1963-iaisiais 29-erių moteris buvo laikoma pernelyg sena, kad susilauktų pirmagimio. Nepaisant nusistovėjusios nuomonės, Sophiai galvoje kirbėjo viena mintis – ji svarstė, ar kada nors galės sūpuoti savo kūdikį.
Filmuojantis filme „Tai prasidėjo Neapolyje“, kuriame jai teko septynių vaikų motinos vaidmuo, S.Loren pajuto tai, ko troško labiau už viską, – pirmuosius nėštumo simptomus.
Koją pakišo filmas
Nors per pirmąsias apžiūras buvo teigta, kad S.Loren nesilaukia, trečias kartas nemelavo ir gydytojai patvirtino moters nėštumą, tačiau liepė imtis atsargumo priemonių. Viena jų – nekeliauti automobiliu. Likimo ironija, mat filmavimo aikštelėje Sophia buvo įsodinta į specialią mašiną, suprojektuotą taip, kad atkartotų realius susidūrimus.
Tą pačią naktį aktorė pajuto siaubingus skausmus. Viskas, ką ji prisiminė, tebuvo ligoninės lova, spiginanti lempų šviesa, bauginančios baltos sienos ir dezinfekavimo skysčio kvapas...
Bet labiausiai moteriai įsiminė medicinos seserų veidai: pikti, nejautrūs, kaltinantys žvilgsniai, rodos, tiesiog skrodė Sophią. Tuomet visi žinojo, kad juodu su Carlo Ponti nesusituokę – jo skyrybų su pirmąja žmona procesas vis dar nebuvo pasibaigęs.
Tąnakt S.Loren ir C.Ponti neteko taip trokštamo kūdikio.
Sugniuždyta aktorė ieškojo būdų pabėgti nuo širdgėlos ir kone iškart pasinėrė į darbus, tačiau niekas jos nebedžiugino – gyvenimas moteriai, regis, tiesiog sustojo. Svaigi karjera teatrodė nereikšmingas menkniekis, palyginti su laime, kurią patiria savo atžalas rankose laikančios motinos.
Aplaidumas kainavo gyvybę
Po ketverių metų Sophia ir vėl pastojo. Šįkart ji ėmėsi kraštutinumų: nesikėlė iš lovos, neskaitė, nežiūrėjo televizoriaus, beveik nekalbėjo ir netgi stengėsi neliesti pilvo, mat bijojo, kad tai gali trikdyti jos mažytį vaikelį.
Tačiau toji prakeikta nuojauta ir vėl ėmė kuždėti, jog kažkas negerai.
Užėjus pirmiesiems skausmas, kurie buvo taip gerai pažįstami, Sophia puolė skambinti gydytojui. Tačiau su arogancija balse jis tepareiškė: „Nėra ko jaudintis. Išgerkite ramunėlių, rytoj apie tai pasikalbėsime.“
Laikas seko ir aktorė puikiai suvokė, kad svarbi kiekviena akimirka, tad jau netrukus ji atsidūrė ligoninėje.
Bet ir čia pagalbos nesulaukė – į kokteilių vakarėlį skubėjęs gydytojas neturėjo kada apžiūrėti skausmų kamuojamos moters, tiesiog įdavė jai skausmą malšinančių vaistų ir liepė išsimiegoti. 4 valandą ryto skausmai staiga dingo – dėl gydytojų abejingumo Sophia prarado ir antrą vaiką.
„Ponia, jūs turite tiesiog puikius klubus, esate graži moteris, tačiau niekuomet nesusilauksite vaiko“, – konstatavęs persileidimą teigė gydytojas.
Kad ir kokia stipri S.Loren stengėsi būti, jos sielvartas liejosi per kraštus. Netgi Carlo – solidus, rimtas verslininkas, puolė į depresiją. Jam sunkiai sekėsi dirbti, jis tapo tylus ir beveik nesišypsojo.
Ir čia poros kelyje pasitaikė Hubert’as de Watteville’is, ginekologijos klinikos Ženevoje vadovas. Jis padėjo daugybei viltį praradusių moterų susilaukti vaikų.
Ir štai, kai Sophia pastojo trečią kartą, nuspręsta persikelti į Ženevą, kad nėštumas būtų kruopščiai stebimas patyrusio mediko.
Svajonė kėlė baimę
Netrukus gydytojas išsiaiškino, kad Sophios organizmas negamina pakankamai estrogeno, tačiau ši problema buvo lengvai išsprendžiama injekcijomis ir po 9 mėnesius trukusio lovos režimo gimė Carlo jaunesnysis.
Pasak aktorės, tai buvo didžiausias džiaugsmas, kokį ji kada nors buvo patyrusi. Pirmąsyk paėmusi savo kūdikį ant rankų ji negalėjo suvaldyti emocijų.
Bet visa tai atrodė kaip sapnas, iš kurio aktorė paniškai bijojo prabusti. Ji kone atsiskyrė nuo viso pasaulio.
Nedidelėje ligoninės palatoje būdama su savo sūnumi ji jautėsi saugi kaip niekada. Laikui bėgant mintys apie tai, jog vieną dieną teks žengti pro palatos duris, jai kėlė siaubą. Sophia nenorėjo grįžti namo – jei būtų buvusi jos valia, ji taip ir būtų likusi tame nedideliame kambarėlyje baltomis sienomis, šalia savęs glausdama mažylį Carlo.
Tačiau po 50 dienų gydytojas Sophiai ištarė: „Sophia, negalite čia likti amžiams. Už šių durų jųdviejų laukia tikras gyvenimas!“ Ir štai pamažu aktorė grįžo į senąsias vėžes.
Po ketverių metų, 1972-aisiais, aktorė pastojo dar kartą – šį sykį ji buvo nusiteikusi drąsiai.
Edoardo gimė 1973-iųjų sausio 3 dieną.
„Susilaukusi pirmojo vaikelio maniau, kad gyvenimas yra tiesiog puikus, tačiau Edo gimimas mūsų džiaugsmą tik padvigubino. Motinystė išties suteikia neišmatuojamą laimę“, – savo autobiografijoje rašė S.Loren.
