Į diskusiją dėl įstatymo, kurį patys rusai trumpumo dėlei vadina „antigėjiniu“, įtraukti ir sportininkai - pasaulyje skamba raginimai boikotuoti Sočio olimpines žaidynes. Rusijos laikraščio „Sovetskij sport“ korespondentas apie tai kalbėjosi su Rusijos liaudies artistu, dainininku, Valstybės dūmos deputatu Josifu Kobzonu, per balsavimą Dūmoje pritarusiu šiam įstatymui.
Barzdotas anekdotas
- Kai girdžiu apie tą įstatymą, prisimenu seną anekdotą. „Vyras per televizorių žiūri žinių laidą, o žmona kuičiasi virtuvėje. Jis šaukia: „Maša, mane labai jaudina Hondūras!“
- ”O ta atsako: “Nekasyk jo, Vasia, nekasyk!” Žinau tą anekdotą.
- Gal tada paaiškinsite, kuriam galui mes kasome tą „hondūrą“?
- Tema mūsų šalyje pradėta judinti vėliau, negu vertėjo. Homoseksualizmas juk atsirado ne vakar. Kaip ir jo propagavimas viena ar kita forma. Kadaise aš ne kartą mėginau pristatyti Rusijos nusipelniusio artisto vardui gauti nepamirštamąjį Vadimą Koziną, nuostabų lyrinį tenorą.
Kaskart dokumentus atmesdavo, jų nepriimdavo. Garsiai nesakydavo, bet visi žinojo priežastį: 1944 metais V.Kozinas buvo nuteistas aštuoneriems metams pagal liūdnai pagarsėjusį BK 121-ąjį straipsnį už homoseksualius santykius ir mažamečių tvirkinimą. Žinoma, tai kvailystė.
- Kas būtent?
- Noras sodinti į kalėjimą už seksualinius nukrypimus nuo normos. Jeigu, savaime suprantama, kalbama ne apie pedofiliją, nusikaltimus vaikams. Už juos reikia bausti griežtai.
Kitais atvejai Baudžiamajam kodeksui nėra ko kištis į fiziologiją. Jeigu kuriame demokratinę valstybę, rimtai samprotaujame apie asmenybės teises ir laisves, su tuo reikia skaitytis.
Tačiau būdamas ne stačiatikis, galiu pasakyti ir kitką: homoseksualūs santykiai prieštarauja Dievo nustatytai tvarkai. Viešpats sukūrė mus skirtingų lyčių, kad tęstume žmonių giminę. Du vyriškiai arba dvi moteriškės, susilieję ekstazėje, nepagimdys vaiko, kad ir kaip stengtųsi. Patinka jiems miegoti kartu – tegul, bet vis dėlto būtina pripažinti: tai nukrypimas nuo normos, išimtis.
Žinau atvejį, kai vyras, nuteistas už homoseksualius santykius, atsėdėjo, išėjo iš kalėjimo, vedė, susilaukė vaikų ir laimingai gyvena Sibire. Būna ir taip.
- Norite pasakyti, persiauklėjo, pasuko teisingu keliu?
- Aš apie kitką: mes visi skirtingi. Prieš kokius trisdešimt metų Sovietų Sąjungoje tvirtino, kad šeštadalyje Žemės sausumos sekso nėra. Dulkinosi kaip triušiai ant kiekvieno kampo, o sekso nebuvo. Paskui tarsi apsigalvojo supratę, kad nėra ko būti viso likusio pasaulio pajuokos objektu. Tačiau nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą, teigti, kad viskas leistina.
Aš juk užaugau Donbase ir ilgai nė mažiausio supratimo neturėjau apie homoseksualumą. Pirmą kartą su tuo susidūriau jau Maskvoje, kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje atvykau mokytis į Gnesinų institutą ir apsigyvenau bendrabutyje.
Kartą bendrakursis, sostinės gyventojas, pakvietė į pirtelę. Sutikau: pinigų tokioms išvykoms neturėjau, gyvenau iš kuklios stipendijos, o pasiperti norėjosi. Nuėjome. Maskvietis ir sako: „Duok patrinsiu nugarą.“ Aš vėl nieko neįtariau, o jis ėmė leistis vis žemiau, žemiau, žemiau, kol atvirai pareiškė apie ketinimus.
Aš apstulbau nuo to, ką išgirdau, sekundę virškinau informaciją, o po to, neįvertinęs pasiūlymo subtilumo, proletariškai paprastai vožiau akiplėšai. Kartoju: buvau laukinis, be to, jaunystėje boksavausi. Vargšelis kūliais lėkė per visus dubenis ir kubilus. Vėliau jis tapo liaudies artistu, dirbo koncertmeisteriu Didžiajame teatre...
Ne vyrai, o unitazai
- Kalbama, kad estrados pasaulyje vos ne kas antras – žydras.
- Manau, kad dar daugiau – apie 70 procentų. Nors garsiai dėl to prisipažįsta, ko gero, tik Borisas Moisejevas. Kiti slapukauja, konspiruojasi. Prisimenu epizodą festivalyje „Slavianskij bazar“ Vitebske. Vėlai vakare grįžtu į viešbutį ir matau merginas solistes bare. Klausiu: „Kodėl vienos, be vaikinų?“ O man atsako: „Vaikinai užsidarė viešbučio kambariuose su vaikinais...“ Bet juk tai baisu!
Mano kostiumininkė ištarė genialią frazę po to, kai pradėjau ją ūdyti: „Irka, kaip tu įgrisai! Visą laiką ieškai priekabių. Vaikai užaugo, ištekėtum dar kartą, gal geresnė pasidarytum.“ O ji ir sako: „Dabar vyrai kaip unitazai viešojoje išvietėje. Arba užimti, arba apšikti.“ Šiurkštoka, bet, ko gero, teisinga.
- Tarkime. Tik kuo čia dėta propaganda?
- Papasakosiu dar vieną atsitikimą. Prieš daugelį metų su artistų grupe nuvykau į Afganistaną. Koncertavome sovietiniams kariams. Vėlai vakare po trijų koncertų, lydimi apsaugos, pasiekiame nakvynės vietą. Užsisakau pokalbį su Maskva, kad nuraminčiau mamą, pasakyčiau, jog man viskas gerai. Tuo metu mobiliojo ryšio dar nebuvo. Ir štai išeinu į koridorių, o ten vaikštinėja keletas muzikantų. Iš pradžių pamaniau, kad ir jie laukia skambučio, bet paaiškėjo, jog priežastis kita... Klausiu: „Kas atsitiko?“ Muistosi, akis suka šalin.
Einu į jų kambarį (o jie gyveno šešiese) ir matau ant lovos du susivijusius vyriškus kūnus. Ir nors jau nebuvau naivuolis iš kaimo vidurio, visko sostinėje prisižiūrėjau, vėl nesusilaikiau, daviau valią kumščiams. Vargšai meilužiai pasirodė esą mūsų šokėjas ir vietos vyresnysis leitenantas...
Norėjau jau pirmuoju reisu gražuolį išsiųsti į Didžiąją žemę, kad ten išsiaiškintų, bet artistai įkalbėjo palikti jį kolektyve iki gastrolių pabaigos. Vėliau aš su juo kalbėjausi: „Volodka, gyvuly, kaip tu sugebėjai susirasti tą karininkėlį?“ O tas slėpdamas šypseną: „Nors dešimt tūkstančių žmonių aikštėje stovės, aš saviškį visada susirasiu.“ Nejaugi, sakau, nebjauru? O jis atsako: „Pabandykite, Josifai Davydovičiau! Už ausų nenutempsi“. Tai ir yra propaganda!
- Betgi jūsų jis nesuviliojo?
- Būtų pabandęs!
- Tada pakartosiu klausimą: dėl ko priimtas įstatymas, su kuo kovojate?
- O gėjų klubai, į kuriuos įleidžia visus be atrankos, atitinkamos pakraipos interneto svetainės, publikacijos apie lesbiškos meilės malonumus - kas tai? Bet koks vaikas, paauglys gali atsitiktinai pamatyti, perskaityti. Arba jam specialiai pakiš...
Aš turiu penkias anūkes ir du anūkus, labai noriu, kad jie užaugę būtų normalūs žmonės. Visomis prasmėmis. Tegul mano mergaitės įsimyli berniukus, o tie ieško ir randa porą tarp priešingos lyties atstovių. Tai natūralus senelio noras!
Maskvos meras Jurijus Lužkovas kadaise uždraudė sostinėje gėjų paradą. Spauda iškart jį užsipuolė. J.Lužkovas man paaiškino: „Josifai, mūsų žmonės juos sudraskys į gabalus, vos jie išlįs į gatves. Joks OMON neišgelbės.“ Aš pamąsčiau ir sutikau. Reikia vis dėlto atsižvelgti į mentaliteto ypatumus. Tai, ką ramiai priima olandai arba vokiečiai, Rusijoje gali sulaukti aktyvaus pasipriešinimo.
Kaip Valstybės dūmos deputatas aš pritariau įstatymui prieš netradicinių seksualinių santykių propagavimą. Mes neraginame uždrausti homoseksualumo, bet nenorime, kad tokį modelį pirštų kitiems.
Mylėdami neišsižada
- Į tokius niuansus niekas neatkreipė dėmesio: išgirdo varpus skambant ir nepradėjo aiškintis, kur.
- Problema yra, negalima jos nebematyti, kol viskas nevirto epidemija. Mes juk matome: Vakaruose legalizuoja vienos lyties asmenų santuokas, leidžia įsivaikinti vaikus... Kur nusiris visuomenė? Beje, ir reakcija, kurią sukėlė įstatymas, daug ką sako.
Prieš savaitę susitikau su maestro V.Gergijevu, savo senu bičiuliu. Ilgai kalbėjomės įvairiomis temomis, o po to V.Gergijevas prisipažino, kad yra susinervinęs. Rugsėjo mėnesį kartu su puikia dainininke A.Netrebko turi pradėti sezoną „Metropolitan Opera“, o Niujorke kilo baisi isterija dėl jų atvykimo. Laikraščiai spausdino nuotraukas, kuriose jie nufotografuoti trise su Vladimiru Putinu. Girdi, kaip galima leisti į sceną ir ploti draugams žmogaus, kuris diskriminuoja gėjus ir lesbietes?
Argi ne nesąmonė? A.Netrebko sako: man nusispjauti, kas partnerio kelnėse ir į ką jis orientuojasi lovoje, svarbiausia, kad gerai dainuotų, vaidintų. Ne, reikalavo viešai išsižadėti Rusijos prezidento! Kokią turi teisę amerikiečiai mums diktuoti tokius dalykus?
- Ir ką atsakėte V.Gergijevui?
- Sudėtingos situacijos jam ne naujiena. Kad ir kas būtų, atsistos prieš orkestrą ir diriguos. O ką daryti? Paklaus – paaiškins, kad draudžiame atvirą propagandą, o ne pačius santykius. Jei kam patinka netradicinis seksas, tegul juo užsiima, tik nereikia iš to daryti triukšmingos kampanijos.
Aš turiu daugybę įvairiausios orientacijos draugų ir mes puikiai bendraujame. Žinote, kodėl? Mūsų savitarpio santykiuose yra riba, kurios niekas neperžengia. Jie neliečia manęs, aš nelendu prie jų. Taip ir turėtų būti normalioje visuomenėje.
- Be abejo. Bet negi ne mes suteikėme progą iš musės daryti dramblį, pametėję patogią temą? Nebūtų buvę įstatymo, nebūtų ir ginčo objekto. Po keliolikos mėnesių Sočyje vyks olimpinės žaidynės, ne už kalnų pasaulio futbolo čempionatas. Mūsų reikalauja oficialiai paaiškinti, kaip įstatymas bus taikomas praktiškai, ar nepažeis kieno nors teisių. TOK, FIFA rūpinasi...
- Klausykite, betgi mes nesirengiame kiekvieno sportininko teirautis, kokia jo seksualinė orientacija. Tai ne dopingo kontrolė ir ne draudžiamų preparatų vartojimo testas. Niekas nesirengia nieko kontroliuoti.
Tegul gėjai ir lesbietės bėgioja, šokinėja, siekia pasaulio rekordų, šaudo į taikinius, prieš juos niekas žodžio neištars. Tegul tik patys neprovokuoja. Juk viskas aišku kaip dukart du.
Parengė Milda Augulytė
