Nepaisydamas problemų dėl sveikatos, aktorius elgiasi kaip sportininkas, pasiekęs savo karjeros viršūnę.
Kino žvaigždė kaip visuomet linksma, galantiška ir pasirengusi bet kuriuo metu iškrėsti kokį nors pokštą. O jų atsargų J.P.Belmondo turi pakankamai. Aktorius gali įkalbėti dešimt žmonių, kad jie vakarėlio metu apsimestų esą nuskriausti naujos pažįstamos ir mulkintų vargšę panelę visą vakarą.
Jeanas Paulis gali su didžiule kompanija kelias valandas važiuoti į tolimą Žydrojo Kranto paplūdimį, po to staigiai apsisukti ir patraukti į namus, nes į paplūdimį neįleido jo šuns. Jis gali paslėpti bičiulio telefoną ir patylomis kikenti matydamas, kaip šis visą vakarą jo karštligiškai ieško.
Vasaras J.P.Belmondo leidžia savo viloje Kanuose, kur šalia tyvuliuoja jūra, būna daug saulės ir laukia daugybė draugiškų vakarėlių. Bet kiekvieną rudenį aktorius su malonumu grįžta į savo būstą Paryžiuje, kur taip gera pabūti vienam, kur supa širdžiai brangūs, gerus prisiminimus keliantys daiktai.
J.P.Belmondo retai duoda interviu. Bet jei įsileidžia į savo namus, elgiasi kaip išskirtinai svetingas šeimininkas.
– Dabar į kino teatrus nebeatkeliauja filmai, kuriuose vaidinate. Jums visiškai nesinori filmuotis ar atsirado svarbesnės veiklos?
– Šiuo metu nenoriu filmuotis, juk ne aktorius kuria filmus, jis tik vaidina. Režisieriai, su kuriais dirbau, mirė. Liko tik Claude’as Lelouchas.
Bet dabartiniu savo gyvenimu nesiskundžiu, jis labai geras: dažnai vaikštau į kiną, vakarieniauju su draugais, bendrauju su vaikais ir anūkais. Visas šis „darbas“ užima daug laiko. Prisipažinsiu – man labai patinka nieko nedaryti.
– Regis, tuo ir mėgaujatės?
– Atvirai sakant, nuo vaikystės nieko ypatingo nemokėjau, išskyrus tai, kad save pateikdavau kaip klouną. Mačiau, kad tai žmonėms patinka. Kai pradėjau žaisti futbolą ir boksuotis, vis tiek galvoje nuolat kirbėjo mintis sugalvoti ką nors smagaus, šmaikštaus.
– Ankstesniuose interviu jūs, kaip ir daugelis aktorių, sakėte, kad vienodai mylite visus savo filmus. Bet jei įsigilintumėte į savo kino karjerą, ką prisimintumėte su išskirtiniu jauduliu?
– Labiausiai įsimintinos bet kokių filmavimų akimirkos – kaskadiniai triukai, kurie man visada labai patiko.
O jei kalbėtume apie konkrečius filmus, žinoma, prisiminčiau romantinę dramą „Iki paskutinio atodūsio“, dėl kurios išgarsėjau vos per 12 dienų.
Bet kai 1974 metais Kanų kino festivalyje kino specialistai ir kritikai į miltus sumalė biografinę dramą „Staviskis“, kurioje vaidinau, nelabai nusiminiau.
– Kokius filmus mėgstate žiūrėti?
– Septintasis dešimtmetis buvo puikus Italijos kino laikotarpis. Vien ką reiškė Marcello Mastroianni! Jis tiesiog nuostabus aktorius! Man labai pasisekė, nes turėjau laimės pažinti daugybę puikių italų aktorių.
M.Mastroianni sakė, kad aktorius – geriausia profesija: „Pagalvokite, kaip puiku, kad išėjus iš namų manęs jau laukia automobilis, grįžtu namo taip pat automobiliu. Apskritai nesuprantu, ko aktoriai skundžiasi?“
– Puiku, kad žavitės savo kolegomis aktoriais. O kas dar paliko neišdildomą įspūdį?
– Žmogus, palikęs man išskirtinį įspūdį, – generolas Charles’is de Gaulle’is. Savo karjeros pradžioje buvau pakviestas į jo priėmimą.
Prisimenu, kaip jis, paspaudęs man ranką, pasakė: „Žinau, kad žavėsiuosi jumis, bet jūsų tėvas buvo tiesiog nuostabus!“ (J.P.Belmondo tėvas Paulis Belmondo buvo žinomas Prancūzijos skulptorius.)
– Apie jūsų pomėgį pasišaipyti iš bičiulių sklando legendos...
– Taip, itin smagu buvo tuomet, kai apsimečiau išprotėjusiu. Su draugais ir giminaičiais slidinėjau kalnų kurorte. Nukritęs pasakiau, kad stipriai susitrenkiau galvą ir dabar nieko negirdžiu, blogai matau.
Mano dikcija buvo bloga, sutrikęs žvilgsnis, impulsyviai judinau galvą. Į mane visi žiūrėjo labai išsigandę. Jie tikrai pamanė, kad išėjau iš proto.
Paskui, žinoma, mano artimieji labai juokėsi. Bet smagiausia buvo man.
– Ar jūsų avantiūristinis charakteris kaip nors pasireiškė darbe?
– Žinoma! Galėjau, pavyzdžiui, vaidinti filme, kurio scenarijus niekam nepatiko. Bet jei jis patikdavo man, filmuodavausi į nieką nekreipdamas dėmesio.
– Ar nebūna liūdna vienam Paryžiaus bute po smagaus ir audringo gyvenimo savo sodyboje Pietų Prancūzijoje?
– Niekada neliūdžiu. Kartais pabūti vienam tiesiog būtina, tuomet galiu daug ką permąstyti. Buvo metas, kai norėjau ramybės, tada išvažiavau iš Paryžiaus, keliavau.
Po to grįžau namo. Mesti viską ir pasislėpti nuo žmonių niekada nesinorėjo. Draugystė man labai daug reiškia. Dauguma aktorių, kuriuos pažinojau jaunystėje, netikėjo mano gebėjimais. O iš artimų bičiulių sulaukdavau didžiulės paramos – už tai esu jiems labai dėkingas.
– Draugai tikėjo, o moterys tikriausiai suteikė įkvėpimo?
– Taip. Prisimenu, kai aktorinio meistriškumo mokykloje repetuojant sceną su mergina dėstytojas pasakė, kad mano išvaizda niekada neleis man atlikti romantiškų herojų vaidmenų.
Aktorinio meistriškumo mokykloje visi man tvirtino, kad esu negražus. Bet bėgant laikui pradėjau patikti!
– Ir dar kokioms moterims! Gražioms, talentingoms, žavingoms! Su kai kuriomis turėjote audringų meilės romanų. Kur slypi jūsų patrauklumo paslaptis?
– Iš tikrųjų, filmavimo aikštelėje dirbau su nuostabiomis moterimis. Žinote, jos visada siekė manęs. Aišku, šių progų nepraleisdavau.
– Jūsų gyvenimo būdas visada buvo aktyvus?
– Fizinis aktyvumas man būtinas kaip oras. Buvo metas, kai laksčiau po namų stogus vien iš smagumo, nes patiko. Dabar man trūksta sporto.
– Jūsų gyvenime būta įdomių ir nepakartojamų akimirkų. Ar galėtumėte prisiminti laimingiausias?
– Buvau labai laimingas, kai susilaukiau vaikų ir kai gimė anūkai: turiu tris vaikus ir šešis anūkus. Laikas, praleistas su jais, pats nuostabiausias. Dešimtmetė duktė Stella suteikia man beprotiško džiaugsmo.
– Koks tėvas yra Jeanas Paulis Belmondo?
– Pernelyg myliu savo vaikus ir dėl to negaliu būti su jais rimtas, o tai negerai. Juk vaikus reikia auklėti! O aš, kaip sako prancūzai, tėtis-pyragaitis. Leidžiu jiems faktiškai viską, ko užsinori, bet, žinoma, visiškos laisvės neduodu.
– Apie ką kalbatės su vaikais?
– Apie viską. Lengviau pasakyti, apie ką nekalbu. Su vaikais neliečiu tik temos apie profesiją. Jaunėlė duktė Stella labai nori tapti aktore, bet jai viso labo 10 metų. Svarbiausia, kad profesija jai teiktų laimės. Jei ji nori būti aktorė – prašau, sekretorė – taip pat gerai.
– Atrodo, kad dar nepraradote vaikiškumo...
– Taip, prisipažįstu – iki šiol tebesu išdykęs, išlepęs vaikas. Vienareikšmiškai.
– Per savo 80 metų patyrėte daug išgyvenimų. Kas suteikia jėgų nugalėti sunkumus ir žengti į priekį?
– Niekada nereikia pasiduoti! O jei jau parkritai, visada reikia atsikelti. Kai po patirto insulto mane iš ligoninės parvežė namo, negalėjau ištarti nė žodžio. Nepasidaviau, sėdau ant treniruoklių.
Teko intensyviai dirbti su specialistais dvejus metus, kad artimieji galėtų bent mažumėlę suprasti mano kalbą.
Dabar galiu kalbėti gerai. Kartais būna sunku, labai pavargstu. Bet vis tiek stengiuosi, prisimindamas motiną ir tėvą, kurie visada būdavo su manimi. Privalėjau stengtis ir grįžti į visavertį gyvenimą būtent dėl vaikų. Ir aš grįžau.
Likimo ir karjeros vingiai
Jeanas Paulis Belmondo gimė aristokratiškame Paryžiaus priemiestyje žinomo skulptoriaus ir dailininkės šeimoje.
Baigęs mokyklą Jeanas Paulis norėjo tapti profesionaliu boksininku: jis boksavosi nuo trylikos metų. Po poros dvikovų ir nosies traumos atsisakė tokios karjeros, nes nusprendė, kad boksas pernelyg skausmingas.
Baigęs Paryžiaus konservatorijos Dramos fakultetą, J.P.Belmondo pradėjo aktoriaus karjerą. Kine debiutavo 1957-aisiais, bet epizodai su juo buvo iškirpti prieš pat filmui pasirodant.
Pasaulinę šlovę J.P.Belmondo pelnė vaidmuo garsaus prancūzų režisieriaus Jeano Luco Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“. Aktoriaus herojus – jaunas, ciniškas, iliuzijų neturintis gangsteris.
„Iki paskutinio atodūsio“ buvo kuriamas be konkretaus scenarijaus. Režisierius į filmą įdėjo visas frazes, kurios išsprūsdavo iš J.P.Belmondo lūpų, kaip antai „nuo tavęs mane vemti verčia“, kuri vėliau tapo kone legendinė.
Filmuodamasis nuotykių juostose J.P.Belmondo pats atlikdavo pavojingus triukus. Iki 60 metų aktorius nesutikdavo naudotis kaskadininkų paslaugomis, manydamas, kad tai žemina jo vyriškumą.
2001-aisiais aktorius patyrė insultą, dešinė jo veido pusė buvo paralyžiuota. Po septynerių metų J.P.Belmondo grįžo į filmavimo aikštelę – dalyvavo kuriant filmą „Žmogus ir jo šuo“.
J.P.Belmondo nusifilmavo 95 kino juostuose, sukūrė 40 vaidmenų teatre. Filmavimo aikštelėse jis dirbo su Brigitte Bardot, Romy Schneider, Jeanne Moreau, Sophia Loren, Gina Lollobrigida, Raquel Welch, Mylene Demongeot.
Su pirmąja žmona Elodie Constantin pragyveno 13 metų – susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus Paulio (buvusio „Formulės 1“ lenktynininko). Vėliau J.P.Belmondo susižavėjo Džeimso Bondo mergina gražuole Ursula Andress, po to ją pakeitė italė Laura Antonelli.
Antrąja J.P.Belmondo sutuoktine tapo Nathalie Tardivel. Su ja, būdamas 70-ies, susilaukė dukters Stellos. Antroji aktoriaus santuoka taip pat subyrėjo.
80-metis J.P.Belmondo nelaiko savęs senu ir dėl amžiaus atsisakyti rimtų vaidmenų neketina.
Parengė Ona Kacėnaitė
