Prieš porą savaičių iki dukters gimtadienio sudėtingą plastinę operaciją po metus trukusio lieknėjimo atlaikė žmona Laima.
Pats Dalius skaičiavo, kad teoriškai gali atsinaujinti jo kraujo liga: statistika rodo, kad limfoma sergantys žmonės, po remisijos praėjus keleriems metams, neretai patiria naują ligos pliūpsnį.
Dabar yra praėję treji. Tačiau vyras nusiteikęs oriai ir filosofiškai.
- Jūsų namų verandoje stovi nebaigtas valgyti šokoladinis tortas. Kas
jo nesuvalgė?
- Dukters draugai šventė jos gimtadienį ir neįveikė. Mūsų šeimą žmona Laima didžioji išmokė maitintis taisyklingai. Visi plonėjame ir tortų nė į burną neimame. Pažiūrėkite į mane: prisitaikiau prie žmonos
dietos ir pats sublogau iki geidžiamos išvaizdos vyro, - pilvą įtraukė pašnekovas.
- Kai vyrui sueina 45-eri, labiau knieti paklausti, ar jis geras tėvas,
nei teirautis, ar geras aktorius, sutuoktinis bei meilužis. Ar toks
požiūris jūsų nežeidžia?
- Nors kiti dalykai irgi rūpi, bet vaikų tema ir man mieliausia. Tad
dabar mane bus sunku sustabdyti. Palietėte jautrią stygą. Mūsų namuose
yra dvi man brangios moterys: Laima didžioji ir Laima mažoji. Kad
atsilieptų ta, į kurią kreipiamės, duktė gavo dar vieną vardą -
Barboros. Aš labai didžiuojuosi savo dukra.
Ji - geras žmogus. Supratinga, savarankiška, meniškos sielos. Daug
iškentėjusi. Išdidi, aštraus proto, muzikali. Skaito rimtas knygas,
kurias padeda parinkti mama, kartu su mumis žiūri neholivudinius filmus.
- Tėvo pagyrimai mergaitei suteikia tvirtybės nepalūžti kritiniais
momentais. Ar duktė juos irgi ištveria sunkiai, nors gyvena
pasiturinčioje ir garsioje šeimoje? Tokioje kaip jūsų. Mitas juk
galioja: turtuolių ašaros ne tokios karčios.
- Mūsų duktė sukrėtimų ir sunkių išgyvenimų patyrė pakankamai. Nuo pat
gimimo. Tačiau tai ją užgrūdino. Sulaukusi 16 metų Laima Barbora -
jau gana brandus žmogus. Be to, nepamirškite, kad mes ne visada
gyvenome kaip dabar, kai mano žmona tapo verslininke. Laima baigė
menotyrą, o aš - aktorystę.
- Kokios nelaimės subrandino Laimą Mertinaitę?
- Jos charakteriui įtakos turėjo daugybė sunkių operacijų ir fizinis
skausmas. Kai dukra, trečiasis mūsų vaikas, gimė, po poros savaičių
paaiškėjo, kad gimdymo metu ligoninėje ji buvo užkrėsta auksiniu
stafilokoku.
- Neapsaugojo nė tai, kad ji - Algirdo Brazausko anūkė?
- Tokie dalykai nepadeda, nes virusams, bakterijoms ir ligoms
neparodysi nei paso, nei genealoginio medžio. Žmonės dažnai
įsivaizduoja, kad pinigai, pareigos ir giminystė lemia viską. Gyvenimas
rodo, kad ne viską.
Garsus uošvis manęs irgi neišgelbėjo nuo kraujo vėžio. Liga atėjo, ir
viskas. Mūsų dukters Laimutės nuo užkrato Antakalnio ligoninėje senelis
negalėjo išgelbėti. Dirvožemis, ant kurio pastatyta ligoninė,
užkrėstas. Taip pat ir sienos. Ant tos žemės kadaise stovėjo arklidės.
Kam būtų galėję šauti į galvą, kad saugotis reikia būtent to?
- Ką mergaitei teko iškentėti?
- Pūliniai suvalgė dubens kaulą. Dar būdama labai maža dukra turėjo
iškentėti daugybę operacijų. Paskutinė buvo palyginti neseniai, prieš
porą metų, kai Laimai Barborai buvo keturiolika.
Dukteriai reikėjo porą mėnesių nejudant gulėti ant nugaros. Ji laikėsi
didvyriškai - neinkštė ir nesiskundė. Kai žmonai neseniai po plastinės
operacijos reikėjo gulėti porą savaičių, ji prasitarė: „Siaubinga
būsena!“ Tik tada mes abu sugebėjome įvertinti, kiek yra pakėlusi Laima
mažoji.
- O kokius atsimenate džiaugsmingiausius dalykus apie dukterį?
- Niekada nepamiršiu, kaip švytėjo dukters akys, kai Gintautas Abarius
parašė jai „Dainą seneliui“. Duktė išėjo į Mokytojų namų salės sceną.
Dainuoja, o akys švieste šviečia iš džiaugsmo! Kaip aktorius aš puikiai
mačiau, kad scenoje ji laiminga. Gerai skiriu tokius dalykus. Kai
pavyksta, scenoje patiri šventų akimirkų. Tada dukteriai buvo apie
devynerius. Su ansambliu važiavo koncertuoti į Meksiką. Grįžo
spindėdama.
Dabar jai - didžėjavimo periodas. Užsidaro savo kambaryje, įjungia
muziką visu garsu ir mikširuoja.
- Ar bandote įeiti vidun ir paprašyti tylos?
- Kur jau ten. Net nebandome. Bręstančiam jaunam žmogui reikia
protingos laisvės. Be to, į dukters kambarį ir neprisibelsi: su
ausinėmis vis tiek nieko negirdės.
- Ar norėtumėte, kad Laima Barbora taptų aktore?
- Nė už ką. Ji ir pati tuo nesidomi. Vienu metu troško tapti
ortopede. Tokie norai - tarsi skaudi likimo ironija. Dabar planuoja
tapti interjero dizainere. Aktoriaus profesijos nelinkėčiau nė vienam
vaikui - nei dukteriai, nei sūnums. Vieno artisto šeimoje - per akis.
Vidurinis sūnus Mykolas buvo įstojęs į Muzikos ir meno akademiją, bet
nepritapo. Dabar jam 23-eji, studijuoja turizmo vadybą Vilniaus
kolegijoje. O 26 metų Dominykas vadovauja UAB „Akropolis“
vadybininkams.
- Kodėl vieno artisto šeimoje - per akis?
- Pernelyg sudėtinga profesija. Amžinai verdi nuotaikų, depresijų,
kritimų ir kilimų verpete. Įtampos daug. Uždarbiai maži. Nuolat turi
sau ir kitiems įrodinėti, ko esi vertas.
- Vadinasi, jūs visą gyvenimą kiek kompleksavote dėl to, kad nesate
visa galintis vyras, kuris suteikia šeimai gerovę. Ar teisingą išvadą
darau? O visi tikėjo, kad pieno upėse maudotės.
- Išgyvenimų buvo. Tik vieną sykį rusų filme „Gangsteriai okeane“
kartu su aktoriumi Laimonu Noreika esu uždirbęs tiek, kad nepanešiau.
Tai nutiko 1987-aisiais. Standartinis aktoriaus atlyginimas buvo apie
120 rublių. O tada už honorarą iš karto nusipirkau žigulius ir dar
gerokai liko.
Į tą filmą režisierius sukvietė daugybę garsenybių ir visiems normaliai
mokėjo. Vaidinome su kino ir teatro aktoriais Armenu Džigarchanjanu,
Levu Durovu, Leonidu Kuravliovu, garsiuoju bardu Aleksandru Michailovu.
Filmavomės civiliams uždraustose zonose prie Sevastopolio ir
Simferopolio. Gyvenome Forose priešais Rusijos prezidento Michailo
Gorbačiovo vilą. Neužmirštami įspūdžiai. Mes su L.Noreika vaidinome
piktuosius amerikiečius. Tai ir sumokėjo kaip amerikiečiams.
- Ar kada nors jūsų įtakingi uošviai kokiu nors veiksmu yra parodę, ko
vertos jūsų pajamos?
- Žodžiais Laimos tėvas to niekada nėra sakęs. Bet savo pavyzdžiu ir
požiūriu duodavo suprasti, kad darbas - vienas pagrindinių dalykų
žmogaus gyvenime. Principą supratau.
Po darbo Jaunimo teatre eidavau papildomai dirbti tuometėje grąžtų
gamykloje. Gamykla turėjo krepšinio komandą. Mokėjo po 120 rublių.
Man tai buvo neblogas priedas prie aktoriaus algos. O krepšinį žaisti
tai jau tikrai mokėjau. Daug metų esu žaidęs Lietuvos jaunučių ir
jaunių rinktinėse kartu su Gintaru Krapiku, Alfredu Vainausku, Algirdu
Braziu.
- Ar leistumėte būti nemandagiai? Pateikite argumentų, kad Laimą
Brazauskaitę vedėte ne todėl, kad ji - visagalio Algirdo duktė. Juk ir
pats tikriausiai žinote, kiek versijų visais laikais sklido apie jūsų
vedybas.
- To jau tikrai esu prisiklausęs iki soties. O istorija buvo paprasta.
Susipažinau su Brazauskaitėmis per jų pusbrolio gimimo dieną, kai buvau
vos aštuntoje klasėje. Tokio amžiaus žmonėms nebūdinga draugus vertinti
pagal išskaičiavimą.
Dvynės Laima ir Audronė neieškojo žodžio kišenėje. Jos sveikai į viską
reaguodavo, buvo aštraus proto ir emocingos. Tai darė įspūdį. Laima
mokėsi tuometėje Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje, literatūrinėje
klasėje. O mes, vyriškoji dalis iš tuometės Salomėjos Nėries vidurinės
mokyklos, jautėmės esą nepėsti Senamiesčio vaikinai.
- Ar iš karto sulipote?
- Kas gi nuo aštuntos klasės sulimpa? Simpatija užsimezgė iškart, bet
draugavome banguodami - ir skyrėmės, ir pykomės, ir vienas be kito
negalėjome.
- Kada pirmą sykį iš arti pamatėte būsimą uošvį?
- Kai pasikvietė į Nidą buriuoti. Tik ne mane vieną kaip būsimą
žentą. Laima su Audra visada kviesdavosi būrį draugų. Jų tėvas į Nidą
tada pakvietė nemažą kompaniją jaunimo mokytis buriuoti. Ir aš buvau
tarp jų. Pirmoji buriavimo pamoka padarė įspūdį.
- Ar tada jau pavydėjote Laimos kitiems vaikinams? Juk vyru ir žentu
galėjote tapti ir ne jūs.
- Ji man iš tikrųjų patiko. Bet ir Laima jautė man simpatiją.
- Kada pirmą sykį pagalvojote: „Reikėtų ją vesti“?
- Vienuoliktoje klasėje, kai ėmėme vaikščioti susikibę už rankučių.
- O kada susituokėte?
- Paėmiau Laimą į žmonas būdamas devyniolikos metų.
- Kaip reagavo jūsų tėvai?
- Motina, išlydėdama į Santuokų rūmus, alpo iš sielvarto, grąžė rankas
ir nepaliovė kartoti: „Per anksti, gerokai per anksti. Ką tu, sūnau,
darai?!“
- O jūs?
- O aš mylėjau.
- Ar ankstyva meilė pasiteisino?
- Taip. Nė akimirkos nesigailėjau.
- Ir į šalį - ne ne ne... Nė už ką jokiomis aplinkybėmis?
- Kai Ilona Balsytė, su kuria vaidinau televizijos seriale „Giminės“,
susilaukė dukters ir pavadino ją Saule, buvo žmonių, kurie manė, jog
vardas - pats tikriausias įrodymas, kad duktė - partnerio iš kino.
Mat seriale vaidinau perspektyvų jauną ūkininką Saulių. Kiti žmonės juk
visada geriau išmano tavo biografijos faktus nei pats. Su serialo
režisieriumi Sauliumi Vosyliumi pasijuokėme, kad neįstengsime pasidalyti
autorystės: jis juk irgi Saulius. Tik pati Ilona nė vieno iš mūsų
nelaikė Saulės tėvu.
- Bet aplinkiniams palaidyti liežuvį smagu, ypač apie žinomus žmones.
- Svetimo turto ir svetimų moterų skaičiavimas dar nė vienam nepadėjo.
Tiesa, nepagrįstus plepalus apie vyrus kartais mėgsta skleisti ir pačios
merginos.
- O kodėl su draugais keturiese - vieni vyrai - trenkėtės į Tailandą?
Ar sekso ten ieškojote?
- Iš tiesų buvome Indijoje. Atsikandę nešvaros Kalkutoje, pabėgome į
Himalajus Nepale. O iš ten, pervargę nuo kopimo ir vairavimo kalnuose,
dviem dienoms atsidūrėme Tailande. Tai buvo draugo gimtadienio
siurprizas. Jis nupirko bilietus, o kur skrendame, kiti trys sužinojo
oro uoste.
Kelionė baigėsi visai liūdnai - Šeremetjevo oro uosto milicijos poste.
Negaliojo mūsų turima Rusijos viza, nes į Maskvą atskridome 12 valandų
anksčiau. Mus sulaikė ir iš kiekvieno pareikalavo po 118 JAV dolerių,
kurių nė vienas neturėjome. Vis tiek atėmė pasus ir liepė susimokėti.
Tai buvo Kalėdų išvakarės. Bet žmonoms paskambinti leido.
- Kodėl jūsų motina nenorėjo, kad vestumėte Brazauskaitę? Ar jai
atrodė netinkamas dalykas turtinės padėties skirtumas? O gal jūsų
tėvams šeimos išsilavinimas ar pažiūros atrodė nepriimtinos?
- Labiausiai mama nerimavo dėl mano jauno amžiaus. Visa kita jai
neatrodė kliūtis.
- Papasakokite apie savo tėvus.
- Mama Elena Mertinienė buvo istorikė. Rašė veikėjų biografijas
tuomečiame Partijos istorijos institute. Dabar ji - pensininkė.
Mano tėvas - Algirdas Mertynas. Jo metrikų įrašuose pavardėje įsivėlė
klaida. Jis mirė nuo hepatito kaip tik tais metais, kai aš susirgau
limfoma.
Tėvas buvo Kauno muzikinio teatro dainininkas. Visą vaikystę praleidau
skambant muzikai. Ir užkulisiuose, ir salėje. Iš ryto su tėvu Vilniuje
sėsdavome į traukinį, o vakare puškuodavome atgal.
Tėvo sesuo Zofija, mano teta, dirbo Kaune garsiojo „Metropolio“
restorano barmene. Vaikų ji neturėjo ir mane labai mylėjo. Tarp tėvo
repeticijų perbėgdavau gatvę ir atsidurdavau tetos glėbyje:
primaitindavo tuo, ką valgė Kauno elitas. Oi, skanu būdavo. Ten
matydavau įdomių žmonių. Girdėdavau intelektualių kalbų. Su tėvu
grįždami į Vilnių kartais išlipdavome Kaišiadoryse ir nakvodavome pas
dėdę. Ypač kai tėvui anksti reikėdavo į repeticiją.
- Štai iš kur jūsų geras balsas.
- Tėvo sesuo Irena Ylienė - garsi operos solistė Vilniuje, LTSR
nusipelniusi artistė. Buvo ištekėjusi už žymaus aktoriaus Juozo
Gustaičio. Aš eidavau pas jį mokytis aktorinių etiudų. Jis buvo
studijavęs pas garsųjį teatralą Michailą Čechovą Londone, iš ten buvo
plaukęs laivu į Ameriką. Dėdė gyveno Vilniaus senamiestyje, kai aš
buvau dar nedidelis berniukas. Pasiimdavo mane, ir mes eidavome
važinėtis rogutėmis priešais dabartinę Krašto apsaugos ministeriją.
Buvo didelis pokštininkas, fantazuotojas, apskritai šaunus ir įdomus
žmogus.
- Buvau tikra, kad jūsų profesija - atsitiktinumas, ištikęs dėl
gražaus stoto. O čia še tau - visa tėvo giminė vaidino! Filmavimo
aikštelėje jus pirmą sykį išvydau vokiškoje sodyboje Šilutės apylinkėse.
Televizijos filme „Vilius Karalius“ pagal to paties pavadinimo Ievos
Simonaitytės romaną vaidinote pagrindinio herojaus brolį Martyną,
grįžusį iš Pirmojo pasaulinio karo. Ar prisimenate sodybos šeimininkę
Martą, kuri dar buvo neužmiršusi vokiečių kalbos?
- O ant jos svetainės sienos tebekabėjo Vokietijos kaizerio portretas!
Sovietiniais metais! Niekada nepamiršiu to vaidmens!
- Kuo Viliaus Karaliaus brolio Martyno vaidmuo buvo toks svarbus?
- Vaidmuo žadėjo galimybių. Gyvas ištrūkęs iš Verdeno mūšio, Martynas
buvo agresyvus, nenustygstantis vietoje, teisybės ieškotojas. Man
patiko. Iš viso esu vaidinęs maždaug 400 serijų skaičiuojant su kino ir
televizijos filmais. „Viliuje Karaliuje“ patyriau katarsį. Kritiškai
save vertinu, bet ten jaučiausi esąs savo vietoje. Net pamaniau:„Jeigu Ieva Simonaitytė prisikėlusi pamatytų, jai turėtų patikti“.
- Ar vakarėlius vesti sunkiau, nei vaidinti TV seriale ar, sakykim,
vesti televizijos laidą „Pagalbos telefonas“?
- Visokių vakarėlių būna, visokių reikia.
- Ar dar turite jėgų tokiai veiklai?
- Kai susirgau, kiekvieną žingsnį teko perkainoti ir pasverti. Kaip ir
daugelis, iš pradžių išgyvenau šoką: kodėl man? Už ką? Už tai, kad
ištvėriau, labiausiai esu dėkingas žmonai Laimai ir Aukščiausiajam.
- Ar jums buvo sudarytos kitokios sąlygos gydytis nei paprastiems
ligoniams Lietuvoje?
- Ne, nes to nereikėjo. Aš jau gulėjau Hematologijos skyriuje kitoje
gatvės pusėje prieš Onkologijos institutą, kai gydytojas Laimonas
Griškevičius pranešė diagnozę.
Kai paskyrė gydymo schemą, kreipiausi į savo draugą gydytoją lietuvį,
dirbantį Amerikoje, kad pasakytų nuomonę apie gydymo būdą. Jis
palaimino pasakęs, kad lygiai taip pat gydo ir Amerikoje.
Gydžiausi Lietuvoje - niekur nevažiavau. Šioks toks mano nuopelnas, kad
po gydymo įsijungiau į onkohematologinėmis ligomis sergančių žmonių
bendriją „Kraujas“. Bendrija prisidėjo prie to, kad vaistus nuo
limfomos „Rituximab“ pradėjo kompensuoti. Bet vaistų vieneriems metams
Lietuva iki šiol nuperka per mažai.
- Tačiau kartais atrodo, kad visai netaupote jėgų. Pavyzdžiui,
dalyvavote „Lietuvos šokių dešimtuke“.
- Patale gulėdamas pataupysiu. Pakvietė - tai ir rizikavau.
Jaučiausi šoklus, muzikalus. Šauniai mes su šokių partnere Elena Uksaite
pasportavome! Ir šauniai iškritome!
- Ar žmona nepavydėjo? Juk šokių konkursas beveik sutapo su vienu
sunkiausiu jos gyvenimo periodų - liesėjimu ir plastine operacija po
to.
- Ne pavydas buvo galvoje. Ji padarė žygdarbį. Jos lieknėjimas ir
operacija - ypatingos valios ir stiprybės pavyzdys. Tėvo genai.
Laimai pirmieji dietos mėnesiai buvo tragiški. Sakyčiau, tikras savęs
kankinimo periodas. Pavyzdžiui, per vakarienę, būtinai septintą vakaro,
buvo leidžiama suvalgyti 140 gramų mišrainės. Vieną dieną raudonosios.
Kitą - baltosios. Gamindavau jai tas mišraines norėdamas palengvinti
nevalgymo kančią.
Plastinė operacija buvo naujas išbandymas. Aš buvau pratęs prie linksmo
ir smarkaus Laimos charakterio. Po operacijos jai žvėriškai skaudėjo.
Net neįsivaizdavo, kad bus taip sudėtinga. Apskritai tapo tokia liūdna,
tyli, kad net graudu darėsi. Ji dabar netgi lieknesnė, negu buvo tada,
kai su ja susipažinome.
- Kad ji pasiryžo laikytis dietos, suprasti dar galima. Bet kad
pasiryžo tokiai rizikingai operacijai - galvoje netelpa.
- Bet aš ją už tai labai gerbiu. Pasiryžo ir per vienerius metus
atliko darbą iki galo. Kai žmogus suliesėja dešimčia ar dvidešimčia
kilogramų, odai nieko baisaus nenutinka. Tačiau kai numeta 70
kilogramų, oda pati nesusitraukia. Daug to kūno buvo. Laima visą
gyvenimą tai puikiai suprato. Iš savęs pasišaipydavo, bet širdyje
išgyvendavo dėl išvaizdos.
Operaciją po jos paskutinės vienerius metus trukusios dietos darė mūsų
geras draugas Kęstutis Vitkus. Jis ne tik geras specialistas, bet ir į
rizikingas medicinines avantiūras linkęs žmogus. Tik jis galėjo šito
imtis. O mano žmona Laima irgi iš retų pacienčių. Jei apsisprendė,
pasieks neįmanoma.
- Gal galėčiau paklausti, ar žmona varžėsi jūsų, kai svoris nukrito, ir
kūnas tapo negražus? Gal slėpėsi pižamose ir chalatuose?
- Kartu gyvendamas neprisislapstysi. Idėja buvo jos. Bet aš
pritariau, kad ji turi tai daryti ir dėl savęs, ir dėl manęs. Laima
didžioji kasdien gražėja. Mes esame laimingi, nors turime rūpesčių kaip
ir visi žmonės.