„Kai galvoju apie Vilnių, atmintyje iškyla balti barokiniai debesys virš miesto, bažnyčių siluetai, Rasų kapinės, troleibusai“, – svajingai apie gimtąjį miestą pasakoja Andrius.
Aktorius gimė ir užaugo sostinėje. Vaikystėje jis lakstė Tilto gatvėje, Sereikiškių parke, lankydavosi vasaros kino teatre po atviru dangumi.
Paauglystėje jį dažnai galima buvo sutikti su draugais besibastantį po Pilies gatvę.
„Žinoma, miestas labai keitėsi. Kapuose gulintys vilniečiai, jei galėtų prisikelti ir grįžti į Pilies gatvę, tikriausiai jos nebepažintų ir gultų atgal į kapą.
Ne todėl, kad kažkas blogo nutiko tai gatvei. Tiesiog viskas kitaip“, – pasakoja aktorius.
- Vilnius keitėsi jūsų akyse. Kurie pokyčiai jums svarbiausi?
- Pokyčių neišvengsime. Miestas vystosi labai sparčiai. Dvi savaites nebuvęs, grįžęs jau gali rasti naują namą ar panašiai.
Į sostinę atvyksta daugybė žmonių. Tik gaila, kad daugelį pokyčių mieste inicijavo ne tikrieji vilniečiai, o žmonės, nesusiję su miestu, nejaučiantys jo.
Mano gyvenimas yra labai susijęs su Vilniaus arkikatedra.
Dar vaikystėje dažnai ten lankydavausi, nes dainavau berniukų chore. Ta vieta turi nepaprastą energiją. Visi pokyčiai, kurie vyksta už Katedros, man yra labai skaudūs.
Valdovų rūmai – ryškiausias Vilniaus darkymo pavyzdys. Nežinau, iki kokio lygio progresuos mūsų valdžios psichinė negalia, tačiau nenustebčiau, jei Valdovų rūmuose atsirastų prekybos centras ar boulingas.
- Koks jūsų kasdienis maršrutas per Vilnių?
- Dirbu Senamiestyje, todėl ten vaikštau kasdien. Kai būna geresni orai, dažnai iš Antakalnio, kuriame gyvenu, į darbą einu pėsčiomis. Žygiuoju per Sereikiškių parką.
Kai gyvenau Karoliniškių rajone, dažnai lankydavausi Karoliniškių draustinyje, leisdavausi prie Neries. Paskui tuo pačiu maršrutu vaikščiodavau su dukterimi. Su ja atradome net „dinozauro urvą“. Taip mes pavadinome leidžiantis prie Neries upės atrastą griovį.
Labai mėgstu po Vilnių vaikščioti pėsčiomis. Kartais tiesiog vaikštau gatvėmis be tikslo, prisimenu anksčiau buvusius pastatus, kurių jau nebeliko.
- Gal turite mėgstamą vietą sostinėje?
- Mėgstu nueiti į Rasų kapines. Ten yra artimųjų kapų ir šiaip ten labai ramu, mažai žmonių. Teatras – labai nerami vieta, labai daug emocinių iškrovų, tad Rasų kapinių ramybėje atgaunu pusiausvyrą.
- Jūs esate tikras vilnietis. Kokių problemų matote gimtajame mieste?
- Manau, kad reikėtų rimtai apsvarstyti Neries perspektyvas. Upė – labai svarbi miesto arterija.
Girdėjau, kad diskutuojama dėl laivybos Neryje. Būtų labai gerai, kad upė atgytų. Galbūt joje galima rengti apžvalginius plaukiojimus. Juk pakrantės tikrai vaizdingos.
Žinoma, pirmiausia reikėtų jas sutvarkyti. Su Antakalnio gyventojais pavasarį rinkome šiukšles Neries pakrantėse. Ko tik ten neradome. Ir švirkštų, prezervatyvų, liemenėlių, paskaitų konspektų.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti Vingio parkui. Juk ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis tokį didelį ir gražų parką beveik pačiame centre. Tik nereikia ten statyti dangoraižių.
- Jei taptumėte Vilniaus meru, kokių darbų pirmiausia imtumėtės?
- Meru tikrai netapsiu, turiu savo darbą. Bet pirmiausia, žinoma, stengčiausi sureguliuoti transporto srautus, neleisčiau automobiliais važiuoti į Senamiestį.
Reikėtų atkreipti dėmesį į sporto aikšteles. Daugelis jų yra apverktinos būklės. O jei būtų aikštelių, vaikai turėtų kur žaisti, sportuoti.
- Kokia Vilniaus teatrų padėtis?
- Vilniaus jaunimo teatre, kuriame dirbu, dabar vyksta rekonstrukcija. Baisu pagalvoti, kiek ji užtruks, bet jos labai reikėjo.
Teatrai išgyvena gerus laikus. Žiūrovų susirenka pilnos salės ir aktoriams darbo netrūksta.