo aštuoniolika, kai nusifilmavo „Berniuko gyvenime“ šalia Holivudo žvaigždės Roberto De Niro.
L. DiCaprio prisipažįsta vaidmenį šiame filme gavęs būtent tuo metu, kai ketino atsisveikinti su svajone siekti karjeros Holivude.
Biografinė drama „Berniuko gyvenimas“ tapo tiltu į sėkmę. Kita vertus, reikia pripažinti, kad aktorius nesivaikė lengvai pelnomos šlovės.
Didžiuosiuose ekranuose pasirodžius „Titanikui“ (1997 m.) L. DiCaprio užplūdo pasiūlymai įsijausti į širdžių daužytojo vaidmenį ne viename filme, bet jis nenorėjo šlovės siekti banaliais personažais. Leo atsisakydavo milijoninių honorarų ir vis laukė tinkamų scenarijų.
Ir sulaukė. Jam teko dirbti su tokiais režisieriais kaip Martinas Scorsese, Stevenas Spielbergas, Woody Allenas, Jamesas Cameronas, Christopheris Nolanas, Samas Mendesas, Quentinas Tarantino, Ridley Scottas ir Clintas Eastwoodas.
Naujausias Holivudo žvaigždės L. DiCaprio darbas — Getsbio vaidmuo 100 milijonų JAV dolerių biudžeto Francio Scotto Fitzgeraldo romano „Didysis Getsbis“ ekranizacijoje, kurią režisuoti ėmėsi Bazas Luhrmannas.
„Man svarbiausia — dirbti su profesionalais. Noriu vaidinti filmuose, kurie bus įdomūs ateinančioms kartoms.
Mane ne itin jaudina, kiek juostos uždirbs pinigų, nes kur kas svarbesni yra vaidmenys, kuriuos žiūrovai prisimins ilgai“, — prisipažįsta L. DiCaprio.
— Nuolat vaidinate keistas, stiprias, paslaptingas asmenybes. O ar yra personažas, kuris jums nedavė ramybės ir pasibaigus darbui filmavimo aikštelėje?
— Veikiausiai režisieriaus Martino Scorsese „Aviatoriaus“ herojus — ekscentriškasis pramonininkas Howardas Hughesas. Tikriausiai dėl to, kad vaikystėje ir aš elgdavausi keistai. Pavyzdžiui, grįždamas iš mokyklos stengdavausi neužminti ant įtrūkusios šaligatvio plytelės.
Daugybė asmeninių keistenybių padėjo sukurti šį personažą. O Howardas Hughesas papildė mane.
Kad ir kaip būtų, pasibaigus filmavimui reikia grįžti į normalų gyvenimą. Jeigu to nesugebėčiau, negalėčiau dirbti aktoriumi.
— Aktorystė vis dar teikia malonumą?
— Žinoma. Aktoriaus profesiją tebelaikau neįtikėtinu, geriausiu užsiėmimu. Nuolat prisimenu, kaip vaikystėje tėvams sakydavau, kad noriu savo gyvenimą sieti su aktoryste.
O garsiu aktoriumi nebūčiau tapęs, jeigu nebūčiau gyvenęs Los Andžele, jeigu nebūčiau sukiojęsis taip arti kino mekos, jei po pamokų tėvai nebūtų vedžioję į atrankas.
— Vadinasi, visuomet žinojote, kad būsite įžymus?
— Ne visiškai taip. Pradžioje man atrodė, kad patekti į elitą nėra jokių galimybių, tačiau kai nusišypsojo laimė vaidinti šalia Roberto De Niro, pradėjau tikėti, jog sugebėsiu pakeisti savo gyvenimo kryptį. Supratau, kad galiu atsidurti šalia aktorių, kuriais visuomet žavėjausi.
Nuo 15 metų kirbėjo troškimas suvaidinti ką nors neįprasto. Tai man iki šiol suteikia sparnus ir skatina rinktis gerus filmus.
— Ar esate pagalvojęs, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei nebūtų buvę to proveržio?
— Tikriausiai vaidinčiau televizijoje ir jausčiausi patenkintas. Gal filmuočiausi reklamose, situacijų komedijose. Ir tai būtų visai neblogai.
Norėjau tapti aktoriumi, tad visos sritys, kur galima vaidinti, mane tenkintų.
Vis dėlto suvokiu, kad sėkmė kino pasaulyje greitai praeina. Reikia įsisąmoninti, kad kurį laiką esi reikalingas, visi nori su tavimi dirbti, bet ateis metas, kai žmonės liausis tavimi domėtis. Man likimas kol kas palankus ir aš tai išnaudosiu.
— Jūs ir George’as Clooney — geidžiamiausi Holivudo vienišiai. Ar nemanote, kad reikia susitupėti ir pagalvoti apie santuoką?
— Tikriausiai kada nors ateis laikas, kai norėsiu turėti vaikų. Bet, jei atvirai, gal niekada ir nevesiu.
Aišku, jei sutiksiu moterį, su kuria sugebėsiu pragyventi ilgai, tuomet gal ir vesiu. Dabar man sunku net susitikinėti su kuo nors. Slegia šlovės našta. (Juokiasi.)
— Visą laiką esate geriausiųjų sąrašuose. Tai jums patinka?
— Na, tai garbė. Prisipažinsiu — puiku. Kodėl gi turėčiau nenorėti būti šiuose sąrašuose?
— Malonu, kai į jus, žengiantį raudonuoju kilimu, sminga susižavėjimo kupini žvilgsniai?
— Patikėkite, mažiau jaudintis dėl to, kaip atrodau, negalima. Puikiai jaučiuosi apsitempęs džinsus ir sportinius marškinėlius.
Nieko daugiau man nereikia. Aišku, kartais smagu gražiai apsirengti ir pasirodyti ant raudonojo kilimo.
— Sklando nemažai istorijų apie jūsų vardo kilmę.
— Kai mano mama buvo nėščia, kartą su tėvu Florencijoje vaikščiojo po dailės galeriją. Jie žiūrėjo į Leonardo da Vinci paveikslą ir mama netikėtai pajuto, kaip pajudėjau jos pilve.
Mano tėtis (jis — italas. — Red.) pasakė, kad vaikui reikia duoti Leonardo vardą. Štai ir viskas.
— Ar su tėvais dažnai matotės?
— Man pasisekė, nes jie visada šalia. Tėvai lydėjo ir tebelydi mane per gyvenimą. Kai buvau paauglys, vedžiodavo į atrankas, o dabar dirba mano prodiuserių bendrovėje. Kuo dar galėčiau pasitikėti labiau nei jais?
Be jų nesusitvarkyčiau. Esu dėkingas jiems ir dar keliems draugams, kad neišsikrausčiau iš proto ir galiu normaliai gyventi. Tėvai — didžiausias turtas.
Parengė Ona Kacėnaitė
