Š. Kalmanovičiaus našlė: „Iš mano gyvenimo jis kūrė pasaką“

Ištaigingo namo šeimininkė pamaskvės Vidnojės mieste žiūri gražiomis, bet liūdnomis akimis.

lrytas.lt
lrytas.lt
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jun 4, 2013, 12:49 PM, atnaujinta Mar 5, 2018, 10:29 PM

Jos gyvenimas dar ne taip seniai buvo panašus į pasaką. Tačiau, kai jos vyras, ekstravagantiškas milijonierius ir rėmėjas Šabtajus fon Kalmanovičius, buvo nužudytas, daug kas pasikeitė. Deja, ne į gerąją pusę.

Аna Archipova fon Kalmanovič - Europos krepšinio čempionė ir pasaulio krepšinio vicečempionė, jai 39 metai.

Dabar Ana – pamaskvės krepšinio klubo „Spartak“ generalinė direktorė. Interviu su ja publikavo rusų interneto portalas eg.ru.

Nesvarbu, ar ras žudiką

- Аna, ar dažnai sapnuojate Šabtajų?

- Ilgai jo nesapnavau. O paskui, praėjus keliems mėnesiams po jo mirties, aš susapnavau jį ir truputėlį nusiraminau. Dabar jau rečiau sapnuoju.

- Kokios tyrimo išvados?

- Prieš pusantrų metų jis buvo pristabdytas. Paskutinį kartą mane iškvietė į apklausą 2011 metų liepą. Bet dabar man jau nebesvarbu, ras žudiką ar ne.

- Nesvarbu?

- Šabtajaus vis tiek nebesugrąžinsi. Na, tarkim, išsiaiškins žudiko vardą, nuteis. Tačiau be vykdytojo juk yra ir užsakovai. O aš nesu įsitikinusi, kad juos ras. Arba, kad aš sužinosiu tiesą.

- Tada žiniasklaida rašė, kad Kalmanovičiaus „Mercedes“ automobilyje rado portfelį, kuriame buvo daugiau nei milijonas JAV dolerių.

- Melas. Šabtajus niekada nesivežiojo su savimi tiek pinigų. Paprastai jo piniginėje būdavo 5-10 tūkst. JAV dolerių. Plius dar kažkiek rublių, smulkių eurų ir banko kortelės.

Prieš mirtį skambino žmonai

- Jūs sužinojote apie jo mirtį iš vairuotojo?

- Ne. Žmogžudystės išvakarėse aš su mergaičių, gimusių 1998 metais, komanda važiavau į turnyrą. Šabtajus skambino man kelis kartus. Klausinėjo, kaip apsistojome, ar viskas tvarkoje su sūnumis, nes aš juos buvau pasiėmusi su savimi. Paskutinį kartą paskambino apie penktą valandą vakaro, maždaug likus 20 sekundžių iki mirties. O paskui pasigirdo šūviai. Aš sužinojau apie visa tai tik po mačo. Užeinu į trenerių kabinetą, man įpila valerijonų lašų ir sako: išgerk. Mėginau atsisakyti, bet vis dėlto išgėriau. Ir beveik tą pačią akimirką man pasakė: „Ana, Šabtajų nušovė“. Tada viskas ir nutrūko...

- Kas buvo toliau?

- Ženia Giner (CSKA futbolo klubo prezidentas, Š. Kalmanovičiaus draugas. - Red.) atsiuntė mums lėktuvą. Naktį aš su berniukais išskridau į Maskvą. Ryte atėjau į vyro biurą, o ten susirinkusi žmonių minia. Iš Izraelio atskrido vyriausioji Šabtajaus duktė Liat. Štai su ja ir tampėmės po visokias instancijas. Tai buvo košmaras.

Moka už dukters mokslus

- Ar tiesa, kad jūsų ir judviejų vaikų Šabtajus nepaminėjo testamente?

- Мes radome senąjį Šabtajaus testamentą, parašytą 2001 metais. O aš už jo ištekėjau 2004 metais. Tačiau jis pasirūpino mumis: kai ką vyras užrašė mano vardu. Pavyzdžiui, šį namą Vidnojėje. Kai ką sūnums paliko. - Jums teko bylinėtis dėl palikimo ir su kitais Š. Kalmanovičiaus giminaičiais?

- Jo antroji žmona Nastia Kalmanovič (mergautinė pavardė Bryleva) yra jųdviejų nepilnametės dukters Danielos globėja. Nastia ir sukėlė skandalą. Neva jai po Š. Kalmanovičiaus mirties neleidžia matytis su dukterimi. Tačiau niekas ir niekada nepažeidė Danečkos teisių. Ji gaus teisę disponuoti palikimu, kai jai sukaks 18 metų. Tiesiog Nastia norėjo perimti į savo rankas dukteriai skirtą palikimą.

- Kur dabar Daniela?

- Izraelyje, mokosi amerikietiškoje mokykloje. Labai brangiai kainuoja. Ją ten išsiuntė Šabtajus, norėjo, kad duktė įgytų gerą išsilavinimą. Aš toliau moku už Danečkos mokslus. Laikau tai savo pareiga. Mes matomės Izraelyje, kur nuvažiuojame pasitaikius pirmai progai. Mano berniukai su ja labai draugiški.

Suklastojo parašą

- Ar Maskovje Daniela būna?

- Ji turi Latvijos pilietybę, kaip ir Anastasija. Danečkai neduoda vizos Rusijoje, jos mama prieštarauja. Nenoriu komentuoti Nastios elgesio. Pasakysiu tik, kad savo dukterį, kol buvo gyvas Š. Kalmanovičius, ji prisimindavo labai retai. O dar mane nustebino istorija su notare.

- Kas per istorija?

- Praėjus dienai po Šabtajaus mirties, paskambino notarė Svetlana Babak, kuri tvarkė jo reikalus. Paklausė, kada skaitysime testamentą. Susitarėme, kad po septynių dienų, kaip ir priklauso žydams. O aš jau žinojau iš Šabtajaus, ką jis norėtų skirti Danielos globėjais. Tai pakankamai sėkmingi, solidūs žmonės, beje, ne tik Rusijos piliečiai. Aš paprašiau jų atvažiuoti į testamento paviešinimą. Ir netikėtai notarė man pranešė, kad išvyksta poilsiauti. Apsimetė, kad mes nieko nebuvome susitarusios. Praėjo dvi savaitės ir šita ponia parodė mums su Liat 2001 metų testamento kopiją, kur nebuvo Šabtajaus parašo. O jis visus svarbius dokumentus pasirašydavo tik ranka. Kompiuterių nepripažino. Ir nemažai raštiškų pavedimų perduodavo būtent tai notarei. Kai pareikalavau tu pačių popierių ir testamento originalo, ji stipriai susinervino. Pasakė, kad popierius netyčia sudegino. Pakišo akimirkai testamentą, kad mes nespėjome net pamatyti ir uždarė aplanką mums prieš nosis.

- Nieko sau. Jūs galvojate, kad notarė elgėsi pagal Nastios Kalmanovič interesus?

- Tikėtina. Tačiau negaliu tvirtinti. Bet vėliau aptikau nemažai dokumentų, kur buvo mano parašas. Nors aš jų tiksliai nepasirašiau! O žinote, kas juos tvirtino? Ta pati notarė Babak!

„Ar tėtis buvo banditas?“

- Ar ilgai slėpėte nuo savo vaikų Šabtajaus mirtį?

- Iš pradžių melavau, kad tėtis komandiruotėje. Paskui sugalvojau istoriją, kad tėtė pavirto angelu ir išskrido į dausas. Sūnūs negalėjo suprasti. Jie klausė: „O ten yra viešbutis? O ką jis valgo? Ar tiesa, kad tėtis buvo banditas?“ Įsivaizduojate, kažkuris iš vaikų gatvėje jiems tai pasakė. Aš net nežinojau, ką jiems atsakyti. Dabar sūnūs žino, kad tėvą nužudė. Labai bijau, kad kai jie užaugs, panorės atkeršyti už tėvą. Tai mano didžiausia baimė. Aš savyje seniai nuslopinau keršto jausmą.

- Ar vyras pasakojo apie tuos laikus, kai sėdėjo kalėjime?

- Taip. Jis buvo teisiamas Izraelyje už šnipinėjimą Sovietų sąjungos naudai. Tuo metu jis buvo jau gana pasiturintis žmogus. Šabtajus pasakojo, kad nusipirko „Rolls-Royce“, kuriuo važinėjo ilgametis Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu. Ir lėktuvą galėjo sau nusipirkti. Ir staiga iš tokios aukštumos nukrito žemiau dugno. Dauguma Šabtajaus pažįstamų galvojo, kad jis neatlaikys ir baigs gyvenimą savižudybe. Jis buvo nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, tačiau išėjo iš kalėjimo po šešerių su puse. Pirmuosius 18 mėnesių jis sėdėjo vienutėje. Net nematė žmogaus, kuris atnešdavo jam valgyti: langelyje pasirodydavo ranka su dubenėliu ir iš karto užsidarydavo. Kameroje Šabtajui „atėmė“ kojas. Teko gulti ant operacinio stalo.

Tačiau net ir sėdėdamas kalėjime jis padarė karjerą. Ilgainiui tapo sandėlininku: išduodavo „zekams“ patalynę, apatinius drabužius ir muilą. Pasiekė, kad jie būtų geriau maitinami. Sėdėdamas kameroje, išmoko arabų kalbos. O vieną sykį jam į kalėjimą paskambino Volodia Vinokuras ir ėmė kalbėti Gorbačiovo balsu. Girdi, drauge Kalmanovičiau, šalis stebi jus ir aukštai vertina jūsų nuopelnus. Prižiūrėtojai išsižiojo iš nuostabos. Kai Vinokuras buvo pas mus svečiuose, jie dažnai prisimindavo tą pokštą.

- Kas ištraukė Šabtajų iš kalėjimo?

- Galvoju, sovietų specialiosios tarnybos. O jis grįžo jau į kitą šalį.

Pailgino pavardę

- Kai Kalmanovičius ėmė jus merginti, buvote krepšinio žaidėja, o jis - krepšinio klubo generalinis vadybininkas. Subtili situacija.

- Ir dar kaip! Apkalbos už nugaros, kreivi komandos partnerių žvilgsniai, kartais visiškas manęs ignoravimas. Buvo labai sunku. Pradžioje aš Šabtajų paprasčiausiai atstumdavau. Jis man kėlė antipatiją: vulgariai pokštaudavo, keikdavosi. Be to, tuo metu aš gyvenau su kitu vyru. Tačiau netikėtai Š. Kalmanovičius pakeitė taktiką. Aš tapau jo dešiniąja ranka. Tardavosi dėl kiekvieno reikalo, pasakodavo apie savo išgyvenimus, planus. Kai komanda skrido į rungtynes, jis iš verslo klasės atėjo pas mane į ekonominę klasę. O kartą apskritai buvo surengęs provokaciją. Mačo protokole, kuris užpildomas prieš varžybas, jis pailgino mano pavardę, parašė: Ana Archipova fon Kalmanovič. O tarp mūsų dar nieko nebuvo. Aš netekau žado. Komanda taip pat. Juk laukė vyras namuose, kokia aš fon Kalmanovič?!

- Sukėlėte skandalą?

- Aš sutrikau. Tačiau tai jo nesustabdė. Paskui, kai mes vis dėlto jau perėjome atitinkamas ribas, pasiūliau Šabtajui skirtis. Pasakiau: „Jums tai greičiausiai pokštas, eilinis susižavėjimas, o man – sugriautas gyvenimas“. Jis nusijuokė: „Kokia gi tu kvailė, Archipova!“ Praėjus dviems mėnesiams jis pasipiršo. Ir aš sutikau. Tiesa, vestuves teko atidėti metams, nes tada mirė Šabtajaus mama.

- Tuometinis vyras nemėgino sulaikyti jūsų?

- Mėgino. Apskritai Kirilas – geras žmogus, mes buvome kartu 11 metų. Tačiau panašu, kad mūsų santykiai jau buvo išsisėmę. Dabar Kirilas pasinėrė į bankininkystės verslą.

- Jis prašė jūsų pagimdyti kūdikį?

- Мes negalvojome apie vaikus. Aš tada siekiau karjeros, jis taip pat. Mums taip buvo įdomiau.

Sukūrė pasaką

- Kalmanovičius tapo dviejų jūsų sūnų tėvu. Kai pastojote ir sužinojote, kad bus dvynukai, ką pajutote?

- Tai buvo tokia laimė! Neapsakoma! Juk buvau nėščia ir pagimdžiau nuo žmogaus, kuris privertė mane patikėti tuo, kad esu vienintelė ir nepakartojama. Jis beprotiškai norėjo, kad jam pagimdyčiau kūdikį. Aš taip pat.

- Šabtajus dalyvavo gimdyme?

- Stovėjo už durų. Gimdžiau aš su nuotykiais. Tą dieną vyras paprašė manęs atvažiuoti pas jį į biurą. Mes pakalbėjome, o kai atsistojau, žiūriu, po mano kojomis telkšo vandens bala. Aš persiaunu vyro kelnėmis ir atsigulu į lovą (jis turėjo ten atskirą poilsio kambarį). Tačiau man paaiškina, kad reikia kuo greičiau važiuoti į ligoninę, nes pagimdysiu tiesiog čia. Šabtajus, išgirdęs tai, metė visus reikalus ir pats sėdo prie vairo. Gerai, kad suspėjome. Man darė cezario pjūvį.

- Kuri iš jūsų sūnų vyresnis – Griša ar Saša? Ir kuris iš jų lyderis?

- Griša išvydo pasaulį pusantros minutės anksčiau. Jis prisiėmė visą smūgį. Saška nors ir jaunesnis, bet pagal prigimtį yra lyderis, nemėgsta pralaimėti. Namuose mes žaidžiame šaškėmis ir domino, net kortomis. Berniukai trejus metus lankė karatė užsiėmimus. Kartais grįždavo namo su mėlynėmis ir kraujosrūvomis ant kūno. Aš neišlaikiau. Dabar jie žais krepšinį. Esu labai dėkinga Šabtajui už sūnus. Dabar iš jų sulaukiu tiek daug šilumos, meilės ir dėmesio! Abu turi kišenpinigių. Neseniai Saša padovanojo auksinės spalvos laką, už kurį sumokėjo 50 rublių. Tačiau man tas lakas brangesnis už bet kurias kitas dovanas.

- O kokių dovanų sulaukdavote iš vyro?

- Šabtajus buvo žmogus-staigmena, jis mėgo stebinti. Dovanodavo gėlių, brangenybių, brangiai kainuojančių daiktų. Vieną kartą jo vairuotojas atvežė mane į kažkokį butą Rubliovkoje. Padavė raktus nuo jo ir pasakė: „Šabtajus paprašė užeiti ir apžiūrėti. Tuose namuose pamačiau savo dydžio ištaigingą suknelę, mano mėgstamus kvepalus, mano fotografijas. Jis visa tai padarė specialiai man. Aš pagalvojau, kad taip būna tik kine. Iš mano gyvenimo Šabtajus kūrė pasaką. Ši pasaka truko septynerius metus. Jis visą pasaulį paklojo po mano kojomis. Netikėtai atėjo, pasiėmė mane, ir lygiai taip pat netikėtai išėjo.

„Archipova, tu – šykštuolė“

- Po jo mirties jūsų gyvenimas labai pasikeitė?

- Aš visas skolas atidaviau tik praėjus trejiems metams po jo mirties. Laimė, du žmonės paskolino man didelę pinigų sumą. Vėliau jie padovanojo dalį skolos. Kai ką pardaviau iš savo asmeninių daiktų. Nuėmiau nuo visų sąskaitų visus pinigus.

- Bet juk buvote milijonieriaus žmona!

- Šabtajus nepaliko skolų. Tai buvo einamosios išlaidos. Pavyzdžiui, praėjus savaitei po vyro mirties pas mane atėjo jo biuro darbuotojai. Ėmė prašyti atlyginimo už du mėnesius. Reikėjo mokėti už butus Piteryje ir Rubliovkoje, už tą namą Vidnojėje. Dar išlaidos už krepšinio klubą. O visos Šabtajaus sąskaitos iš karto buvo įšaldytos.

- Vyras pakeitė jūsų požiūrį į pinigus?

- Jis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Aš niekada neišleisdavau daug pinigų. Šabtajus juokėsi iš manęs: „Archipova, tu – šykštuolė, gali pragyventi iš pusantro rublio“. Man liko prisiminimui kreditinė kortelė, kurią vyras kažkada įteikė ir pasakė: „Imk ir išlaidauk kiek nori“. Tačiau aš niekada ja taip ir nepasinaudojau. Manau, kad jis tai vertino. Esu įpratusi užsidirbti pinigų pati nuo 15 metų. Buvau milijonieriaus žmona, bet aš nebuvau išlaikytine.

- Jūs – jauna, patraukli moteris. Ar jums dabar siūlo kuris nors vyras draugauti?

- Nežinau, ar kada nors vėl ištekėsiu. Tačiau aš nesu vienuolė, todėl mano gyvenime buvo ir bus vyrų. Mane yra už ką mylėti, aš moku dovanoti švelnumą ir šilumą. Tačiau niekada nelyginsiu savo naujo vyro su Šabtajumi. Jo negalima su niekuo palyginti.

Parengė Sniegė Pilypienė

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.