Jis prasideda Riomadžorės miestelyje ir veda į Manarolą. Vieno kilometro ruože kaitrios atmosferos neatvėsina net Ligūrijos jūros purslus ant uolų atpučiantis vėjas. Jei ryškiaspalviais žiedais pasidabinę kaktusai ir pro šalį praskrendantys gražuoliai kirai galėtų, paliudytų, kad dieną naktį čia alsuoja įsimylėjėlių aistros, troškimai ir svajonės.
Dviejų širdelių apsuptas švyti užrašas raudonais dažais „Anita ir Antonio“, virš jo – data „01 06 08“. Ele ir Jaco tarp savo vardų padėjo pliusą, Mindel ir Dylanas nupiešė širdelę. Alberto ir Michela, Titty ir Fafa, Peteris ir Miriam ir daugelis kitų vardus įspraudė į didesnę širdį.
Ir nebūtinai jie vaikai ar suvaikėję. Meilės take (it. „Via dell’Amore“), Levantės Rivjeroje prie Ligūrijos jūros, jau daugelį metų lankosi žmonės, kad galėtų išreikšti karščiausius jausmus. Arba pajustų čia sklandančią nepaprastą atmosferą.
„Penkios žemės“ – Nacionalinio parko dalis, įtraukta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Ši vietovė Šiaurės vakarų Italijoje garsėja saldžiu razinų vynu „Sciacchetra“ ir tokio pat pavadinimo sūriu, Monteroso sūdytais ančiuviais, alyvuogių aliejumi, aštriuoju („pesto“) padažu, likeriu „Limoncino“, iš natūralių produktų pagamintomis kosmetikos priemonėmis su vietos žolelių, vaisių ir gėlių ekstraktais. „Penkiose žemėse“, kur vyrauja švelnus Viduržemio jūros klimatas, nepaliesta gamta, istorijomis ir legendomis apipinti kalnų takai ir keleliai, tūkstančius metų vyrai ir moterys statė ir prižiūrėjo daugiau nei aštuonių milijonų kubinių metrų smiltainio – susicementavusio smėlio sienas. Taip čia buvo sukurtas unikalus kraštovaizdis.
Tarp stačių uolų įsikūrusius penkis istorinius Ligūrijos regiono miestelius patogiausia pasiekti traukiniu ar laivu. Jei orai geri, svarbiausius „Penkių žemių“ objektus galima apžiūrėti per pusę savaitės.
Bilietas trims dienoms, kainuojantis 10 eurų (35 litus) vienam asmeniui, suteikia teisę po miestelius nemokamai važinėti nežalingais aplinkai žalios spalvos autobusiukais, vaikštinėti Nacionalinio parko pėsčiųjų takais, naudotis viešaisiais liftais, lankytis gamtos stebėjimo punktuose ir kai kuriuose muziejuose.
Pažintis su „Penkiomis žemėmis“ dažniausiai prasideda Riomadžorės miestelyje, pakeliui aplankant Manarolą, Kornilją, Vernadzą, ir baigiasi Monteroso al Marėje.
Į Riomadžorę atplaukus laivu ar atvykus traukiniu tenka pereiti ilgą tunelį: iškart už jo, kairėje pusėje, – laiptai ir iš tolo šviečiantis ženklas su besibučiuojančia porele ir užrašu „Via dell’Amore“.
„Meilės takas – kilometras tarp Riomadžorės ir Manarolos miestelių, – paaiškino Nacionalinio parko darbuotoja, patikrinusi įėjimo bilietą. – Įsimylėjėliai šioje vietoje renkasi nuo seno, o prieš penkerius metus Meilės takas buvo pertvarkytas“.
Praėjus pro aukštus metalinius vartus, kuriuos puošia dvi susiliejančios širdys, laukia pusvalandis karšto pasivaikščiojimo. Ir ne tik todėl, kad šalia – statūs smiltainio uolų kraštai, kuriuos apačioje skalauja Ligūrijos jūros vandenys, o nuo byrėjimo viršuje sulaiko specialus tinklas.
Bet ir dėl to, kad čia perėjo tūkstančiai įsimylėjėlių su savo aistromis, troškimais, svajonėmis ir linkėjimais. Meilę lyginant su saule, kilometras tarp Riomadžorės ir Manarolos reikštų daugybę kaitrių spindulių.
„Penkios žemės“ Ligūrijos jūros pakrantėje – turistų iš Pietų ir Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų oazė. Tačiau reikia pripažinti, kad ekspresyviausi Meilės take yra jo šeimininkai – italai.
„Dario, tavęs noriu, tave myliu“, – itališkai užrašė Cristina.
„Meilė ir tu yra mano gyvenimas! Myliu tave – Nico“.
Italo anonimo palikta žinutė traukia vyresnių lankytojų akį: „Marco mama, tave myliu!“
Meilės tako sienas puošia ir keletas meilės prisipažinimų rusų kalba. Jų perskaityti kirilicos nepažįstantys lankytojai negali, bet ir be vertėjų pagalbos viskas aišku.
„Ivanai, tave myliu!“ – rusiškai prisipažįsta Aleksandra.
„Francesco, aš noriu visam laikui likti su tavimi! Tik su tavimi aš laiminga!!!“ – Tanios slaviškas temperamentas nenusileidžia itališkam.
„Žmonės atrodo keisti, kai pats esi prašalaitis“, – kažkas paaiškino angliškai.
Tikra tiesa: tiems, kurie nemyli ar nėra mylimi, kilometras Meilės tako gali pasirodyti bergždžias ar net erzinamas dalykas. Juo labiau kai jame meilės reikalams panaudotas kiekvienas laisvesnis lopinėlis, nesvarbu, ar jis būtų ant betoninės sienos, akmeninių suoliukų, grindinio, baro, pavėsinės, apsauginės tvorelės, smiltainio uolų, ar ant augalų.
„Fre + Kid + Me + Alle = geriausi draugai amžiams“, – angliškai rašoma ant kairiosios vazos prie besibučiuojančios skulptūros – kėdės per patį Meilės tako vidurį.
Šalia kabančios simbolinės užrakintos spynelės nupurkštos daugybe vardų ir meilės prisipažinimų. Agavų lapai, kaip angliškai tarstelėjo vidutinio amžiaus praeivis, bene visame pasaulyje populiariausia priemonė jaunų žmonių meilei įamžinti: „Connic + Megs“, „Yoly + Daniel“, „Mimi + Coco“.
Įsimylėjėlių peilių ašmenų išvengti nepavyksta net ryškiaspalviais žiedais pasidabinusiems kaktusams. Tačiau dėl to Nacionalinio parko darbuotojai, atrodo, nelabai pyksta: meilės išraiškai priklauso visas kilometras tarp Riomadžorės ir Manarolos miestelių.
Bene darbščiausi Meilės tako lankytojai – įsimylėjėliai Ina ir Nertilas, šių metų birželio 6 dieną pliusus tarp savo vardų padėję ant Panoraminės arkos sienos ir lauke ant akmenų. Kažkas ant sienos originaliai pasveikino mylimą Rossellą jos gimimo dienos proga.
Galbūt seniausias, akį traukiantis meilės kodas priklauso Aldo ir Marisai: 1968-ieji. Tuo tarpu Rosa ir Leo pasidžiaugė, kad jų apsilankymas Meilės take – jau antras: „23 09 1972, 23 09 2000“.
„Skleiskite meilę per meną!“ – angliškai patarė anonimas. Ir iškart sulaukė įsimylėjėlių pritarimo: vieni savo jausmus ėmė reikšti piešiniais, kiti – eilėraščiais.
„Prisiminti tave – maža. Noriu, kad grįžtum tuoj pat!“ – itališkai rimuoti mėgino Luca.
„Meilė – kaip vėjas: nors jos nematau, žinau, kad ji yra, nes ją jaučiu!“ – italo Gio eilės tikriausiai suvirpino ne vieno praeivio širdį.
Už paskutinio Meilės tako vingio pasirodžius ryškiaspalviams Manarolos miestelio pastatams kai kurie lankytojai tyliai prisižada į šią vietą dar grįžti.
Gal kitąsyk pavyks nugalėti drovumą ir ką nors palikti savo.