Dalius Mertinas: „Nė akimirkos nesigailėjau anksti vedęs“

Prieš porą savaičių iki dukters gimtadienio sudėtingą plastinę operaciją po metus trukusio lieknėjimo atlaikė žmona Laima.

Pats Dalius skaičiavo, kad teoriškai gali atsinaujinti jo kraujo liga: statistika rodo, kad limfoma sergantys žmonės, po remisijos praėjus keleriems metams, neretai patiria naują ligos pliūpsnį.

Dabar yra praėję treji. Tačiau vyras nusiteikęs oriai ir filosofiškai.

- Dukters draugai šventė jos gimtadienį ir neįveikė. Mūsų šeimą žmona Laima didžioji išmokė maitintis taisyklingai. Visi plonėjame ir tortų nė į burną neimame. Pažiūrėkite į mane: prisitaikiau prie žmonos dietos ir pats sublogau iki geidžiamos išvaizdos vyro, - pilvą įtraukė pašnekovas.

- Nors kiti dalykai irgi rūpi, bet vaikų tema ir man mieliausia. Tad dabar mane bus sunku sustabdyti. Palietėte jautrią stygą. Mūsų namuose yra dvi man brangios moterys: Laima didžioji ir Laima mažoji. Kad atsilieptų ta, į kurią kreipiamės, duktė gavo dar vieną vardą - Barboros. Aš labai didžiuojuosi savo dukra.

Ji - geras žmogus. Supratinga, savarankiška, meniškos sielos. Daug iškentėjusi. Išdidi, aštraus proto, muzikali. Skaito rimtas knygas, kurias padeda parinkti mama, kartu su mumis žiūri neholivudinius filmus.

- Mūsų duktė sukrėtimų ir sunkių išgyvenimų patyrė pakankamai. Nuo pat gimimo. Tačiau tai ją užgrūdino. Sulaukusi 16 metų Laima Barbora - jau gana brandus žmogus. Be to, nepamirškite, kad mes ne visada gyvenome kaip dabar, kai mano žmona tapo verslininke. Laima baigė menotyrą, o aš - aktorystę.

- Jos charakteriui įtakos turėjo daugybė sunkių operacijų ir fizinis skausmas. Kai dukra, trečiasis mūsų vaikas, gimė, po poros savaičių paaiškėjo, kad gimdymo metu ligoninėje ji buvo užkrėsta auksiniu stafilokoku.

- Tokie dalykai nepadeda, nes virusams, bakterijoms ir ligoms neparodysi nei paso, nei genealoginio medžio. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad pinigai, pareigos ir giminystė lemia viską. Gyvenimas rodo, kad ne viską.

Garsus uošvis manęs irgi neišgelbėjo nuo kraujo vėžio. Liga atėjo, ir viskas. Mūsų dukters Laimutės nuo užkrato Antakalnio ligoninėje senelis negalėjo išgelbėti. Dirvožemis, ant kurio pastatyta ligoninė, užkrėstas. Taip pat ir sienos. Ant tos žemės kadaise stovėjo arklidės. Kam būtų galėję šauti į galvą, kad saugotis reikia būtent to?

- Pūliniai suvalgė dubens kaulą. Dar būdama labai maža dukra turėjo iškentėti daugybę operacijų. Paskutinė buvo palyginti neseniai, prieš porą metų, kai Laimai Barborai buvo keturiolika.

Dukteriai reikėjo porą mėnesių nejudant gulėti ant nugaros. Ji laikėsi didvyriškai - neinkštė ir nesiskundė. Kai žmonai neseniai po plastinės operacijos reikėjo gulėti porą savaičių, ji prasitarė: „Siaubinga būsena!“ Tik tada mes abu sugebėjome įvertinti, kiek yra pakėlusi Laima mažoji.

- Niekada nepamiršiu, kaip švytėjo dukters akys, kai Gintautas Abarius parašė jai „Dainą seneliui“. Duktė išėjo į Mokytojų namų salės sceną. Dainuoja, o akys švieste šviečia iš džiaugsmo! Kaip aktorius aš puikiai mačiau, kad scenoje ji laiminga. Gerai skiriu tokius dalykus. Kai pavyksta, scenoje patiri šventų akimirkų. Tada dukteriai buvo apie devynerius. Su ansambliu važiavo koncertuoti į Meksiką. Grįžo spindėdama.

Dabar jai - didžėjavimo periodas. Užsidaro savo kambaryje, įjungia muziką visu garsu ir mikširuoja.

- Kur jau ten. Net nebandome. Bręstančiam jaunam žmogui reikia protingos laisvės. Be to, į dukters kambarį ir neprisibelsi: su ausinėmis vis tiek nieko negirdės.

- Nė už ką. Ji ir pati tuo nesidomi. Vienu metu troško tapti ortopede. Tokie norai - tarsi skaudi likimo ironija. Dabar planuoja tapti interjero dizainere. Aktoriaus profesijos nelinkėčiau nė vienam vaikui - nei dukteriai, nei sūnums. Vieno artisto šeimoje - per akis.

Vidurinis sūnus Mykolas buvo įstojęs į Muzikos ir meno akademiją, bet nepritapo. Dabar jam 23-eji, studijuoja turizmo vadybą Vilniaus kolegijoje. O 26 metų Dominykas vadovauja UAB „Akropolis“ vadybininkams.

- Pernelyg sudėtinga profesija. Amžinai verdi nuotaikų, depresijų, kritimų ir kilimų verpete. Įtampos daug. Uždarbiai maži. Nuolat turi sau ir kitiems įrodinėti, ko esi vertas.

- Išgyvenimų buvo. Tik vieną sykį rusų filme „Gangsteriai okeane“ kartu su aktoriumi Laimonu Noreika esu uždirbęs tiek, kad nepanešiau. Tai nutiko 1987-aisiais. Standartinis aktoriaus atlyginimas buvo apie 120 rublių. O tada už honorarą iš karto nusipirkau žigulius ir dar gerokai liko.

Į tą filmą režisierius sukvietė daugybę garsenybių ir visiems normaliai mokėjo. Vaidinome su kino ir teatro aktoriais Armenu Džigarchanjanu, Levu Durovu, Leonidu Kuravliovu, garsiuoju bardu Aleksandru Michailovu. Filmavomės civiliams uždraustose zonose prie Sevastopolio ir Simferopolio. Gyvenome Forose priešais Rusijos prezidento Michailo Gorbačiovo vilą. Neužmirštami įspūdžiai. Mes su L.Noreika vaidinome piktuosius amerikiečius. Tai ir sumokėjo kaip amerikiečiams.

- Žodžiais Laimos tėvas to niekada nėra sakęs. Bet savo pavyzdžiu ir požiūriu duodavo suprasti, kad darbas - vienas pagrindinių dalykų žmogaus gyvenime. Principą supratau.

Po darbo Jaunimo teatre eidavau papildomai dirbti tuometėje grąžtų gamykloje. Gamykla turėjo krepšinio komandą. Mokėjo po 120 rublių. Man tai buvo neblogas priedas prie aktoriaus algos. O krepšinį žaisti tai jau tikrai mokėjau. Daug metų esu žaidęs Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėse kartu su Gintaru Krapiku, Alfredu Vainausku, Algirdu Braziu.

- To jau tikrai esu prisiklausęs iki soties. O istorija buvo paprasta. Susipažinau su Brazauskaitėmis per jų pusbrolio gimimo dieną, kai buvau vos aštuntoje klasėje. Tokio amžiaus žmonėms nebūdinga draugus vertinti pagal išskaičiavimą.

Dvynės Laima ir Audronė neieškojo žodžio kišenėje. Jos sveikai į viską reaguodavo, buvo aštraus proto ir emocingos. Tai darė įspūdį. Laima mokėsi tuometėje Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje, literatūrinėje klasėje. O mes, vyriškoji dalis iš tuometės Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, jautėmės esą nepėsti Senamiesčio vaikinai.

- Kas gi nuo aštuntos klasės sulimpa? Simpatija užsimezgė iškart, bet draugavome banguodami - ir skyrėmės, ir pykomės, ir vienas be kito negalėjome.

- Kai pasikvietė į Nidą buriuoti. Tik ne mane vieną kaip būsimą žentą. Laima su Audra visada kviesdavosi būrį draugų. Jų tėvas į Nidą tada pakvietė nemažą kompaniją jaunimo mokytis buriuoti. Ir aš buvau tarp jų. Pirmoji buriavimo pamoka padarė įspūdį.

- Ji man iš tikrųjų patiko. Bet ir Laima jautė man simpatiją.

- Vienuoliktoje klasėje, kai ėmėme vaikščioti susikibę už rankučių.

- Paėmiau Laimą į žmonas būdamas devyniolikos metų.

- Motina, išlydėdama į Santuokų rūmus, alpo iš sielvarto, grąžė rankas ir nepaliovė kartoti: „Per anksti, gerokai per anksti. Ką tu, sūnau, darai?!“

- O aš mylėjau.

- Taip. Nė akimirkos nesigailėjau.

- Kai Ilona Balsytė, su kuria vaidinau televizijos seriale „Giminės“, susilaukė dukters ir pavadino ją Saule, buvo žmonių, kurie manė, jog vardas - pats tikriausias įrodymas, kad duktė - partnerio iš kino.

Mat seriale vaidinau perspektyvų jauną ūkininką Saulių. Kiti žmonės juk visada geriau išmano tavo biografijos faktus nei pats. Su serialo režisieriumi Sauliumi Vosyliumi pasijuokėme, kad neįstengsime pasidalyti autorystės: jis juk irgi Saulius. Tik pati Ilona nė vieno iš mūsų nelaikė Saulės tėvu.

- Svetimo turto ir svetimų moterų skaičiavimas dar nė vienam nepadėjo. Tiesa, nepagrįstus plepalus apie vyrus kartais mėgsta skleisti ir pačios merginos.

- Iš tiesų buvome Indijoje. Atsikandę nešvaros Kalkutoje, pabėgome į Himalajus Nepale. O iš ten, pervargę nuo kopimo ir vairavimo kalnuose, dviem dienoms atsidūrėme Tailande. Tai buvo draugo gimtadienio siurprizas. Jis nupirko bilietus, o kur skrendame, kiti trys sužinojo oro uoste.

Kelionė baigėsi visai liūdnai - Šeremetjevo oro uosto milicijos poste. Negaliojo mūsų turima Rusijos viza, nes į Maskvą atskridome 12 valandų anksčiau. Mus sulaikė ir iš kiekvieno pareikalavo po 118 JAV dolerių, kurių nė vienas neturėjome. Vis tiek atėmė pasus ir liepė susimokėti. Tai buvo Kalėdų išvakarės. Bet žmonoms paskambinti leido.

- Labiausiai mama nerimavo dėl mano jauno amžiaus. Visa kita jai neatrodė kliūtis.

- Mama Elena Mertinienė buvo istorikė. Rašė veikėjų biografijas tuomečiame Partijos istorijos institute. Dabar ji - pensininkė.

Mano tėvas - Algirdas Mertynas. Jo metrikų įrašuose pavardėje įsivėlė klaida. Jis mirė nuo hepatito kaip tik tais metais, kai aš susirgau limfoma.

Tėvas buvo Kauno muzikinio teatro dainininkas. Visą vaikystę praleidau skambant muzikai. Ir užkulisiuose, ir salėje. Iš ryto su tėvu Vilniuje sėsdavome į traukinį, o vakare puškuodavome atgal.

Tėvo sesuo Zofija, mano teta, dirbo Kaune garsiojo „Metropolio“ restorano barmene. Vaikų ji neturėjo ir mane labai mylėjo. Tarp tėvo repeticijų perbėgdavau gatvę ir atsidurdavau tetos glėbyje: primaitindavo tuo, ką valgė Kauno elitas. Oi, skanu būdavo. Ten matydavau įdomių žmonių. Girdėdavau intelektualių kalbų. Su tėvu grįždami į Vilnių kartais išlipdavome Kaišiadoryse ir nakvodavome pas dėdę. Ypač kai tėvui anksti reikėdavo į repeticiją.

- Tėvo sesuo Irena Ylienė - garsi operos solistė Vilniuje, LTSR nusipelniusi artistė. Buvo ištekėjusi už žymaus aktoriaus Juozo Gustaičio. Aš eidavau pas jį mokytis aktorinių etiudų. Jis buvo studijavęs pas garsųjį teatralą Michailą Čechovą Londone, iš ten buvo plaukęs laivu į Ameriką. Dėdė gyveno Vilniaus senamiestyje, kai aš buvau dar nedidelis berniukas. Pasiimdavo mane, ir mes eidavome važinėtis rogutėmis priešais dabartinę Krašto apsaugos ministeriją. Buvo didelis pokštininkas, fantazuotojas, apskritai šaunus ir įdomus žmogus.

- O ant jos svetainės sienos tebekabėjo Vokietijos kaizerio portretas! Sovietiniais metais! Niekada nepamiršiu to vaidmens!

- Vaidmuo žadėjo galimybių. Gyvas ištrūkęs iš Verdeno mūšio, Martynas buvo agresyvus, nenustygstantis vietoje, teisybės ieškotojas. Man patiko. Iš viso esu vaidinęs maždaug 400 serijų skaičiuojant su kino ir televizijos filmais. „Viliuje Karaliuje“ patyriau katarsį. Kritiškai save vertinu, bet ten jaučiausi esąs savo vietoje. Net pamaniau:„Jeigu Ieva Simonaitytė prisikėlusi pamatytų, jai turėtų patikti“.

- Visokių vakarėlių būna, visokių reikia.

- Kai susirgau, kiekvieną žingsnį teko perkainoti ir pasverti. Kaip ir daugelis, iš pradžių išgyvenau šoką: kodėl man? Už ką? Už tai, kad ištvėriau, labiausiai esu dėkingas žmonai Laimai ir Aukščiausiajam.

- Ne, nes to nereikėjo. Aš jau gulėjau Hematologijos skyriuje kitoje gatvės pusėje prieš Onkologijos institutą, kai gydytojas Laimonas Griškevičius pranešė diagnozę.

Kai paskyrė gydymo schemą, kreipiausi į savo draugą gydytoją lietuvį, dirbantį Amerikoje, kad pasakytų nuomonę apie gydymo būdą. Jis palaimino pasakęs, kad lygiai taip pat gydo ir Amerikoje.

Gydžiausi Lietuvoje - niekur nevažiavau. Šioks toks mano nuopelnas, kad po gydymo įsijungiau į onkohematologinėmis ligomis sergančių žmonių bendriją „Kraujas“. Bendrija prisidėjo prie to, kad vaistus nuo limfomos „Rituximab“ pradėjo kompensuoti. Bet vaistų vieneriems metams Lietuva iki šiol nuperka per mažai.

- Patale gulėdamas pataupysiu. Pakvietė - tai ir rizikavau. Jaučiausi šoklus, muzikalus. Šauniai mes su šokių partnere Elena Uksaite pasportavome! Ir šauniai iškritome!

- Ne pavydas buvo galvoje. Ji padarė žygdarbį. Jos lieknėjimas ir operacija - ypatingos valios ir stiprybės pavyzdys. Tėvo genai. Laimai pirmieji dietos mėnesiai buvo tragiški. Sakyčiau, tikras savęs kankinimo periodas. Pavyzdžiui, per vakarienę, būtinai septintą vakaro, buvo leidžiama suvalgyti 140 gramų mišrainės. Vieną dieną raudonosios. Kitą - baltosios. Gamindavau jai tas mišraines norėdamas palengvinti nevalgymo kančią.

Plastinė operacija buvo naujas išbandymas. Aš buvau pratęs prie linksmo ir smarkaus Laimos charakterio. Po operacijos jai žvėriškai skaudėjo. Net neįsivaizdavo, kad bus taip sudėtinga. Apskritai tapo tokia liūdna, tyli, kad net graudu darėsi. Ji dabar netgi lieknesnė, negu buvo tada, kai su ja susipažinome.

- Bet aš ją už tai labai gerbiu. Pasiryžo ir per vienerius metus atliko darbą iki galo. Kai žmogus suliesėja dešimčia ar dvidešimčia kilogramų, odai nieko baisaus nenutinka. Tačiau kai numeta 70 kilogramų, oda pati nesusitraukia. Daug to kūno buvo. Laima visą gyvenimą tai puikiai suprato. Iš savęs pasišaipydavo, bet širdyje išgyvendavo dėl išvaizdos.

Operaciją po jos paskutinės vienerius metus trukusios dietos darė mūsų geras draugas Kęstutis Vitkus. Jis ne tik geras specialistas, bet ir į rizikingas medicinines avantiūras linkęs žmogus. Tik jis galėjo šito imtis. O mano žmona Laima irgi iš retų pacienčių. Jei apsisprendė, pasieks neįmanoma.

- Kartu gyvendamas neprisislapstysi. Idėja buvo jos. Bet aš pritariau, kad ji turi tai daryti ir dėl savęs, ir dėl manęs. Laima didžioji kasdien gražėja. Mes esame laimingi, nors turime rūpesčių kaip ir visi žmonės.