Praėjus vos kelioms valandoms po oficialaus pranešimo, Velso princas Williamas ir princesė Catherine Middleton socialiniuose tinkluose pasidalijo jautria žinute.
„Šiandien mūsų mintys yra su Kento hercogu ir jo šeima, ypač su George’u, Helen ir Nicholasu. Hercogienė be galo daug dirbo dėl kitų, rėmė daugybę iniciatyvų, tarp jų ir savo meilę muzikai. Ji labai trūks karališkajai šeimai“, – rašė karališkoji pora.
Kento hercogienės Katharine gyvenimas buvo kupinas ryškių sprendimų – 1992 m. ji atsivertė į katalikybę, o po dešimtmečio atsisakė HRH titulo bei nuolatinių karališkųjų pareigų, pasirinkdama ramesnį gyvenimą toliau nuo viešumos.
Kento hercogienė buvo vyriausia gyva britų karališkosios šeimos narė ir ilgametė princo Edvardo, Kento hercogo – velionės karalienės Elžbietos II pusbrolio – žmona.
Plačioji visuomenė ją ypač pažinojo iš Vimbldono teniso čempionatų, kur ji dalydavo apdovanojimus, o neretai – ir paguodos žodžius sportininkams. Viena labiausiai įsiminusių akimirkų – 1993-iaisiais ji apkabino ašarų nesuvaldžiusią Janą Novotną, o po penkerių metų įteikė jai nugalėtojos taurę.
Susiję straipsniai
Karališkoji šeima išplatintame pareiškime reiškė užuojautą Kento hercogui, jų vaikams ir anūkams, pabrėždama hercogienės „ištikimą tarnystę daugybei organizacijų, meilę muzikai ir ypatingą jautrumą jauniems žmonėms“.
Hercogienė buvo aistringa muzikos mylėtoja ir rėmėja. Ji mokė muzikos pradinukus Hule, kur daugelis jos auklėtinių nė neįtarė apie kilmingą mokytojos kilmę – čia ji buvo paprasčiausiai „ponia Kent“.
Vėliau ji įsteigė labdaros fondą, padedantį vaikams iš nepasiturinčių šeimų gauti instrumentus bei muzikinį išsilavinimą. Ji pati giedojo Bacho chore, o mėgstamiausia jos melodija buvo Mocarto Ave Verum Corpus.
Katharine išsiskyrė ir savo religiniu pasirinkimu – 1994 m. tapo katalike, pirmąja karališkosios šeimos nare per daugiau nei 300 metų, pasirinkusia tokį kelią. Į Katalikų bažnyčią ją priėmė tuometinis Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Basilis Hume’as.
Ji taip pat savanoriavo labdaros organizacijoje „The Passage“, padedančioje benamiams – šią veiklą šiandien aktyviai remia Velso princas.
Su Kento hercogu ji susilaukė trijų vaikų, tačiau ketvirtasis sūnus gimė negyvas. 1977-aisiais ši netektis tapo itin sunkiu išbandymu – po kelių savaičių ligoninėje rūmai skelbė apie „nervinį išsekimą“. Tik vėliau hercogienė atvirai prisipažino kentusi nuo „ūmaus depresijos priepuolio“.
Visą gyvenimą ji išliko artima muzikai ir švietimui. Nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos sąmoningai pasitraukė iš ryškių oficialių pareigų, atsisakė HRH titulo ir sutelkė dėmesį į pedagoginę bei labdaringą veiklą.
Katharine gimė Jorkšyre, aristokratų žemvaldžių šeimoje. 1961-aisiais ji ištekėjo už princo Edvardo, Kento hercogo, karaliaus Jurgio V anūko. Vestuvės vyko Jorko katedroje – tarp svečių buvo pati karalienė Elžbieta II ir princas Čarlzas, o tarp pamergių – princesė Ana.
Iškeliaudama anapilin, hercogienė paliko savo 89-erių vyrą, Kento hercogą, du sūnus ir dukrą.