Per savo ne tokį ir ilgą gyvenimą M.Madsenas suvaidino daugiau nei 300 filmų. Tarp jų buvo nemažai visiško šlamšto, bet buvo ir perlų. Aktorius, kuris liepos 3-iosios rytą rastas negyvas savo namuose Malibu, pirmiausia bus prisimenamas dėl Q.Tarantino filmų. Jie pradėjo bendradarbiauti 1991-aisiais, kai jaunas ir mažai kam žinomas Quentinas ėmėsi savo debiuto – „Pasiutusių šunų“.
Vienos Q.Tarantino biografijos, išleistos 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, autorius rašė: „Neabejotinai M.Madsenas, kad ir ką jis būtų daręs, žiūrovų sąmonėje visiems laikams išliks kaip piktas, dantų krapštuką kramtantis ponas Šviesiaplaukis, nupjaunantis Los Andželo tvarkos saugotojo ausį ir kalbantis (kvaksintis) į ką tik nupjautą klausos organą.“
Ši ausies scena šokiravo ir žiūrovus, ir kritikus: apie Q.Tarantino imta kalbėti kaip apie vieną šiurkščiausių šių laikų režisierių. Na, o M.Madsenas, kai po metų jam pasiūlė vaidinti vaikiškame filme apie orką „Išlaisvinti Vilį“ („Free Willie“), pirmiausia pagalvojo, kad orka – kažkokia pabaisa, ir jam teks ištaškyti jos smegenis.
Dar po kurio laiko M.Madsenas padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą: atsisakė pagrindinio vaidmens filme „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“) ir pasirinko vesterną „Wyatt Earp“. Tas vaidmuo atiteko sunkų karjeros laikotarpį išgyvenusiam Johnui Travoltai, kuris iš numušto piloto vėl tapo Holivudo kino žvaigžde.
Ir dar viena nedidelė M.Madseno katastrofa buvo ta, kad Oliveris Stone'as nepasirinko jo pagrindinio vaidmens atlikėju filme „Gimę žudyti“ („Natural Born Killers“) pagal to paties Q.Tarantino scenarijų: pasak vienos versijos, jiedu su aktoriumi tiesiog nesusikalbėjo („M.Madsenas buvo labai piktas, sarkastiškas, ciniškas, tulžingas“, – prisiminė O.Stone'as), pasak kitos, prodiuseriai pareikalavo filmuoti populiaresnį Woody Harrelsoną, žadėdami tokiu atveju smarkiai padidinti ir biudžetą, ir režisieriaus honorarą.
Vėliau režisieriai, tarp jų ir Q.Tarantino, į M.Madseną ėmė žvelgti daugiausia kaip į puikų, labai ryškų charakterinį aktorių. Filme „Nužudyti Bilą“ jis palaidojo gyvą Umos Thurman heroję kape (iš kurio ši, žinoma, atsikapstė), paskui tapo vienu iš „Bjauriojo aštuntuko“ personažų, vėliau suvaidino labai mažą vaidmenį filme „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in... Hollywood“), pasirodęs ten beveik kaip talismanas...
Tarp kitų jo įsimintinų filmų: Ridley Scotto „Telma ir Luiza“ („Thelma ir Luiza“), Mike'o Newello „Joseph D.Pistone“ („Donnie Brasco“), kuriame jis vaidino su Alu Pacino ir Johnny Deppu, „Pabėgimas“ („The Getaway“) su Alecu Baldwinu ir Kim Basinger, jau minėto O.Stone'o „The Doors“ (tai buvo dar prieš „Gimusius žudyti“), „Pasveikink mirtį kitą dieną“ („Die Another Day“, paskutinis filmas apie Džeimsą Bondą, kuriame agentą 007 vaidino Pierce'as Brosnanas), Roberto Rodriguezo „Nuodėmių miestas“ („Sin City“). Daugelis dar prisimins siaubo filmą „Grobuonių veislė“ („Species“), kur po gražuolės Natašos Henstridž oda slėpėsi pikta ateivė, „Malholando uolą“ („Mulholland Falls“)...
Taip pat – dešimtys, dešimtys, dešimtys nykių (švelniai tariant) filmų, kurių įvertinimas IMDb platformoje sukasi apie 3,8 iš 10. Juose jis vaidino, žinoma, dėl pinigų ir kaip patrakęs – dabar, jo mirties metu, ruošiamasi išleisti 18 (!) filmų ir serialų.
Jis sąžiningai sakė: „Kai kuriuose filmuose rodausi 10 minučių: prodiuseriai tiesiog nusiperka mano vardą ir veidą, kad galėtų ant DVD viršelio uždėti mano atvaizdą su pistoletu. Žmonės nesupranta, kad „Grobuonių veislės“, „Malholando uolos“ ir „Pabėgimo“ laikais pripratau prie tam tikro gyvenimo būdo. Nesiruošiu su šešiais vaikais persikelti į namelį ant ratų. Todėl kai man siūlo darbą, aš jo imuosi, nors ir suprantu, kad tai nėra geriausias darbas pasaulyje. Juk man reikia nueiti į maisto prekių parduotuvę ir įsipilti degalų į automobilio baką.“