Jis trykšta energija lyg ugnikalnis, o kalbėti ir svaidytis pokštais gali iki ryto. Moterys pasiduoda tiems kerams ir saugumą pamiršta – bala jo nematė. Bet! Jos nežino, kas šiam vyriškiui be galo svarbu. Svarbiausia.
„Jei nori kurti meną, turi atsiduoti jam visas. Menas – kaip moteris. Tavęs trokšta VISO ir nenori su niekuo dalytis“, – sakė 55 metų S.Vaitiekūnas.
– Kas yra kūryba? Kas jums kūryboje svarbiau – įkvėpimas ar darbas?
– Kūryba–kūrėjas–kūrikas–kurstytojas–kuras–kibirkštis–karštis– ugnis–liepsna–degimas–deglas–degėsiai– dūmai–dusti–atsidusti–įkvėpti–kvėpuoti...
Gal kūryba ir yra gebėjimas generuoti aukščiausių temperatūrų, dažnių, įtampų, slėgių laukus, vienas energijas ar formas verčiant kitomis. Tiesiog įkvėpimas ir iškvėpimas, tiesiog kvėpavimas, darbas plaučiais.
– Kas yra moteris? Kas joje jums labiau patinka – išorinis ar vidinis grožis?
– Viešpatie, kas į tai galėtų atsakyti? O žinoti, ko gero, norėtų visi, įskaitant ir pačias moteris.
Moterį visą gyvenimą bandai suprasti. Ir kai atrodo, kad apie ją jau viską supratai, pasirodo, – ne. Taip ir lieki apsikabinęs savo šešėlį ar viziją. Užtenka to, kad įtampa tarp moters ir vyro tvyro nuolatos.
– Ar sutikote tobulą moterį?
– Taip, žinoma. Bet tai atsitikdavo tik tuomet, kai tą sutiktą žmogų sugebėdavau priimti tokį, koks jis yra, nebandydamas ką nors jame keisti, taisyti, pagerinti. Greičiausiai tai, kaip ir mene, – atpažinimo, tai yra paties vertintojo, problema.
– Kodėl nekuriate moters portretų, aktų? Jūsų kūryboje moteriai vietos nėra.
– Turiu vieną portretą – Nijolės (buvusi menininko žmona ir buvusi Seimo narė Nijolė Oželytė. – Red.). Bet man įdomiau pasiekti tai, kas už konkretaus pavidalo, bruožų, silueto, nors tai ir labai susiję. Na, o dėl moters vietos kūryboje, tai yra be jos ar, tiksliau, be tos jėgos, kuriai ji atstovauja, apskritai jokia kūryba negalėtų vykti. Ji – kūrybos variklis.
– Viskas, kas žmogiška, jums nesvetima?
– Jei jūs apie ydas, žalingus įpročius, psichopatologines būsenas ir kitas nuodėmes, tikrai pritarčiau, kad žmogus šiuo metu – pati didžiausia grėsmė sau pačiam, o ir apskritai gyvybei žemėje. Nedrįsčiau neigti, kad ir pats sau nesu daugiausia pakenkęs.
– Daugelį pastarųjų metų parodose, renginiuose šalia jūsų vis ta pati moteris – Nida Rutkienė, „Vartų“ galerijos vadovė. Linksma, emocinga, kaip ir jūs, neieškanti žodžio kišenėje. Nida – artimiausias jūsų žmogus?
– Su niekuo kitu ir nesu tiek daug laiko praleidęs kartu per tuos 17 metų kaip su Nida. Keliavome ta pačia kryptimi, kūrėme „Vartus“. Ne vienas mano kūrinys yra atsiradęs jos inspiruotas, jos sugestijų dėka. Tai buvo labai nelengvas, tačiau įdomus ir turiningas gyvenimo etapas.
– Posakis, kad menas reikalauja aukų, nesvetimas ir jums. Prieš keliolika metų palikote šeimą ir išėjote iš namų ruoštis pirmajai savo parodai.
– Kartais atrodo, kad šeimai turi būti pašauktas, kaip kažkas yra pašauktas būti dvasininku, mokslininku, menininku. Tačiau greičiausiai tai atsitinka pakeliui – esant pašauktam tiesiog gyventi. Nors tai ir kažkaip susiję su tavo paties sprendimais, tačiau daugeliu atvejų esame tik tam tikru būdu susiklosčiusių aplinkybių įkaitai.
Aš neatsiskyriau nuo šeimos, jos neaukojau dėl meno. Tiesiog mūsų santykiai iš vienokių transformavosi į kitokius. Menas – kaip moteris, tavęs reikalauja viso. Ir jam turi atsiduoti visas, jam turi paaukoti viską.
Visą gyvenimą kovojau, kad tapčiau savo laiko, savo minčių šeimininku. Ir savo gyvenimo. Taip mažiausiai erzini kitus ir gali užsiimti kuo nori, kuo turi.
Bet! Visada vyrus renkasi moterys – ne vyrai moteris. Vyrai bando daryti įspūdį, kad viskas priklauso nuo jų, bet taip nėra. Jie tiesiog pasiduoda moters įtaigai, ir pasiduoda visi, be kompromisų. O kad moteris pasirinko ne tą, kurį reikėjo, kodėl dėl to aš turiu būti kaltas?
– Pasidavėte.
– Bet juk malonu pasiduoti. Nieko nėra maloniau, kaip pasiduoti, pavyzdžiui, kokiems nors kerams ar sugestijai, įtaigai. Bet! Reikia būti sinchroniškiems – laike, erdvėje, kryptyje, tiksle. Gyvenimo tiksle – štai kas svarbu.
– Kartais galima leisti sielai pailsėti.
– Siela ir yra tai, kas nustato tikslą. Protas tik bando padėti ieškoti kelių jį pasiekti, apskaičiuoti trajektoriją. Dažnai ne pačiu tiesiausiu ir greičiausiu būdu.
– Ar buvusiai žmonai nejaučiate pykčio, su ja susitinkate?
– Ar galima pykti ant bendrakeleivio, kuris jau mano pasiekęs savo kelionės tikslą ir eiti toliau nebeketina? Arba sako, kad ten, kur ketinote eiti kartu, galima nueiti kur kas greičiau ir paprasčiau žingsniuojant atskirai ar kitu keliu.
Ar tiesiog norėtų pakeliui sutvarkyti keletą jam svarbių reikalų, ar kurį laiką pailsėti, o gal palenktyniauti, kuriuo keliu greičiau, saugiau.
Susitinku ir su ja, ir su vaikais. Nijolė – viena įdomiausių mano gyvenime sutiktų moterų. Aš nesakau, kad įdomių moterų nesu sutikęs, bet Nijolė – viena įdomiausių. O tai, kad mudu negalime ilgai išbūti kartu vienoje vietoje ar po vienu stogu, – jau kitas dalykas.
Kažkada pats ją įstūmiau į politiką. Ji galėjo padaryti labai daug. Manau, kad nemažai ir padarė. Bet, be savo rinkėjų lūkesčių išpildymo, jai teko rūpintis ir vaikais, ir kur kas daugiau nei man.
– Baigėte teisės studijas, o tapote menininku. Koks netikėtumas jūsų gyvenimą apsuko 180 laipsnių kampu?
– Jausmas, kad esi ne savo vietoje, gyveni kažkieno kito gyvenimą.
Šešiolika metų dirbau pagal profesiją. Esu kvalifikuotas teismo ekspertas balistas. Atlikdavau šaunamaisiais ginklais padarytų nusikaltimų ekspertizes. Bet visa tai – tiesiog ne tavo.
– Koks menininkas tada jums buvo autoritetas, iš kurio mokėtės, į kurį norėjote lygiuotis?
– Neturėjau tokio. Neturiu ir dabar.
– Kiekvienoje parodoje tiesiog justi, kad jums rūpi Lietuvos likimas.
– Na, jei justi, tai ir gerai. Vadinasi, darbas geras. O gal tas mano sukurtas vaizdas ir kitam žmogui padės pamatyti realią Lietuvos situaciją? Vizualiųjų menų įtaigos jėga žiūrovą įtraukia. Man svarbu, kad ta jėga būtų maksimali.
Aš kalbu apie viską, kas man svarbu, kas mane užkabina. Vieno recepto nėra. Be abejonės, ir politika yra vienas mano kūrybos kampų.
– Iš kur semiatės minčių, idėjų savo instaliacijoms ir objektams?
– Tai kur kas paprasčiau negu galėtų atrodyti. Dažniausiai niekur jų ieškoti nereikia, jos susiranda mane pačios. Kai pats bandau ieškoti, ilgiau užtrunka ir dar kurį laiką tenka nerimauti, ar tai tikrai buvo tas vienintelis geriausias sprendimas.
– Kokių netikėčiausių savo kūrybos apibūdinimų teko išgirsti?
– Naujausias iš Vokietijos – pesimistiškiausias Baltijos šalių menininkas. Aš, žinoma, ginčyčiausi.
– Kas jums padeda išsikapstyti iš kūrybos krizių – moterys, vynas, kelionės ar ramus susikaupimas, grįžimas į save?
– Kūryba pati yra krizė. Kaip liga. Iš jos nuolat tenka kaip nors krapštytis. Bet kai tik atslūgsta, pasiilgsti, vėl norisi atgal.
– Metęs teisininko profesiją, atsiskyręs nuo šeimos sukūrėte puikių kūrinių, išgarsėjote kaip menininkas. Tikriausiai jūsų sprendimas buvo teisingas?
– Niekada nežinai. Tiesiog tavo gyvenimas pradeda tekėti kita vaga, kitaip, atsiranda kiti žmonės, kiti tikslai. O įbristi atgal į tą pačią upę... Ir ta upė kita, ir tu pats – kitoks. Po kiek laiko pamatai, kad žmonės, su kuriais gyvenai, – taip pat kitokie.
– Ar name Vilniaus pakraštyje, kur gyvenate, jus aplanko dukterys? Kuri dukterų jums artimiausia?
– Aplanko, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau. Skirtingu laiku mano santykiai su kiekvienu vaiku irgi buvo skirtingi. Šiuo metu man didžiausias skausmas vidurinioji – Saulytė. Prieš kelis mėnesius ji išvyko į Portugaliją, ir man dėl jos labiausiai skauda ir neramu.
Aš jai sakiau: jei iš tikrųjų planuoji savo gyvenime daryti posūkį, daryk ne taip greitai, ne taip skubotai, tam pasiruošk. Vaikas išklausė, ką tėtis pasakojo, bet vis tiek padarė savaip. Pasiėmė krepšelį ir išėjo tarsi į mišką grybauti. Mano galva, ji tai padarė skubotai.
Bet turi gerbti jau suaugusio žmogaus apsisprendimą – Saulei 26-eri. Turi gerbti jo teisę daryti klaidas. Žmogaus teisių ir laisvių deklaracijoje, kuria labai didžiuojamės, užmiršta pati pagrindinė teisė – teisė klysti.
Ne aš vienintelis, kuris drįsta daryti įtaką vaikų gyvenimui. Tegu meta akmenį tas tėtis, kuris tos nuodėmės nėra daręs. Mes lendame su savo patarimais, ir ačiū Dievui, kad dažniausiai jie nebūna išklausyti.
Mano vyriausioji, Ieva, – meniškos prigimties. Kažkada ją jaučiau arčiausiai savęs iš kitų. Šiuo metu su ja mažiausiai bendrauju, nors labiausiai norėčiau. Jauniausioji, Elenytė, – kita neramybė. Bet pirmiausia ji turi baigti gimnaziją.
– Ar dukterys ateina į jūsų parodų atidarymus?
– Kai kada. Labai džiaugiuosi, kai ateina. Kai kada jos ignoruoja tėtį, nes būna įsižeidusios, nes išvakarėse tėtis būna nevykusiai pajuokavęs. Jos mane nubaudžia – žino, kad dėl to išgyvensiu. Tiesiog mūsų šeimoje dominuoja moteriškasis pradas. Joje – griežta bausmių sistema. Kaip armijoje.
– Tikriausiai pats sau jau atsakėte į esminį klausimą – kas šiame gyvenime svarbiausia?
– Svarbiausia ir yra atrasti tai, kas jame svarbiausia.
– Bet jau atradote – menas.
– Ko gero, tai tik priemonė bandant aiškintis. Nors neprarandu vilties, kad sulauksiu Dienos, kai ir keliautojas, ir kelias, ir kelionė, ir galutinis tikslas susitiks tame pačiame taške.