Vilnius iš padebesių – nykštukas. Užtenka vos kelių minučių, kad iš miesto pakraščio pasiektum Baltąjį tiltą.
Tuo įsitikino R.Matickas, paramotoru skraidantis jau daugiau nei dvidešimt metų. Skrisdamas virš sostinės 49 metų vilnietis pastebi tai, ko vaikščiodamas žeme nepamatytų. Daug įdomybių jis pamatė ir Vilniaus apylinkėse.
Ar pilotų žūtys nesumažino norinčių iš dangaus pasižvalgyti skaičiaus? R.Matickas į šį klausimą atsako neigiamai.
Nebent vienas kitas naujokas sudvejoja.
– Kodėl bent kelios šiemet įvykusios nelaimės nesumažino paramotorų pilotų noro skristi? – pasiteiravo R.Maticko „Sostinė“.
– Skraidantys paramotorais juk supranta, kad nelaimių pasitaiko visose gyvenimo srityse. Žmonės žūsta ir keliaudami gatve.
Norinčių paskraidyti paramotorais nei padaugėjo, nei sumažėjo. Tai specifinis užsiėmimas.Paprastai pilotai skraidyti trokšta nuo vaikystės.
Ir svajonės išsipildymo siekia tol, kol įvaldo kokį nors skraidymo aparatą.
Taip nutiko ir man. Pirmasis mano parasparnis buvo be variklio. Greitai įsitikinau, kad Lietuvoje juo nepriskraidysi, nes čia nėra aukštų kalnų, kurių reikia, kad pakiltum.
Supratau, kad parasparnius be variklių gainiojantys entuziastai yra vargdieniai.
Jiems tenka laukti eilėje, kol juos pakels į padangę.
Turbūt norą skraidyti lemia genai. Adrenalino, įspūdžių troškimas ne tiek svarbus.
Galima išmokyti neturintį potraukio skristi, bet jam tai nekels susižavėjimo.
Įdomu, kad skraidančių paramotorais lietuvių yra per du šimtus. Latvijoje tokių yra tik kelios dešimtys. Visos paramotorų naujienos pirmiausia atkeliauja į Lietuvą.
Užsieniečiai dar tik gaudo naujausią techniką, o mes jau ją turime.
– Skristi virš Vilniaus pavyksta retai. Tai yra viena didžiausių paramotorų pilotų svajonių?
– Taip, nes oro erdvė virš Vilniaus yra griežtai kontroliuojama. Tai – toks stačiakampis, kurio viena kraštinė yra ties prekybos centru BIG, kita kraštinė – prie Pilaitės, trečia – prie Riešės, o ketvirta – šalia Antakalnio. Kartais pavyksta gauti leidimus.
Juk virš Vilniaus skraido oro balionai. Pastarąjį kartą skraidėme per birželio mėnesį vykusią Kultūros naktį.
Kai pirmą kartą skraidžiau virš sostinės, nustebau, koks mažas yra miestas. Automobiliu nuo pakraščio pasiekti centrą prireikia pusvalandžio, o paramotoru tai galima padaryti vos per kelias minutes.
Virš miesto reikia skristi saugiu atstumu, kad prireikus galėtum rasti vietos nusileisti. Laimė, Vilniuje pakanka erdvių nutūpti. Yra daugybė skverų, aikščių, kitų neužstatytų plotų, kuriuose su paramotoru puikiausiai tilptum.
– Kokių įdomybių teko pastebėti aplink Vilnių?
– Skrisdamas aplink sostinę ne kartą pagalvojau: kiek daug aplink miestą yra užkampių, kur automobiliu net neužklystum.
Nepamanytum, kad visai prie sostinės yra tokių nuošalių vietų, didžiulių miškų, laukų, kurių nekerta nė vienas kelias.
Galima sakyti, kad šalia Vilniaus pasitinka laukinė gamta: bėgioja stirnos, kiškiai.
Neseniai prie Nemenčinės pastebėjau sunkiai pasiekiamą ežerą miške. Jame maudėsi dvi nuogos merginos. Aplink kelių kilometrų spinduliu – nė vienos sodybos.
– Žmonės nereiškia pretenzijų, kad juos stebite iš dangaus?
– Tokia problema yra, diskutuojame apie tai forume. Turime netgi specialų žemėlapį, pažymėjome vietas, kuriose gyvenantys žmonės piktinasi skraidyklėmis. Vienas kitam patariame, kaip tokias vietas apskristi.
Tokia vieta yra ties Pilaite. Ten gyvenanti moteris ne kartą skundėsi dėl paramotorų.
Vėliau sužinojome, kad ji rašė skundus ne tik dėl mūsų. Neįtinka jai ir kaimynai, ir žoliapjovės, ir motociklai.
Tokių taškų žemėlapyje vis daugėja.
Pasitaiko, kad sodybos šeimininkas gražiai paprašo: neskriskite virš mūsų, nes auginu mažą vaiką – negąsdinkite jo.
Kai koks nors naujokas vis dėlto praskrenda virš tokios sodybos, išbarame jį. Kam pykdyti gyventojus? Mes iš dangaus žavimės gražiais vaizdais, bet kažkam keliame rūpesčių. Stengiamės išvengti konfliktų.
– Kokių dar klaidų pridaro naujokai?
– Keista, bet naujokai daro mažiausiai klaidų. Jie išmokyti, kaip tinkamai elgtis su paramotoru, dar nežino, kaip galima gauti didesnį adrenalino kiekį.
Pavojingiausi antri treti skraidymo metai.
Tokie pilotai pradeda dairytis į senbuvius manydami: „O, ir aš jau taip moku.“ Ir pamėgina ore atlikti tai, ką daro tikri profesionalai.
Reikia pasidžiaugti, kad traumų labai sumažėjo. Vis dar pasitaikančios – kojų išnirimai, raiščių patempimai.
– Kartais paramotorų pilotai pasitelkiami dingusiems žmonėms ieškoti. Ar neatrodo keista, kad XXI amžiuje pradingėlių ieško ne sraigtasparniais, moderniomis technikos priemonėmis?
– Lėtai skrendant paramotoru galima pastebėti daugiau nei žvalgantis iš sraigtasparnio – tiesa, ne visada leidžia oro sąlygos.
Mūsų pilotams teko ieškoti dingusio krepšininko Dovydo Rediko tėvo. Taip pat ieškojome žmogaus, kuris prapuolė po gaisro.
Užgesinęs ugnį jis išėjo į mišką ieškoti išsilaksčiusių gyvulių ir pasiklydo.
Po paros jį pastebėjome tankmėje kūrenantį laužą.
Esame radę skenduolių, pievose, laukuose numirusių žmonių. Iš sraigtasparnio jų nebūtų pavykę pastebėti melduose ar aukštoje žolėje.
Tad kartais ir gerų darbų nuveikiame.
