Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje kurti filmai apie indėnus, kuriuose vienus pagrindinių vaidmenų atliko G.Mitičius, buvo neįtikėtinai populiarūs.
Aktorius padarė didelę įtaką daugelio žiūrovų pasaulėžiūrai, o kai kurių – gal ir likimui, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena".
Internete klajoja pasakojimas apie moterį, kuri dar vaikystėje įsimylėjo G.Mitičių ir nusprendė, kad už jo ištekės.
Aišku, vėliau ji suprato, kad ši svajonė neįgyvendinama, todėl ėmė ieškoti į jį panašaus vyro. Ir rado. Kartą į susitikimą su aktoriumi ji atėjo su sutuoktiniu ir dukra.
G.Mitičius iki šiol lieknas, stiprus ir žavus, tik plaukai žili. Jis vis dar galėtų įkūnyti personažą, vedantį į kovą apačius.
BTV neseniai rodė filmus, kuriuose vaidino legendinis G.Mitičius. O pokalbis su aktoriumi – apie juos ir kitus ne mažiau įdomius dalykus.
– Tikriausiai seniai nevaidinate indėnų?
– Pastarąjį kartą vaidinau praėjusiais metais – vokiečių televizijos filme „Laukiniuose Vakaruose“, kuris buvo kuriamas Pietų Afrikos Respublikoje.
O neseniai baigiau dirbti Vokietijos televizijos kanalo ARD juostoje. Tiesa, ten esu ne garbingas herojus, o mafijos vadeiva.
Šiuos metus norėjau skirti sau, pailsėti nuo filmavimo aikštelės, bet nepavyko. Ir ačiū Dievui.
– Tiesa, kad kino karjerą pradėjote kaip kaskadininkas?
– Taip. Mano vaikystė prabėgo kaime. Aš svajojau gyventi mieste, tapti fizinio lavinimo mokytoju.
Įstojau į Fizinio lavinimo institutą Jugoslavijos sostinėje Belgrade. (Nors Jugoslavijos nebėra, visada save laikiau ir laikysiu jugoslavu.)
Kartą į institutą užsuko kažkokie žmonės ir paklausė: „Ar kas nors moka jodinėti ir fechtuotis?“ Paaiškėjo, kad kuriamas filmas ir reikia sportiškų vaikinų masinėms scenoms. Pasakiau, kad galiu ir jodinėti, ir fechtuotis.
Tai buvo anglų istorinis filmas apie riterių laikus. Kai pasirodė, kad esu panašus į pagrindinio vaidmens atlikėją, man pasakė: „Būsi jo dubleris.“
Mane aprengė šarvais, davė didelį skydą, ietį. Prasidėjo filmavimas. Sėdau ant žirgo, kuris vos atlaikė tokį svorį, ir jojau 200 raitelių priešakyje.
Tik tuomet supratau, kodėl reikėjo dublerio. Jei būčiau kritęs nuo žirgo, nėra abejonių, kad būčiau užsimušęs. Filmo kūrėjai saugojo pagrindinį aktorių.
Laimė, aš susidorojau su užduotimi. Kitame filme jau pasiūlė nedidelį vaidmenį. Taip ir prasidėjo karjera kine.
– O kaip atsirado indėnų vaidmenys?
– Vaikystėje ryte rydavau Karlo May romanus, bet iš tikrųjų indėnais susidomėjau perskaitęs Liselotte Welskopf-Henrich romaną „Didžiosios Lokės sūnūs“.
Iki šiol domiuosi indėnų istorija ir kultūra. Man jie tokie artimi, kad kartais pamirštu, jog esu ne indėnas, o serbas.
Ar žinote, kad Čingačgukas – iš tiesų gyvenęs žmogus? Neseniai šį faktą man įrodė vienas profesorius.
O vaidinti indėnus pradėjau atsitiktinai. Į Jugoslaviją buvo atvykę VDR kino studijos DEFA asistentai – ieškojo pagrindinio vaidmens atlikėjo filmui „Didžiosios Lokės sūnūs“ ir tinkamo gamtovaizdžio. Jie pamatė mano nuotrauką.
Puikiai prisimenu dieną, kai filmo kūrėjai mane susirado. Susirengęs slidinėti buvau beišeinąs iš namų. Staiga suskambo telefonas. Svarsčiau, ar pakelti ragelį, bet intuicija pakuždėjo – pakelk. Netrukus kitame laido gale pasigirdo moteriškas balsas. Man pranešė, kad esu kviečiamas susitikti dėl pagrindinio vaidmens kažkokiame filme. Pasiūlymas mane sudomino.
Aš net įsivaizduoti negalėjau, kokia sėkmė laukia „Didžiosios Lokės sūnų“. Mane užgriuvo tokia šlovė, apie kokią kiti aktoriai svajoja visą gyvenimą. Puikiai suprantu, kad jei tą dieną nebūčiau pakėlęs telefono ragelio, viso to nebūčiau patyręs.
– Ar tiesa, kad turite indėnišką vardą?
– Tiesa. Kai viešėjau JAV, mane pasikvietė vienas šamanas. „Ateik ir atsinešk tabako – atliksime apeigas“, – pasakė jis.
Jis kažko pridėjo į mano tabaką, pamaišė, abu užsirūkėme.
„Dabar tau suteiksiu indėnišką vardą, kuris duodamas tik kartą gyvenime, – iškilmingai prabilo šamanas. – Užsimerk ir pamatysi kokį nors gyvūną.“
Padariau, kaip buvo liepta, ir išvydau vilką, bet nieko nesakiau. Kai atsimerkiau, šamanas tarė: „Tavo vardas bus Vilkas.“
Nustebau: kaip jis sužinojo, kokį vaizdinį mačiau? Mėginau paklausti, bet šamanas tik šyptelėjo ir pasakė: „Tau pasisekė. Mūsų gentis labai vertina vilką.“
Po šio susitikimo praėjo daug metų, bet jį prisimindamas laužau galvą, kaip šamanas sužinojo, ką tąkart išvydau.
– Sklandė gandas, kad buvote Rytų Vokietijos vadovo Ericho Honeckerio žmonos Margot meilužis.
– Buvo kalbama, kad kažkokia proga ji viešai pasakė, esą aš – puikus meilužis. Manau, M.Honecker turėjo galvoje mano aktorinius sugebėjimus. Juk su ja net nebuvau pažįstamas. O gandų apie mane niekada netrūko.
– Sakoma, kad gražioms moterims sunku senti. O gražiems vyrams?
– Savo amžiaus nejaučiu. Gyvenu paprastai: sportuoju, mėgstu bėgioti, nardyti, jodinėti.
– Nejaugi gyvenate vienas?
– Ne vienas. Su drauge.
Dievobaimingas mergišius
- Berlyne gyvenantis G.Mitičius yra gimęs ūkininkų šeimoje viename Pietų Serbijos kaime.
- Aktorius niekada nebuvo vedęs. Jis turi nesantuokinę dukterį Nataliją, kuriai šiuo metu 22 metai.
„Ji gimė Kalėdų savaitę – gruodžio 26-ąją. Esu tikintis. Italijoje sveikinant Kalėdų proga sakoma: „Buon Natale!“ Pamaniau, jei dukterį pavadinsiu vardu, kuris primena šią didžią šventę, tai ji bus laiminga“, – sakė G.Mitičius.
Natalija gyvena su savo motina, kuri yra architektė.
„Tai buvo beprotiška meilė. Tada man atrodė, kad ji truks amžinai. Deja, nepasisekė. Žmonės susitinka, pamilsta vienas kitą ir išsiskiria. Tai normalu“, – yra sakęs G.Mitičius.
- G.Mitičiaus bičiuliai yra pasakoję, kad jo vienintelė didelė meilė buvo vokiečių aktorė Renate Blume (nuotraukoje viršuje). Jie susitiko „Ulzanos“ filmavimo aikštelėje 1974-aisiais. G.Mitičius vaidino indėnų vadą, o R.Blume – jo žmoną.
Meilė buvo abipusė, tačiau truko tik dvejus metus. Kalbama, kad Renate paliko Gojko dėl jo pomėgio vaikytis sijonus.
- G.Mitičių labiausiai išgarsino vaidmenys filmuose „Didžiosios Lokės sūnūs“ (1966 m.), „Čingačgukas – Didžioji Gyvatė“ (1967 m.), „Oceola – seminolų vadas“ (1971 m.), „Apačiai“ (1973 m.), „Ulzana“ (1974 m.).
- Filmavimo aikštelėje G.Mitičius niekuomet nesinaudojo dublerių paslaugomis – jis puikiai jodinėjo, plaukiojo, pats šokinėdavo važiuojančio traukinio vagonais.
- Į klausimą, kas sunkiausia filmavimo aikštelėje, aktorius atsakydavo: „Rūkyti taikos pypkę. Niekuomet nerūkiau ir tai man nepatinka.“
- 2000-aisiais G.Mitičius tapo Vokietijos piliečiu.
„Tai buvo priverstinis žingsnis, – aiškino aktorius. – Kartą teko skristi į Ameriką per Londoną. Didžiosios Britanijos pasienietis, išvydęs mano serbišką pasą, paprašė paeiti į šalį. Ilgai su kažkuo aiškinosi, tarsi būčiau teroristas.
Supratau, kad tokį pažeminimą patirsiu nuolat, todėl nutariau tapti Vokietijos piliečiu. Bet kuriuo atveju visada buvau ir būsiu laisvas žmogus. Kaip indėnas.“
Parengė Ona Kacėnaitė