Taip, pripažįstu, kad „Queen“ yra viena geriausių roko grupių muzikos istorijoje. Kaip ir pripažįstu, kad jie toli gražu nėra tobuli, rašė ne vien hitus, o ir kaip asmenybės toli gražu nebuvo angeliukai – ypač visų taip garbinamas Farrohkas Bulsara.
Antras dalykas – aš labai nemėgstu ekranizacijų. Man jau geriau originalus, iš niekur dar nežinomo siužeto kūrinys, apie kurį dar neturi nuomonės ir nuosavos interpretacijos – o ne bandymas interpretuoti tai, kas jau žinoma.
Todėl į „Bohemian Rhapsody“ peržiūrą ėjau, švelniai tariant, nusiteikęs kritiškai.
Mercury įkūnytojas
Tiesą sakant, skeptiškai „Rapsodiją“ vertinau jau nuo paties pirmų garsų apie šį projektą – dar tada, kai buvo puse lūpų užsimenama, kad gyvsidabriškąjį Mercury galbūt galėtų vaidinti Sasha Baron Cohenas. Ne, jokiu būdu nesu prieš Borato kūrėją, anaiptol. Man jo (aktoriaus, ne personažo) įžūlumas, drąsumas, nebijojimas peržengti ribas patinka – ir tuo jis netgi labiau panašus į patį Mercury, kuris bent jau keliais savo gyvenimo epizodais buvo tikrai kontroversiška asmenybė.
Tiesiog Fredis – pernelyg ryškus meteoritas, šuoliuojantis per dangų. Kad suvaidintum tokį, turi visiškai ištrinti save. Ar tai sugebėtų S.B.Cohenas? Abejojau.
Kai pamačiau pirmuosius treilerius su Rami Maleku, vaizdas irgi nesužavėjo – bet galbūt dėl paties treilerio. Iš jo susidarė įspūdis, kad čia bus pompastiška muzikinė komedija, o ne bent kiek į rimtumą pretenduojanti biografinė roko supergrupės juosta.
Bet jau su antruoju treileriu nuomonė pasikeitė. Ko gero, pirmąkart pradėjo ryškėti (ar tapti įtikinamu) vaizdas, kad R.Malekui, iki tol labiausiai gal žinomam iš įdomaus, bet nišinei auditorijai skirto serialo „Mr.Robot“, pavyko ištrinti save – ir susidėjus dirbtinius atsikišusius dantis, bent akimirkomis tapti kuo tikriausiu Freddie.
Ir ne, ne vien akimirkomis. Sakyčiau – daugiau nei 50 procentų laiko, kai jis šmėžuoja ekrane. Nes didžiausi aktoriaus trūkumai, vis primindavę, kad čia ne Gyvasis Sidabras, o aktorius – jo balsas, vargiai primenantis F.Mercury balsą, kai šis nedainuoja – ir kiek perspaustai F.Mercury seksualinę orientaciją pabrėžianti motorika. Bet gal čia kalta ir aktoriaus sudėjimas – F.Mercury savo geriausiais laikais buvo kiek augalotesnis.
Mažiau dramų, daugiau muzikos
Ne, skyrelio pavadinimas – tai ne lūkesčiai ar pageidavimai, kaip norėčiau kad būtų buvę – o tai, kas buvo.
Taip, F.Mercury gyvenimas buvo pakankamai dramatiškas. Ir ne vien dėl jo ligos, charakterio ir mirties. Bet šis filmas – laimei – yra ne tik apie Freddie, bet ir apie visą grupę (taip, čia – didelis privalumas). Ir toje grupėje ryškiomis asmenybėmis buvo ne vien vokalistas, bet ir kiti nariai. Ir dėl to dramos turėtų būti dar daugiau!
Ir jos yra. Bet – viskas labai gerai ir taikliai atsverta originalia grupės muzika, kuri prie rodomų vaizdų prilipdyta praktiškai idealiai. Taip pat – daugiau ar mažiau tikslia grupės istorija (patikėkit, neatitikimų – begalės. Ir kai kurie jų – net labai grubūs. Bet kaip bebūtų keista – tai ne itin trukdo žiūrėti filmą net ir pastebinčiam neatitikimus).
Ką tikrai galima įvertinti – aktorių parinkimą. R.Malekui teko didžiausias iššūkis – milijonų fanų akyse virsti jų dievuku. Ir ko gero didžiąja dalimi jam tai pavyko.
Užtat tokios užduotys beveik tobulai pavyko Gwilymui Lee, vaidinusiam gitarsitą Brian May ir Josephui Mazello, įkūnijusiams bosistą Johną Deaconą (tiesa, kokį pirmą filmo trečdalį buvau įsitikinęs, kad J.Deaconą vaidina Jasonas Segelas, labiausiai žinomas iš Marshallo Erikseno vaidmens seriale „How I Met Your Mother). Labai, labai taikliai. Ko gero, vien dėl jų eisiu žiūrėti filmo antrą kartą – G.Lee tikrai galima supainioti su jaunu B.May (net ir judesiuose), o J.Deaconas atkurtas dar tiksliau – tylus, keistų šukuosenų bosistas, bet kai jau tarstelėjantis ką, tai ne be reikalo.
O va su Rogeriu Tayloru… Ne, mano nuomone kaltas ne tiek aktorius Benas Hardy, kiek pats filme kurtas Rogerio įvaizdis – grynai kaip vėžliuko-ninzės Raphaelo, kuris iš visos ketveriukės garsėjo tuo, kad labiausiai tik ir ieško, prie ko čia prisikabinti ar kuo išreikšti nepasitenkinimą.
Džiaugsmai ir neatitikimai
Vienas ambicingiausių filmo tikslų – įtikinti žiūrovus, kad jie stebi ne tikrus „Queen“, o tik juos vaidinančius aktorius – režisieriui Bryanui Singeriui (žinomam ne tik iš „X-Menų“ serijos, bet ir istorinio filmo apie pasikėsinimą į Adolfą Hitlerį, „Valkyrie“, 2008 m., ir kitų) neabejotinai pavyko. Sėkmės receptas – emocijos. Juosta tiesiog trykšte trykšta džiaugsmu ir skausmu, o visa tai papildoma neblogu humoru, skaniai arogantišku sarkazmu ir spalvų nestokojančiais personažais.
Tiesa, kai kurie iš jų – visiškai fiktyvūs, t. y. realybėje nė neegzistavę (o geriausiu atveju – sukurti ir kelių žmonių). O ir šiaip, filmo kūrėjai su žinomais grupės istorijos faktais elgiasi labai laisvai. Istorinių, faktinių neatitikimų netrūksta, ir kai kurie šiuo požiūriu net kurioziški – painiojama įvykių chronologija (daugmaž panašiai, lyg Michaelas Jacksonas būtų įsipainiojęs į skandalus su vaikais, o tik po to įrašęs „Thriller“), dramos generuojamos ten, kur pasak pačių grupės narių, nė kvapo nebuvo.
Tačiau tokie sprendimai vis dėlto pasiteisina, nes žiūrovas sėkmingai įtikinimas viską stebėti ne smegenimis, bet širdimi. Emocijos itin dinamiškai keičia vienos kitas, visa tai – tikrai galingos „Queen“ muzikos apsuptyje, tad jautresnis žiūrovas per visą peržiūrą mažiausiai kelis kartus turės dėl ko apsiverkti, nuoširdžiai pasijuokti, ir nesuskaičiuojamą kartų užsinorės šokti iš kino teatro kėdės ir kartu trepsėti į grindis, ploti rankomis ir kartu su minia ir Fredžiu dainuoti ne tik „we will we will rock you“, bet ir kitas kultines grupės dainas. Taip, skirtumas tarp filmo ir buvimo koncerte – minimalus. Ir ačiū kūrėjams už tai.
Labiausiai nuviliantis filmo momentas – jo pabaiga. Ne, ne finalinės scenos (kurios yra puikios, tegul ir faktiškai neteisingos) bet beveik pati pati pabaiga, kur šalia titrų rodomas „Queen“ koncerto įrašas.
Vertinant plačiau – naratyvo ir režisūros – prasme viskas baigiasi praktiškai tobulai, aukščiausia emocine nata – bet nors kiek giliau pasinagrinėjusiems grupės istoriją ir dainų tekstus, tai, kad filmas faktiškai baigiamas daina „Don’t Stop Me Now“, atrodo ne visai adekvatu.
Nes tai – nors ir beveik idealiai F.Mercury atspindinti daina, iš tiesų ji žymi būtent tą labiausiai stichišką ir kontroversiškąją dainininko gyvenimo epochą, kai jis trankėsi po gėjų barus tarsi legendinė ledi Godiva, nuoga jojusi per miestą, liepsnojo tarsi krentanti žvaigždė, o savo bendražygius vertė „viršgarsiniais vyrais ir viršgarsinėmis moterimis“ – o ne taikų nusiraminimą prieš dramatišką gyvenimo pabaigą, kuo užbaigiama juosta.
Keistokai atrodo ir pasirinktas pasakojimo uždangos nuleidimo momentas: po „Live Aid“ grupė dar išleido tris puikius albumus, kuriuose buvo tokie hitai kaip „A Kind of Magic“, „Who Wants to Live Forever“, „I Want It All“, ir kiti – ir pati tinkamiausia vieta pabaigai būtų būtent paskutinysis albumas „Innuendo“ (jei neskaičiuosime pomirtinio „Made in Heaven“). Na, bet tokiu atveju filmas turbūt turėtų ir trukti ne porą valandų, o kokias keturias.
Tai žiūrėti ar ne?
Viskas priklauso nuo lūkesčių.
Jei tikitės tikslios dokumentinės juostos, kuriame atkuriama grupės istorija – tada geriau tiesiog paburbėkite, kad va, štai vėl padarė nesąmonę, ir nė nežiūrėkite – taip sutaupysite ir laiko, ir pinigų, ir nervų.
Jei norite spalvingos jausmų ir muzikos fiestos vienos iš geriausių pasaulyje roko grupių tema – tada popierines nosinaites į kišenes – ir marš į kino teatrą!
Tačiau vertinant bendrai – filmas pavyko. Pavyko taip, kad jį malonu žiūrėti net ir nežinantiems „Queen“ kūrybos, ar net ir nesant karštu grupės fanu. Tai tiesiog yra geras filmas su puikia muzika. O visa kita – detalės.
