„Algis vos trejų metų jau buvo patologiškai savarankiškas!“ – pritarė tėvas Eduardas Ramanauskas, vyresnis už žmoną vieneriais metais. Pramogų versle ir televizijoje besisukančio Algio Greitai tėvai jaunystėje irgi buvo garsenybės.
Algio motina ukrainietė Marija Boruto dukart pelnė Lietuvos sportinės gimnastikos čempionės titulą. Tėvas Eduardas 1958 metais tapo Lietuvos laisvųjų imtynių, o 1959 metais – sambo čempionu. Tačiau namų svetainės sieną puošia ne tėvų sportiniai diplomai, o sūnaus Algio portretai ir įrėminta laikraščio iškarpa. Joje pranešama, kad televizija apdovanoja sarkastiškąjį vedėją, apgynusį chuliganų užpultą draugą.
-Ar butas Lazdynuose, kuriame dabar gyvenate, – Algio gimtieji namai?
– Taip, pro šitą langą žiūrėdavome, kaip jis, būdamas trejų metų, savarankiškai drožia į darželį, pareiškęs, kad niekas jo nelydėtų.
„Einu į darbą“, – sakydavo išeidamas pro duris. Nuo vaikystės buvo patologiškai savarankiškas. Iki 36-erių toks ir išliko. Pabandyk šaltu oru pasakyti, kad užsisegtų sagą, – reaguos kaip į asmenybės teisių pažeidimą, – nusijuokė tėvas Eduardas.
– Algio personažai televizijoje – aštraus proto cinikai, kuriems nėra šventų dalykų. Ar gyvenime jis irgi toks?
– Atvirkščiai: namuose nesame girdėję, kad būtų nusikeikęs ar pakėlęs balsą. Tas jo netikėtas įvaizdis labai šokiravo, ypač iš pradžių, kai išgirdome pirmąsias „Radioshow“ laidas. Su mumis jis elgdavosi ramiai ir santūriai. Savo sprendimus irgi išdėstydavo tyliai, tačiau kam nors juos pakeisti būdavo labai sudėtinga, – sakė tėvas.
– Kartais elgdavosi net pernelyg droviai ir visai nenorėdavo, kad dėl jo būtų trukdomi kiti žmonės. Sykį vaikystėje jis gulėjo ligoninėje. Tėvams lankyti vaikų ligoninėje neleisdavo. Kai kartą slapta įsmukau į palatą, pamačiau, kad jis guli kruvinoje patalynėje. Kviečiau slaugytoją, o Algis muistėsi kaip nesavas, kad taip pasielgiau. Jam buvo baisiai nesmagu, kad įsibrovusi mama tvarko jo reikalus, – prisimena motina.
– O ar atsimeni, kaip ketvirtoje klasėje nupirkai jam žieminį paltą, kurį jis atsisakė nešioti? – nusijuokė tėvas.
– Algis negalėjo pakęsti naujų drabužių. Nupirkti gražesnį rūbą sovietiniais laikais buvo sunku. Striukių berniukams parduotuvėse tada beveik nepasitaikydavo.
Atsimenu, pavyko gauti tinkamą paltą. Labai apsidžiaugiau, kad pasisekė. Man jis atrodė labai geras, net prabangus. Parnešiau, o Algis nesirengia, nors verk. Jam atrodė gėda išeiti į gatvę nauju puošniu paltu, – pasakojo motina.
– Kaip jis sutarė su seserimi Elena?
– Elena pirmagimė, vyresnė septyneriais metais. Paauglystėje kartais norėdavo jį paauklėti, bet iš to tikrai nieko neišeidavo. Autoritetus Algis rinkdavosi pats.
Kurio iš jūsų būdo bruožus sūnus paveldėjo? Sykį viename interviu yra man sakęs, kad, pažiūrėjęs į save veidrodyje, pirmiausia išvysta jame vešlius ukrainietiškus antakius.
– Sportininkų užsispyrimą ir švelnią sielą. Niekada nepamiršiu, kaip iš sporto stovyklos Gruzijoje jis man parašė laišką. Rašė, kad negali naktį miegoti, nes kalnai per gražūs. Kai į juos žiūri, girdi Vivaldi muziką. Iki šiol turiu tą laišką. Jį gavusi labai apsidžiaugiau.
Muzika buvo mano gyvenimas ir neišsipildžiusi svajonė. Tada pamaniau, kad ir sūnui tas stiprus mano troškimas bus atsiliepęs. Man iki šiol skauda širdį, kad nepavyko tapti operos dainininke, – prisipažino Marija.
– Žmonos balsas – stiprus koloratūrinis sopranas. Ji iki šiol per sapnus dainuoja: kartais pabundu prižadintas arijos, – paaiškino Eduardas.
– Ar jūs irgi dainuojate?
– Ne, man meška ant ausies buvo užlipusi. Bet, su Marija draugaudamas, siekiau jos palankumo, tai muzika labai domėjausi. Namuose nuolat skambėdavo klasika. Kai Algis paaugo, parūpindavau jam retų muzikos įrašų iš pažįstamo kolekcininko.
– Kodėl netapote dainininke, kaip svajojote? – paklausiau Algio motinos.
– Po karo su tėvais atvykome į Lietuvą iš Pietų Ukrainos. Vaikystėje visi girdavo mano balsą ir stebėdavosi, koks jis stiprus. Bet muzikiniu mano išsilavinimu šeima neįstengė pasirūpinti: ir pinigų nelabai buvo, ir gal trūko supratimo.
Savarankiškai mokytis dainavimo pradėjau tik sulaukusi 22 metų, jau po studijų Kauno kūno kultūros institute.
Mane ir grafiką Stasį Krasauską dainuoti mokė tuometės Konservatorijos rektoriaus Jurgio Karnavičiaus motina, praeityje garsi dainininkė Nina Karnavičienė. Ji labai vertino mano balsą ir sakė, kad privalau važiuoti studijuoti dainavimo į Maskvą ar Sankt Peterburgą. Kai ji mirė, baigėsi ir mano dainavimo pamokos.
Gimnastės karjera, o vėliau trenerės darbas šiek kiek kompensavo tą neišsipildžiusią svajonę. Per varžybas skambėdavo puiki muzika, pasirodymams kartais akompanuodavo nuostabūs pianistai. Aš susigriebdavau beklausanti muzikos ir nematanti, kas vyksta aplinkui.
– Sakyk tiesiai: aš sugadinau tavo karjerą. Gimė Elena, ir apie dainavimą teko užmiršti, – įsiterpė vyras.
– Kada pradėjote „gadinti“ savo būsimos žmonos gyvenimą?
– Mes abu studijavome Kauno kūno kultūros institute. Matydavau ją kasdien, tik ji buvo pirmakursė, o aš – jau antrame kurse. Artimesnė draugystė užsimezgė spartakiadose, į kurias išvažiuodavo visas institutas. Bendraudavome nuo ryto iki vakaro.
– Kokia Algio motina buvo jaunystėje?
– Graži, grakšti, temperamentinga. 1959-aisiais ir 1960-aisiais Lietuvoje Marijai nebuvo lygių gimnasčių. Ji du kartus tapo Lietuvos čempione. 1959-aisiais – absoliučia: ir keturių prietaisų rungtyse, ir daugiakovėje.
– Ką abu veikėte po studijų?
– Buvome paskirti į Vilnių, į „Dinamo“ draugiją. Dirbome treneriais. Marija treniravo gimnastes, aš – sambo imtynininkus. Kai žmona laukėsi Algio, buvo ilgam atsidūrusi ligoninėje, nes gimnastikos trenerei neretai tekdavo kilnoti besitreniruojančias mergaites. – Sūnaus aš labai laukiau. Labai norėjau berniuko. Buvau laiminga, kai gimė Algis, – įsiterpė motina.
- Kokios buvo jūsų šeimos tradicijos?
– Mes neturėjome įpročio vieni kitiems dovanoti dovanas, tačiau per mūsų gimtadienius abu vaikai atsikeldavo labai anksti rytą ir atbėgdavo į mūsų miegamąjį sveikinti su gimimo diena.
– Ką vaikams drausdavote?
– Algis labai mėgo kates. Sykį mes su žmona ilsėjomės Sočyje. Paskambinome paklausti, kaip jiems sekasi. Algis džiugiai pranešė: „Turiu kačiuką!“ Pasakiau jam, kad to katino nebūtų, kol mes grįšime. Bet grįžus nepavyko jo išmesti, nes ir Algis su katinu būtų išėjęs.
– Ar neketinote iš savo vaikų ugdyti sportininkų?
– Algis mokykloje irklavo. Jo bendramokslis buvo vėliau pagarsėjęs irkluotojas Einius Petkus. Dešimtoje klasėje Algis pareiškė, kad kartu su Einiumi eis mokytis į Vilniaus sporto internatą. Pareiškė – kaip kirviu nukirto, nors gyvenome čia pat. Tuos dvejus metus jis labai intensyviai sportavo. Kiti dalykai nukentėjo.
– Tai kodėl Algis stojo į teisę?
– Teisės studijas buvo baigusi mūsų duktė Elena. Tai buvo prestižinė specialybė. Mums atrodė – labai tinkama vaikinui. Kaip tik tais metais Vidaus reikalų ministerija sudarė specialią grupę, kurios nariai stodami pasižadėjo dirbti toje sistemoje. Stodami jie konkuravo tarpusavyje, todėl galimybė patekti sąlygiškai buvo didesnė. Bet studijų reikalavimai visiems buvo tie patys, – pasakojo tėvas.
– Ar prieš egzaminus samdėte korepetitorius?
– Ne, turėjome patirties iš aštuntos klasės. Tada mums atrodė, kad Algiui reikėtų lietuvių kalbos mokytojos. Bet kai samdyta mokytoja su juo padirbėjo, po poros pamokų pasakė: „Jam nereikia jokios pagalbos. Algis – genialus berniukas!“ Kalbos jam iš tiesų puikiai sekėsi.
Tačiau teisės studijos irgi vyko sėkmingai. Užtat ir patyrėme šoką, kai trečiame kurse sūnus ėmė lakstyti su muzikiniais projektais, vedė ir metė teisės mokslus, – sakė motina.
– Ar ilgai negalėjote sūnui atleisti, kad nepaisė jūsų nuomonės?
– Širdies gilumoje aš juo visada tikėjau – kad niekada nepadarys nieko bloga ir kad stengsis elgtis pagal širdies balsą. Sykį mes su tėvu esame patyrę pamoką, po kurios mums buvo gėda.
Kai Algis mokėsi sporto internate, ten įvyko kažkoks kriminalinis įvykis. Mes kažką nugirdome ir iškart nuvažiavome, nors mūsų niekas nekvietė. Jis mus pamatė ir išsyk suprato, kad mes jį įtarėme nusikaltus. Sūnaus žvilgsnis buvo toks priekaištingas, tarsi nepasitikėdami būtume jį išdavę, – prisipažino Marija.
-Ar jaunoji šeima gyveno kartu su jumis?
– Taip, apie porą metų. Iš pradžių aš labai sutrikau, kai Algis paprašė leidimo parsivesti žmoną į tuos pačius namus. Vietos nebuvo daug. Galvojau, kaip čia pavyks kartu gyventi ir suderinti įpročius.
Tačiau jie abu laikėsi stulbinamai tyliai. Kaip pelytės išslinkdavo iš savo kambario, stengdamiesi mūsų nepažadinti. Nesivedžiojo draugų kompanijų ir netrukdė mums pailsėti. Nors pirmoji sūnaus šeima iširo, blogų prisiminimų neliko, – sakė motina.
– Kaip jūsų draugai ir pažįstami reaguoja į Algio veiklą?
– Sykį prie „Snoro“ banko man pamojo buvęs vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas. Pagalvojau: koks čia netikėtas reikalas? O jis, pasirodo, norėjo pasidalyti įspūdžiais apie Algio laidas. Gyrė ir kartojo patikusias taiklias frazes.
O Seimo nariui Egidijui Klumbiui Algio kūryba labai nepatiko – piktinosi iš širdies, leido Seime laidų įrašus ir agitavo uždrausti. Ir buvusiam „Katalikų studijos“ vedėjui Sauliui Žukui tai labai nepatiko – kritikavo, kur galėjo, – juokėsi tėvas.
– O kaip į Algio viražus reaguoja giminės?
– Iš pradžių skeptiškai apie pirmuosius bandymus atsiliepė sesuo Elena. Bet vėliau po taiklesnių replikų ji pati ėmė stebėtis: „Kaip Algis pastebi tokius juokingus ir absurdiškus dalykus?“ – pasakojo Eduardas.
– Ką Algio sesuo Elena veikia dabar?
– Dirba teisininke Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Yra ištekėjusi, turi dvi dukras Ievą ir Adą. Vilniuje jos mokėsi lietuviškoje mokykloje, o Maskvoje nuėjo į rusišką. Visą šią vasarą su jaunėle anūke Ieva bandėme įveikti rusiškus vadovėlius prieš būsimus mokslo metus Maskvoje. Bendromis jėgomis perkandome, – šyptelėjo Marija.
– Ar Algis dažnai palieka seneliams saugoti sūnų Adomą, kurio neseniai susilaukė su savo drauge Rasa?
– Vakar visi buvo svečiuose. Adomui – pusantrų metų, todėl jis ne eina, o bėgte bėga. Dažnai vieni pas kitus lankomės. Ir jie, ir mes.
– Ar jūs su vaikais nuvažiuojate į tas vietas Ukrainoje, iš kur esate kilusi?
– Ne, giminių ten jau nebeliko. Gyvena kita karta, jauni žmonės, su kuriais mes jau nebendraujame.
– Kokio dalyko labiausiai trokštumėte savo talentingam sūnui?
– Sveikatos. Visa kita yra įveikiama.
