70-ojo Kanų kino festivalio uždarymas: Andrejaus Zviagincevo sutrikimas, Pedro Almodovaro pokštai ir nauji Monicos Bellucci bučiniai

Sekmadienį vakare Kanuose pasibaigusio vieno prestižiškiausių kino festivalių ceremonijoje į akis krito ir žiuri nario Willo Smitho išsišokimai, aktoriaus Joaquino Phoenixo sportbačiai, Holivudo žvaigždės Nicole Kidman nuotolinis sveikinimas, Auksinės palmės šakelės laureato Rubeno Östlundo performansas.

 M.Bellucci ir P.Almodovaras.<br> "Reuters" / "Scanpix" nuotr. 
 M.Bellucci ir P.Almodovaras.<br> "Reuters" / "Scanpix" nuotr. 
 Filmo "Kvadratas" pagrindinis herojus Christianas -- madingos profesijos atstovas -- šiuolaikinio meno parodų kuratorius (akt. C.Bangas).
 Filmo "Kvadratas" pagrindinis herojus Christianas -- madingos profesijos atstovas -- šiuolaikinio meno parodų kuratorius (akt. C.Bangas).
Svarbiausią festivalio prizą pelnė Rubenas Östlundas.<br> AP nuotr. 
Svarbiausią festivalio prizą pelnė Rubenas Östlundas.<br> AP nuotr. 
 Geriausiu aktoriumi pripažintas J.Phoenixas.
 Geriausiu aktoriumi pripažintas J.Phoenixas.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 30, 2017, 10:31 PM, atnaujinta May 31, 2017, 3:41 PM

 

Kanų kino festivalio uždarymo diena visada būna sunki. Dvi savaites miestas ir taip buvo pertvertas, o prieš finišo tiesiąją užtvarų atsirado tiek, kad norint patekti į Festivalių rūmus teko daryti didelį lanką. Net žvaigždės šį kartą neprivažiuodavo prie pat raudonojo kilimo ir turėjo kulniuoti iki jo kelis metrus.

 

Kai kurios iš to padarydavo tikrą šou – pavyzdžiui, W.Smithas, kuris nusifotografavo ir išdalijo autografus, regis, visiems, kurie to norėjo. Smagu buvo stebėti, kaip žmogus su senutėliu mobiliuoju telefonu atkakliai baksnoja smiliumi į nugarą aktoriui, atsidėjusiam autografų dalijimui. Galiausiai W.Smithas atkakliajam gerbėjui padovanojo plačią šypseną. Toks demokratiškumas negalėjo nežavėti.

 

Vis dėlto „žmogiškiausiai“ ant raudonojo kilimo atrodė J.Phoenixas, vilkintis smokingą ir avintis sportinius batus. Juliette Binoche, vilkinti prigudusią blizgančią juodą suknelę, atrodė karališkai, Uma Thurman su aukso spalvos suknele priminė Kleopatrą.

 

Jau rūmų viduje publika kurtinamais plojimais pasitiko Davidą Lynchą – gerbėjai jam dėkingi už naują „Tvin Pyksą“, kurio premjera tapo vienu ryškiausių festivalio įvykių.

 

Laureatų apdovanojimo ceremoniją pertraukė prancūzų dainininko muzikinis numeris – daina taip sujaudino festivalio uždarymo ceremonijos vedėją Monicą Bellucci, kad ji puolė dainininkui ant kaklo ir pradėjo karštai bučiuoti... orą. Žiuri narė Bingbing Fan taip pat ne juokais susijaudino: iš jos gražiosios dešiniosios akies nuriedėjo krištolinė ašara. Salėje taip pat kai kas šniurkščiojo. Tramdoma rauda buvo girdėti ir Leonor Serraille kalboje – jos „Jauna moteris“ gavo Auksinės kameros prizą už geriausią debiutą.

 

Bet pagrindinis šios gyvenimo šventės veikėjas – festivalio vertinimo komisijos pirmininkas ispanų režisierius Pedro Almodovaras - aiškiai jautėsi ne savo vietoje. Jis vis pamiršdavo paskelbti nominaciją, o kai pasakė, kad už geriausią scenarijų žiuri nutarė apdovanoti net du filmus, daugelis pamanė: „Na, prasidėjo linksmojo ispano pokštai.“ Tačiau prizai visai pelnytai atiteko Jorgui Lantimui, kurio graikiškos tragedijos stiliaus filmas „Šventojo elnio nužudymas“ sukėlė Kanuose gyvą reakciją, ir gerai „sukaltai“ škotų režisierės Lynne Ramsay dramai „Tu niekada čia nebuvai“.

 

Toliau staigmena laukė rusų delegacijos. Paskelbtas žiuri specialiojo prizo laimėtojas – Andrejus Zviagincevas (filmas „Nemeilė“). Režisierius taip sutriko, kad net ėmė klausinėti šalia sėdinčių kolegų: „Ar tai aš?“ A.Zviagincevas visiškai nesitikėjo tokio prizo ir neslėpė savo nusivylimo.

 

„Kažkaip greitai viskas įvyko“, - ištarė jis scenoje. O po to nutarė sumažinti įtampą: „Dėkoju žiuri ir ypač štai tam vaikinui... Willai Smithai, pasirodo, tu iš tikrųjų esi!”

 

Bet “linksmasis ispanas” pasirodė esąs adekvačiausias žiuri pirmininkas per naujausią Kanų istoriją. Apdovanojimai paskirstyti logiškai ir pagrįstai, o tai retai pasitaiko. Nebent prizas už režisūrą, skirtas Sofiai Coppolai, kiek nuvylė: nežinia kodėl ji ėmėsi to paties pavadinimo Dono Siegelo filmo „The Beguiled“ perdirbinio – istorijos apie sužeistą kapralą, kurį per Amerikos pilietinį karą išgelbėjo kilmingųjų panelių pensiono aukėtinės, vedamos, kaip netrukus paaiškėjo, ne tiek kilmingumo, kiek geidulingumo.

 

Diane Kruger gavo prizą už geriausią moterišką vaidmenį filme “Iš niekur”. Scenoje ji dėkojo režisieriui Fatihui Akinui, vadino jį broliu ir vylėsi, kad jų filmas galbūt privers susimąstyti apie terorizmo problemą.

 

J.Phoenixas tapo geriausiu aktoriumi. Kai buvo paskelbta jo pavardė, aktorius taip nustebo, tarsi būtų turėjęs kokių nors konkurentų. Atsiprašė, kad atėjo avėdamas sportinius batus – girdi, nespėjo persiauti. Bet visa tai, žinoma, buvo tik žaidimas.

 

Geriausiu režisieriumi paskelbta S.Coppola jau buvo išvykusi iš Kanų, bet ji paliko rašytinę padėką, kurioje dėkojo mamai, tėčiui, vyrui. Sofia tapo antrąja moterimi, pelniusia prizą už režisūrą per visą Kanų istoriją.

 

Specialiuoju žiuri prizu Kanų 70-mečio proga ir, matyt, už viską, ką pristatė šiame kino forume, apdovanota N.Kidman (ji vaidino dviejose konkursinėse juostose – „Šventojo elnio nužudymas“ ir „The Beguiled“). Artistė taip pat išvyko iš festivalio dar jam nesibaigus, bet atsiuntė vaizdo įrašą. Vilkėdma paprastą baltą palaidinukę, be įprasto makiažo žvaigždė sėdėjo kažkokiame pilkame krėsle ir maloniai dėkojo visiems režisieriams, kurių filmuose vaidino.

 

W.Smithas nutarė palinksminti publiką ir pasiūlė: „Žinote, dabar pavaizduosiu Nicole, kad atrodytų, jog ji čia yra.“ Tardamas šiuos žodžius aktorius ėmė ranka dangstyti veidą, vartyti akis ir šaukti plonu balsu: „Dėkoju mamai, tėčiui...“ O po to perėjo per sceną gundama moteriška eisena – girdi, greičiau fotografuokite.

 

Atėjo valanda „X“ – Kanų festivalio pagrindinių prizų skelbimas. Didįjį prizą gavo prancūzų režisieriaus Robino Campillo filmas „120 dūžių per minutę” – gana banali juosta, bet pasakojanti apie sergančiuosius AIDS. Matyt, žiuri nutarė paremti svarbią temą, o ne tai, kaip ji įkūnyta.

 

Ir štai įteikti pagrindinio Kanų festivalio prizo į sceną žengė J.Binoche ir P.Almodovaras. Aktorė įvairiomis kalbomis pradėjo kartoti žodį “meilė”, o režisierius paskelbė, kad Auksinę palmės šakelę laimėjo švedų režisierius R.Östlundas ir jo filmas “Kvadratas”. Žavingas švedas, išgirdęs apie laimėjimą, užšoko ant scenos ir pasiūlė visai salei kartu su juo ir jo komanda pasidžiaugti sėkme: paprašė stovinčių prie scenos fotografų atsigręžti į salę, o publiką – džiaugsmingai sušukti. Žiūrovai mielai atsiliepė – šaukė net kino žvaigždės.

 

Pagrindinis Kanų kino festivalio prizas “Kvadratui” – konceptualus gestas. Festivalio programoje būta ne vieno filmo, pasakojančio apie socialines ir asmenybės problemas, bet tik R.Östlundo filme sueina visi galai. Režisierius sugebėjo papasakoti apie dvasinę tuštumą, į kurią vis labiau grimztame, apie vartotojišką visuomenę, apie atsakomybę už kiekvieną savo žingsnį, apie meno vaidmenį, apie manipuliavimą sąmone, apie tolerancijos ribas, apie pasitikėjimą, empatiją – apskritai apie gyvenimo prasmę. Visa tai R.Östlundas pateikė satyriškai, subtiliai, rafinuotai, o P.Almodovaro vadovaujama žiuri įvertino jo pasaulį, kuriame susipynė absurdas ir tikrovė, ironija ir drama, žūtis ir atgimimas.

 

Filmas „Kvadratas“ – kaip sluoksniuotas pyragas: pradėsi pjaustyti ir pasirodys daugybė sluoksnių, skirtingų požiūrių į šiuolaikinę visuomenę, filosofinių apmąstymų apie būties esmę, apie garsųjį europietiškąjį politkorektiškumą, išsigimstantį į paprasčiausią baimę.

 

Pagrindinis herojus Christianas dirba šiuolaikinio meno muziejaus kuratoriumi. Jis simpatiškas, elegantiškas, gyvena prestižiniame būste, važinėja ekologiška “Tesla”, išsiskyręs, kartais susitinka su dviem kaprizingomis dukterimis, tačiau daugiausia laiko skiria darbui. Jo užduotis – sugalvoti performansus, dažniausiai absurdiškus, beprasmius. Parduodamas šią tuštybę Christianas užsitikrina vietą socialinių laiptų viršuje.

 

Naujausias Christiano projektas - „Kvadratas“. Tai nedidelė aptverta erdvė miesto aikštėje, prie kurios pakabinta lentelė skelbia: tai išskirtinė pasitikėjimo ir rūpinimosi vienas kitu teritorija, čia įžengusių visų žmonių vienodos teisės ir pareigos.

 

Bet gyvenimas – ne meno projektas, paisyti savo įsitikinimų ir gerbti kitų teises ne visada pavyksta, kai pažeidžiamos tavosios.

 

Christiano gyvenimas iš esmės keičiasi, kai kartą gatvėje prie jo šaukdama pribėga moteris ir paprašo apginti nuo pamišėlio, kuris nori ją papjauti. Kol Christianas bando susigaudyti, kuo galėtų padėti, pasirodo agresorius, bet, nepadaręs jokios žalos, dingsta. Tik po kurio laiko vyras suvokia, kad tai buvo inscenizacija: per sumaištį iš jo pavogė piniginę, mobilųjį telefoną ir šeimos vertybę, atitekusią iš tėvo, - sąsagas.

 

Vyras nesikreipia į policiją. Jis ryžtasi eksperimentui. Per specialią programą susekęs, kuriame maždaug rajone yra jo telefonas, į pašto dėžutes gyventojams įmeta laiškus su tekstu: “Žinau, kad tu pavogei mano telefoną ir piniginę.” Šis pranešimas duoda netikėtą efektą – Christianą užgriūva vienas netikėtumas po kito, gyvenimas tikrina jo atsparumą ir įsitikinimus.

 

Kvadrate“ daug provokacijų ir keblių klausimų, verčiančių, kaip įprasta sakyti, susimąstyti. Iš esmės tai ne kas kita, o filmas tyrimas apie šiuolaikinės visuomenės ribas. Kur baigiasi politkorektiškumas ir prasideda baimė? Koks skirtumas tarp tolerantiškumo ir visko leistinumo? Kas yra humanizmo apraiška, o kas pataikavimas žmogaus silpnybėms? Duoti išmaldos – ar gerumо, аr pasipūtimo aktas? Ar reklaminė akcija, ignoruojanti visuomenės normas, gali būti laikoma efektyvia?

 

Filme yra puikus pavyzdys - projekto „Kvadratas“ reklamai viešųjų ryšių bendrovė sukuria klipą: tame pačiame kvadrate, kuriame visų teisės ir pareigos vienodos, susprogdinama mergaitė. „Youtube“ klipą peržiūri milijonai vartotojų. Bet ar reikalingas šitaip į šiuolaikinį meną ir visuomenės problemas atkreiptas dėmesys?

 

Skaudžios temos, kurias R.Östlundas užgriebia savo filme, perpasakotos atrodo snobiškos ir nuobodžios, bet jos tokios nėra, filmas apie tai nekalba - jis tik seka įkandin vis labiau trinkančio Christiano, pernelyg įpratusio, kaip dauguma mūsų, išsisukti nuo tiesioginių susidūrimų, gerumą pakeisti mandagumu, vietoj „ne“ sakyti „aš pagalvosiu“ .

 

Kvadrato“ stiprybė – vaizdingumas, geras humoro jausmas. Pavyzdžiui, filmas šaiposi iš šiuolaikinio meno: muziejuje kilo baisus skandalas – valytoja sušlavė „meno objektus“, kurie jai pasirodė šiukšlės; į susitikimą su menininku ateina psichikos sutrikimų turintis žmogus, jis visą laiką šūkčioja nešvankybes ir prašo moterį – susitikimo vedėją – apnuoginti krūtinę, o visi, nutaisę išmintingą veidą, linkę nepastebėti chuliganiškumo.

 

Nors ir magėtų perpasakoti visus labiausiai vykusius ir juokingiausius filmo momentus, tuo apsiribosime. „Kvadratas“ - daugiaprasmis kūrinys, jame norisi kapstytis vėl ir vėl.

 

Apibendrinant jubiliejinį, septyniasdešimtąjį, Kanų kino festivalį galima pasakyti, kad nebe pirmą kartą pasitvirtino tiesa: kritikų vertinimai, kalbos kuluaruose, gandai ir paskalos nieko nereiškia.

 

Kol vyko festivalis, pagrindinį prizą visi pranašavo rusų režisieriaus A.Zviagincevo filmui ”Nemeilė”. Bet P.Almodovaras įrodė, kad jam prognozės nė motais. Maža to, ispanų režisierius sugebėjo atsiriboti nuo politinių madų, krypčių ir įtakų. Jis priėmė nepriklausomus sprendimus ir aiškiai leido suprasti, kad kiną vertina kaip meną, o ne kaip plakatą.

 

Septyniasdešimtasis Kanų kino festivalis jau įėjo į istoriją kaip forumas, iškėlęs daugelį šiuolaikinių problemų – nuo pabėgėlių iki vaikų vienatvės, nuo tėvų egoizmo iki terorizmo klausimų. Įvairių pasaulio šalių režisieriai atvežė į konkursą filmų, kurių siužeto centre – šeima. Vadinasi, atėjo laikas atkreipti rimtą dėmesį į šį institutą.

Parengė Milda Augulytė

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.